2009 m. gegužės 26 d., antradienis

Šv. Rita (Saint Rita of Cascia)


HTML clipboardŠv. Rita (1381-1457) gimė Italijos Umbrijos regiono Rokaporenos (Roccaporena), miestelyje, netoli Kaskijos (Cascia). Jos tėvai – Antonijus ir Amata Lotti nuo pat gimimo laikė ją ypatinga Dievo dovana, nes ji gimė kai jie buvo pakankamai seni. Tikrai žinoma, kad jos šeima buvo pasiturinti ir suteikė Ritai išsilavinimą.
Dokumentiškai įrodytas nuostabus stebuklas su bitėmis. Jos tūpė ant naujagimės mergaitės lūpų ir nei viena neįgėlė, bet visos nešė medų. Metraščiai taip pat byloja apie ypatingu švarumu ir gailestingumu pasižymėjusią vaikystę bei didžiuliu jos noru susijungti su Dievu. Būdama mergaite Rita dažnai lankėsi Kaskijos augustinijonių vienuolyne ir nuolat svajojo į jį įstoti.
Niekas jau nekalba apie tūkstančius Ritos amžininkių, o apie ją sakoma, kad „ji pradėjo nuo paniekos pasauliui ir atėmė iš savęs pasaulietišką tuštybę“. Kai jos tėvai primygtinai reikalavo, kad ji „gyventų atsižvelgdama į šeimos padėtį ir jos teikiamas sąlygas“, mergaitė atkirto, kad „jos padėtis ir sąlygos yra ne kas kita, kaip tarnavimas už ją mirusiam ir nukryžiuotam Jėzui Kristui“.
Kartą Rita meldėsi Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje. Jai įsiminė šie šventi žodžiai: „Ego sum Via Veritas et Vita“ („Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“). Jie padarė tokį didelį įspūdį, kad nuo tos akimirkos karštai pamilo Jėzų ir pradėjo savo tarnystę Jam. Nuo to laiko ji atverdavo savo sielą tik Jam, vaikščiojo tik su Juo ir su kitais bendravo tik per Jį. Rita tvirtai apglėbė Jėzų ir niekada nuo Jo nesitraukė.
Tačiau jos tėvai nepaisė ir pažadėjo Ritą stipraus ir karšto charakterio vyrui Paolo Mancini. Ji nuolankiai sutiko su tėvų sprendimu ir priėmė tai kaip Dievo valią. Netrukus po vedybų jiems gimė dvynukai berniukai. Rita gyveno tipišką Rokaporenos namų šeimininkės, motinos ir žmonos gyvenimą. Netrukus Paolo įsidarbino miesto sargybiniu. Kaip ir daug kur, Kaskijoje buvo stipri dviejų politinių frakcijų – Gvelfų ir Gibelinų priešprieša. Pareigūnas Paolo neretai patekdavo į šių dviejų frakcijų konfliktus ir nuolat patirdavo įtampą, kuri vis dažniau išsiliedavo Mancini šeimoje. Audringas temperamentas vis dažniau pasireikšdavo brutalumu. Apimtas pykčio dėl praloštų pinigų vis dažniau mušdavo savo žmoną. Maldomis, kantrybe ir meile Rita sugebėdavo atsilaikyti prieš smurtą, tačiau ji negalėjo apginti vyro nuo to pavojaus, kurį jam kėlė visuomenė.
Nepaisydami Ritos prašymų ir įtakos abu sūnūs taip pat pasuko tėvo keliu.
Vieną dieną iš darbo grįžtantis Paolo pateko į pasalą ir buvo nužudytas. Vyro mirties sukeltą skausmą padidino abu sūnūs, kurie laikėsi nerašytų įstatymų ir prisiekė siekti kraujo keršto – vendetos. Vienintelis jos atsakas buvo malda ir įkalbinėjimai.
Jos sūnūs dėl natūralių priežasčių mirė jauni, tačiau jie jau buvo atgailoje ir priėmė paskutinius sakramentus, kurie ir apsaugojo nuo kūniškų ir dvasinių pavojų. Nepaisydama sunkios netekties ji dėkojo Dievui, kad abu mirė ramybėje ir laisvi nuo mirtinos nuodėmės.
Dabar ji liko visiškai viena ir laisva nuo šeimyninių pareigų. Ji dar kartą prisiminė jaunytėje patirtą pašaukimą – įstoti į Šv. Marijos Magdalenos augustinijonių vienuolyną. Tačiau kai kurie šios bendruomenės tikintieji priklausė tai politinei frakcijai, kuri buvo atsakinga už Paolo mirtį, todėl darė kliūtis Ritai. Jos prašymas priimti į vienuolyną buvo atmestas. Laimei, ji nebuvo lengvai atkalbama nuo to, kas jai buvo žinoma, kaip Dievo planas. Ji meldėsi trims šventiesiems užtarėjams – Jonui Krikštytojui, Šv. Augustinui ir Šv. Nikolui iš Tolentino ir prašė padėti sutaikyti priešiškas Kaskijos partijas. Malda buvo sėkminga ir Rita pagaliau buvo priimta į vienuolyną.
1413 metais trisdešimt šešerių metų sulaukusi Rita pasižadėjo sekti Šv. Augustino pėdomis ir laikytis jo sukurtos regulos. Likusius 40 savo gyvenimo metų ji paskyrė save nuoširdžiai maldai, labdaringiems darbams ir stropiai meldėsi už žmones, kurie apleido savo religines pareigas. Ji ypatingai siekė išsaugoti taiką bei sutarimą Kaskijos miestiečių tarpe. Būdama vienuole, ji buvo visoms seserims pavyzdys: visas ji pralenkė apsimarinimais ir buvo plačiai žinoma, kad Dievas išklauso jos maldą. Ją vargino nuolatinės ligos. Bet savo kantrybe, dvasios skaidrumu ir nuolatine malda ji jungėsi su Kristaus skausmais ir su Dievu. Su didžiule ir tyra meile Rita siekė kuo artimiau susieti save su atperkamąja Jėzaus kančia. Jos troškimas išsipildė ypatingu būdu.
Kai jau jau buvo 60 metų, vieną dieną ji, kaip jau buvo įprasta, kontempliavo priešais Nukryžiuotojo Kristaus paveikslą. Staiga jos kaktoje atsirado nedidelė žaizda – tarsi spyglys iš Kristaus erškėčių vainiko pervėrė jos odą. Kitus 15 metų ji turėjo šį niekada neužgyjantį vienybės su Viešpačiu ženklą. Nepaisydama sunkios ligos ir skausmo, ji iki pat mirties neatsisakė labai asketiško gyvenimo būdo.
Paskutinius keturis savo gyvenimo metus Rita buvo prikaustyta ligos patale ir valgė tiek mažai, kad galima sakyti, jog jos gyvybę palaikė vien Eucharistija. Nepaisydama didžiulių kančių, savo kantrybe ir džiaugsmingu
nusiteikimu ji labai įkvėpė savo seseris Viena iš jų, lankėsi pas Ritą vos keli mėnesiai prieš mirtį ir vėliau liudijo apie vieną iš pirmųjų Ritos stebuklų. Paklausta, ar turi kokių nors ypatingų pageidavimų, Rita atsakė, kad norėtų turėti raudoną rožę iš savo tėvų namų. Tai buvo paprastas, bet sunkiai įvykdomas pageidavimas – už lango buvo sausio mėnuo. Vis dėlto sesuo nuvažiavo į Ritos tėviškę ir nustebo radusi ant rožių krūmo vienintelį, ryškiai raudoną žiedą. Ji nedelsiant atvežė žiedą Ritai, kuri karštai meldėsi dėkodama Dievui už tokį meilės ženklą.
Taip erškėčio šventoji tapo rožės šventąja. Ta, kurios beviltiški norai buvo įgyvendinti, tapo užtarėja tų, kurie turi beviltiškų norų... Paskutinius jos ištartus žodžius girdėjo seserys: „Pasilikite šventoje Jėzaus meilėje. Likite paklusnios šventajai Romos Bažnyčiai. Likite taikoje ir broliškame dosnume“.
Šv. Rita mirė 1447 metų gegužės 22 dieną Kaskijoje. Jos kūnas yra stikliniame karste Kaskijos Šv. Ritos bazilikoje. Jos kūnas ne kartą be niekieno pagalbos keitė savo padėtį o jos akys būna tai atmerktos tai užmerktos.
1627 metais popiežius Urbonas VIII paskelbė ją palaimintąją, o 1900 metų gegužės 24 dieną popiežius Leonas XIII paskelbė šventąja. Minima gegužės 22 dieną.
Šv. Rita globoja, tėvystę ir motinystę, prievartautojų aukas, vienatvėje esančius žmones, našles ir sužeistus. Į ją meldžiamasi nevaisingumo, kūniškų negalavimų, beviltiškais atvejais. Ji užtaria kebliomis santuokos akimirkomis. Šv. Rita yra galinga užtarėja – dėl daugybės stebuklų Ispanijoje ji vadinama „patekusių į beviltišką padėtį šventąja“ (La Santa de los impossibiles).
Šv. Rita vaizduojama laikanti rankose rožių, su žaizda kaktoje.
Malda į Beviltiškųjų Šventąją
Puikioji Šventoji Rita, stebuklų darytoja iš Kaskijos šventovės, kur visame savo grožyje miegi taikoj, kur tavo relikvijos iškvepia rojaus kvapą, gailestingai pažvelk į kenčiantį ir verkiantį mane! Tu matai kraujuojančią ir erškėčiais vainikuotą mano širdį, brangi Šventoji, tu matai, kad mano akys nebeturi ašarų, tiek daug aš jų išraudojau! Esu išvargintas ir netekęs drąsos, jaučiu, kaip maldos miršta mano lūpose. Ar turiu pulti į neviltį šioje mano krizėje?Ateik Šventoji Rita, ateik man padėti ir gelbėk mane. Ar ne tu vadinama Beviltiškųjų Šventąja, užtarėją esančių neviltyje?
Garbinu Dievo man ištartą tavo vardą ir prašau malonės (čia prašoma malonė). Visi garbina tavo vardą, vis kalba apie nuostabiausius tavo stebuklus, tik aš vienas esu nusivylęs, gal dėl to, kad negirdi manęs? O ne! Melsk už mane, melsk už mane maloningąjį Viešpatį Jėzų, kad jis pasigailėtų manęs dėl mano bėdų, ir, kad per tave geroji Šventoji Rita aš pasiekčiau tai, ko mano širdis karštai trokšta.
Meldžiamasi „Tėve Mūsų“, „Sveika Marija“ ir tris kartus „Garbė Dievui“.
Kas nori gali pasidaryti Noveną ir melstis devynias dienas.

1 komentaras:

Valentinas rašė...

ka tik grįžau iš Cascia,labai ačiū už straipsnį