2012 m. sausio 28 d., šeštadienis

„Žvėris 666“

Poetas, rašytojas, 33 laipsnio masonas, vienas iš didžiausių XIX-XX amžiaus okultistų ir „satanistų karaliumi“ bei „nuodėmingiausiu pasaulio žmogumi“ (sakoma, kad jis yra suvedžiojęs daugiau nei keturis tūkstančius moterų) vadintas Alisteris Kroulis (Edward Alexander Crowley) gimė 1875 metų spalio 12 dieną Anglijos Varvikšyro grafystės Lemingtono mieste.

Jo tėvas – turtingas aludaris, pamokslininkas Edvardas Kroulis bei motina Emili Bert buvo religingi ir priklausė fundamentalistinio pobūdžio tikėjimą išpažįstančiai „Plimuto brolių“ sektai. Visą vaikystę praleido studijuodamas Bibliją. Ši aplinkybė suvaidino lemiamą vaidmenį paties Kroulio atsižadėjime nuo krikščionybės – po tėvo mirties 1887 metais bet kokios motinos pastangos tik stiprino jo skepticizmą. Toks nuolatinis sūnaus maištas išvesdavo motiną iš pusiasuvyros ir nevilties apimta vadino jį „Žvėrimi 666“. Vėliau jis pats mėgo save taip vadinti.

Paveldėjęs tėvo turtą, nutraukė ryšius su savo šeima ir 1895 metais buvo priimtas į Kembridžo Trejybės Koledžą (Trinity College). Čia tapo alpinistu ir pradėjo rašyti eiles. Čia nutarė keisti savo įvaizdį – numarino Edvardą Aleksandrą Kroulį ir tapo Vienatvės Dvasia, Dykumų Klajokliu Alisteriu Krouliu.

Sulaukęs dvidešimt vienerių metų, lankydamasis Stokholme kaip pats sakė, „patyrė pirmąjį mistinį nušvitimą“. „Manyje pabudo žinojimas, kad esu įtrauktas į magiškus sąmoningos ir pasitenkinimo reikalaujančios mano natūros ketinimus. Iki to laiko ji buvo iš esmės paslėpta nuo manęs. Tai buvo skausmas ir baimė, netgi anapusinis siaubas ir tuo pačiu metu tai buvo raktas į kokia tik įmanoma pačią tyriausią ir švenčiausią dvasinę ekstazę“. Vizijos metu supratęs esąs antikristas ir pasivadino „Didžiuoju žvėrimi 666“ bei „Žvėrimi iš bedugnės“ (pagal Apr 11,7).

1898 metais jis paskelbė mistinę poemą „Akeldama, vieta kur palaidoti svetimieji. Vieno Kembridžo universiteto džentelmeno rašyta filosofinė poema“. Besimokydamas universitete kiekvieną vasarą, keturis metus iš eilės kopė į Šveicarijos Alpių viršukalnes. Vienos ekspedicijos metu Kroulis susipažino su alchemiku, senovinio šventyklos riterių ordino ideologiją „paveldėjusio“, „Auksinės Aušros Hermetikos“ (Golden Dawn in the Outer) ordino, nariu Sesiliu Džonsu. Tai buvo pati paslaptingiausia ir galingiausia vakarų magijos organizacija. Ordinui priklausė tokie žmonės kaip airių rašytojas ir dramaturgas, Nobelio premijos laureatas, Viljamas Jetsas (William Butler Yeats), airių respublikos armijos (IRA) įkvėpėja Mod Gon, Oskaro Vaildo našlė Konstancija Vaild, aktorė ir Bernardo Šou mūza Florens Farr, filosofo Anri Bergsono sesuo Moina Bergson (ji buvo Ordino vadovo Samuelio Mazerso) žmona ir Menų Akademijos prezidentas Kelis. Vėliau Kroulis vedė jo dukrą.  

Lapkričio 18 dieną Alisteris Kroulis įstoja į Ordiną ir prisiima „Brolis Perdurabo“ („ištversiu iki galo“) vardą. Dabar jis pažino iniciatinį narkotikų poveikį, ypatingas magines praktikas ir ritualus, paslaptingus kabalos mokymus, rozenkreicerius, jogą, alchemiją ir operatyvinę magiją. Susipažinęs su Karališkos akademijos pirmininku Džeraldu Keliu palieka Kembridžą ir rašo ciklą „Baltos dėmės“.

1899 metais Kroulis susipažino su Alanu Benetu ir tapo jo mokiniu. Tais pačiais metais įsikūrė Škotijoje, gerai žinomo Loch Neso ežero pakrantėje. Jis nusipirko didelį namą „Boleskin House“ ir pasivadino Lordu Boleskinu. Šiame name du kambarius pertvarkė į Juodąją ir Baltąją šventyklas, kur kartu su Sesiliu Džonsu atlikinėjo įvairius ritualus pagal Maga Abre-Melina knygą. Jie stengėsi iššaukti filosofijos mokytoją, ligų gydytoją ir 50-ies pragaro legionų valdovą demoną Buerą. Šešis mėnesius jie vykdė sudėtingą pasirengimo procesą, bet jiems pavyko tik iš dalies (pasirodė tik demono koja ir jo šalmas). Tik po kelių metų paslaptingomis aplinkybėmis Meksikoje tai įvyko visiškai spontaniškai ir paženklino Kroulio gyvenimą neišdildoma žyme.
„Led Zeppelin“ gitaristas Džimis Peidžas

Gyvuoja legenda, kad Loch Neso pabaisa yra Kroulio iššauktas ir atgal į savo valdas negrįžęs demonas. 70-aisiais XX amžiaus metais „Boleskin  House“ iš Kroulio nupirko jo pasekėjas, „Led Zeppelin“ gitaristas Džimis Peidžas.

1899 (1900?) metais Kroulis Esekso grafystėje trumpam įstoja į vieną iš senojo burtininko Džordžo Pikinghilo bendruomenių. Nepatvirtintais duomenimis 1899 metais Kroulis buvo įšventintas į viena iš devynių Pikikinghilo sukurtų raganų kuopų. Bet greitai jis nutraukė santykius su raganomis, sakydamas, kad nenorėjo būti „moterų valdžioje“. Pagal kitą versiją jis buvo išmestas, nes Vyriausioji Ragana laikė jį „lytiniu iškrypėliu“

Tuo metu Kroulis jau užėmė naujokui gana aukštą padėtį ordine. Jis iškeliavo į Paryžių, kur Ordino vadovas Mak Gregoras Mazers priėmė jį į antrą vidinį „Raudonos Rožės ir Auksinio Kryžiaus“ ordiną. Tačiau „Auksinės Aušros“ Londono skyriaus nariai konfliktavo su Mazersu ir atsisakė pripažinti Kroulio įšventinimą. 

Mak Gregoras Mazers
1900 metais Alisteris Kroulis nutraukė ryšius su Ordinu, paliko Senąjį pasaulį ir leidosi į keliones. Lankėsi Meksikoje, Ceilono saloje, Indijoje ir 1902 metais grįžo į Europą. Meksikoje parašė romaną „Tanhoizeris ir Alisa“ ir tapo 33-ojo laipsnio masonu. Eksperimentavo su magišku kristalu, išbandė enochinę magiją, sukūrė Saviiniciacijos ritualą ir suteikė sau Vuriausiojo Adepto laipsnį. Ceilone praktikavo jogą, vadovaujamas vėliau budistų vienuoliu tapusio Alano Beneto. Taip pat praktikavo ir Dhjaną (darbas su sąmone, meditacija į abstrakčius objektus, ekstazė).

1902 metais bandė įkopti į Himalajų Čogo Ri viršukalnę. Kartu su Oskaru Ekenšteinu 63 dienas išgyveno Baltoro ledyne, užkopė į 6600 m aukštį ir buvo pasiųstas atgal. 1905 metais bandė įkopti į Kančendžungos kalną (trečiasis pagal aukštį pasaulyje, įveiktas tik 1954 m.). Ir čia nepavyko – stovykloje kilo maištas. Grįžęs į Paryžių susipažino su Somersetu Moemu, kuris pavaizdavo Kroulį savo romane „Magas“, pavadindamas jį Oliverio Haddo vardu. Bendradarbiavo su Ogiustu Rodenu ir organizavo jo kelionę į Romą.

1903 metais Alisteris Kroulis parvažiavo į Boleskin House ir įkūrė leidyklą „Religinės Tiesos skleidimo draugija“. Rugpjūčio mėnesį vedė dailininko Džeraldo Kelly seserį Rozą. Mergina gana greitai aptiko savyje transcendentinius sugebėjimus ir įtikinėjo savo vyrą, kad su juo nori susitikti Egipto dievas Horas. Netrukus jie išvyko į povestuvinę kelionę į Paryžių, Neapolį, Kairą ir Indiją. Kaire baigė rašyti kai kurias knygas, kurių tarpe buvo ir „Karaliaus Saliamono magijos knyga“.ž o Roza atvedė Alisterį Kroulį prie Horą vaizduojančios statulos. Didžiausią įspūdį jam palieka... inventorinis eksponato numeris 666... Nuo to laiko jis rimtai įsiklausė į Rozos įžvalgas. Panašius santykius jis aprašė savo apsakyme „Magdalenos Bler palikimas“ (1912).

1904 metų balandžio mėnesį Kaire Kroulis gauną ypatingą apreiškimą. Siaubinga „preterhumanoidinė būtybė – demonas Aivass“ pasirinko jį naujo pažinimo skleidėju ir naujojo amžiaus, naujojo eono pranašu. Rozos reikalavimu tris dienas iš eilės rašė tai, ką jam diktavo nežinomas balsas. Jis pats sakė, kad užrašė „Aivass padiktuotą“ svarbiausią savo gyvenimo darbą – „Įstatymų Knygą“. Dvasia kasdien paskirdavo jam pasimatymą ir diktuodavo po vieną skyrių, o Kroulis viską užrašė žodis po žodžio, bet knygą paskelbė savo vardu. Vėliau visi jo sekėjai laikė „Įstatymų Knygą“ lygiaverte ir net pranašesne už Bibliją.

Rankraštis pranašauja naujojo Horo epochą. Jis valdys Telemos Įstatymą, kur pirmuoju teiginiu yra „Daryk ką nori, tai ir visas įstatymas“ (Do what thou willst, that will be the whole of the law).“ Kroulis dabar susitapatina su Apokalipsėje minimu „Žvėrimi 666“ ir pasirenko iniciatinį vardą „To Mega Therion“ („Didysis Žvėris“). Visas likęs jo gyvenimas paskirtas šio teiginio pagrindimui.

Tačiau išoriškai viskas išliko taip, kaip ir anksčiau. Okultinės praktikos, nevaldomi visų rūšių lytiniai santykiai, literatūriniai opusai, narkotikai, eilės, alpinizmas, ironiški reginiai ir nuolatiniai kontaktai su šio pasulio galingaisiais. Tačiau visa tai spalvina ypatinga bauginanti ypatinga reikšme persunkta šviesa. „Žvėris 666“ yra ne šaip žmogus. Jis išpranašavo artėjantį žmonijos išvadavimą iš baimės ir nuodėmes ir tapo iniciatinės organizacijos „Astrum Argentum“ („Sidabrinė Žvaigždė“) vadovu. Jo tvirtinimu šiai organizacijai priklausė ir „nematomieji broliai“. Jie ilgus amžius valdė žmonijos istoriją per okultinius praeities ordinus.

Jis išsiuntė „Įstatymų Knygą“ Hitleriui, Leninui, Čerčiliui ir supažindino su ja Trockį. Jo agentai ir mokiniai veikia pačiose įvairiausiose sferose. Jo adeptas, okultistas ir pagrindinis anglų strategas tankų operacijose. kapitonas Džonas Fuleris dirba su konservatoriais; arši nacional-socialistė Marta Kiuncel apdoroja Hitlerį ir jo aplinką; vienintelis Stalino pasitikėjimą pelnęs vakarų žurnalistas Volteris Diurantis veikia Maskvoje. Kroulis atsidūrė pasaulinio suokalbio centre ir audė naujo eono voratinklį. Iki pat jo gyvenimo pabaigos jį lydėjo moterys, narkotikai, magija ir politinės intrigos. Daugelis iš tu, kurie su juo suartėjo – išprotėjo. Jo buvusios žmonos ir meilužės po išsiskyrimo iš karto patekdavo į psichiatrines gydyklas. Juodasis mokymas ir siaubingos praktikos baugino ne tik profanus, bet ir pačius okultistus.

„Auksinės Aušros Ordine“ brendo skilimas ir, nors 1909 metais Kroulis buvo įšventintas į Ordino magistrus, po dviejų metų jo išsižadėjo patys artimiausi bendražygiai – Džordžas S. Džonsas, Dž. Fuleris ir kiti. O dar po metų amerikietiškojo Rytų Tamplierių Ordino (OrdoTempli Orientis) magistras Teodoras Reisas pašventė Kroulį į Ordino riterius bei paskyrė jį britų ložės galva.

1909 metais Roza viešai apkaltino Alisterį, kad šis verčia ją dalyvauti „juodosiose mišiose ir paliko jį. 1911 metais Roza išprotėjo. Po skyrybų su žmona Kroulis kartu ištikimu mokiniu Beketu išvažiavo į Egiptą, kur tikėjosi iššaukti demoną Horonzoną, bet viskas baigėsi Beketo išprotėjimu. O Kroulio bandymai kontaktuoti su dievybėmis buvo pakankamai sėkmingi netgi be „sekso kaukės“.

1913 metais Kroulis trumpai gyveno Maskvoje ir ten parašė „Gnostines Mišias“.

1914 metais pabūgęs publikacijų apie jo „žygdarbius“ vėl išvyko iš Europos, šį kartą – į Jungtines Valstijas. Ten turėjo kelis egzotiškus romanus su vietinėmis meilužėmis. Vėliau apie jas rašė: „Pareiškia, kad yra gryna amerikietė, bet aš manau, kad joje teka ir negrų ir japonų kraujas“. Arba: „Didžiulė stora ir labai aistringa negrė“. Jis aprašė liliputes, kuprotas, tatuiruotas moteris, visų rūšių išsigimėles, šlykščias ir neįgalias spalvotas moteris“.

Amerikoje Kroulis sutiko pirmąją „skaisčią žmoną“ – švedę Li Faezi. Ji buvo labiau atsumianti nei patraukli ir jie iš karto įsimylėjo vienas kitą. 

JAV Alisteris Kroulis parašė „Himną Panui“. Tai vienas iš labiausiai pavyksuių jo poetinių darbų ir jo tikėjimo credo. Amžiaus pradžioje Niujorkas buvo ne geriausia viena panteistiniam kultui. Todėl Kroulis išvyko į Siciliją, kur buvo nutaręs isįeigti savo „vienuolyną“.  Jis buvo sumanęs pastatyti rūmus su kolonadomis ir stikliniu kupolu, tačiau Italijos bankas atsisakė finansuoti abejotiną projektą. „Didysis žvėris“ apsigyveno kuklesniame name, kurį pavadino „Telemo būstine“. Centrinis kambarys buvo naudojamas, kaip šventykla, grindyse pavaizduotas magiškas ratas ir pentagrama. Pačiame centre stovėjo šešiakampis altorius. Šventyklos ir kitų kambarių sienos išpieštos nepadoriais piešiniais. Ant altoriaus gulėjo „Pasaulio duonos“. Be miltų, medaus, raudono vyno jų receptūroje būdavo ir „tirštas šviežias kraujas“. Vėliau „Sunday Express“ užsiminė apie dar šlykštesnius komponentus.

„Sunday Express“ paskelbė, kad paėmė vienos iš Kroulio aukų interviu. Interviu davusi Meri Beit į Sicilija atvažiavo kaip svečias. Ji teigė, kad Kroulis rengė „neįtikėtinai šlykščias, antikines primenančias orgijas“. Ji pasakojo apie šventyklą, kur „rengiamos orgijos, apie kurias net neįmanoma papasakoti“. Kroulį nuolatos supo apgautų gerbėjų minios. Kai „abatijai“ pritrūkdavo pinigų, siųsdavo jas į Palermo ir Neapolio gatves. 

Beti Mei
Niekas neneigė, kad „Didysis žvėris“ – patraukli asmenybė, todėl niekada netrūko naujų adeptų. Krouliui reikėjo mokinio ir tam idealiai tiko Raulis Lavdėjus. Tai buvo protingas, bet nepastovus žmogus. Jo žmona – temperamentinga pozuotoja Beti Mei. Audringos praeities moteris autobiografijoje vadino save „Tigre“. Bet labiau nei žmona, Raulį traukė magija. Jis neišvengiamai turėjo susitikti su Alisteriu Krouliu. Ir kai tai įvyko, bematant pateko į satanisto įtaką, o Beti tapo aršiu Kroulio priešu. Lavdėjus buvo pakviestas į „abatiją“ ir, nepaisydamas žmonos prieštaravimų, iš karto sutiko. 

Kad galėtų sumokėti už kelionę Raulis pareikalavo, kad Beti parduotų sužadėtuvių žiedą. Tai buvo dar viena jos pavyduliavimo priežastis. Kelionė trečios klasės vagonu buvo ilga ir varginanti, bet pagaliau jie pasiekė ‚abatiją“. Atsivėrus durims jie pamatė šventiko rūbais apsirtengusį Kroulį. Jis iškilmingai paskelbė: „Tebūnie jūsų valia įstatymu“.

Pačioje „abatijoje“ buvo geležinė disciplina. Moterys privalėjo savo plaukus dažyti tai avietine tai juoda spalva. Visame name mėtėsi narkotikai – tiek daug, kad net penkiametis Kroulio sūnus tapo priklausomas. Kartą Beti pasakė jam pastabą. Į tai berniukas atrėžė: „Atstok! Aš – žvėris numeris du ir galiu sudraskyti tave į skutelius!“

Kiekvienas rytas prasidėdavo giesmėmis Saulės dievo Ra garbei. O vakarais visi rinkdavosi į šventyklą.  Maistas čia buvo siaubingas, o higienos nebuvo iš viso. Beti Mei pasiskundė, bet Kroulis pareiškė, kad dabar ji – „sesuo Sibilina“, todėl privalo paklusti tokiai tvarkai. Ji norėjo atsisakyti, bet galų gale pasirašė dokumentą. Kartą prie stalo ji metė į Kroulį virtinuką. Jo veidas net nekrustelėjo, bet po kelių dienų jis išsitraukė didžiulį peilį ir ramiai ištarė: „Šiandien aštuntą valandą mes paaukosime seserį Sibiliną“. Buvo aišku, kad jis nejuokauja. Beti nusprendė slėptis kalnuose (ten vos nemirė nuo išsekimo). Po to nusprendė, kad pavojus praėjo.

Dar po kelių dienų Lavdėjus susirgo vidurių šiltine. Kroulis užtikrintiu balsu pareiškė, kad Raulis mirs vasario 16 dieną. Taip ir atsitiko. Beti to užteko. Ji pabėgo iš „abatijos“ į Palermą pas Britanijos konsulą, o po to grįžo į Angliją, kur visą istoriją išklojo „Sunday Express“ žurnalistui. Ji sakė, kad Kroulis įsiviliojo Lavdėjų į savo sektą apgaule ir įtraukė jį į „melo ir nepadorumo verpetą“. Apie ten esančius vaikus pasakojo, kad jie yra „priversti būti siaubingo ištvirkavimo liudininkais“. Straipsnio pabaigoje kviečiama iškelti Alisteriui Krouliui baudžiamąją bylą.

„Vienuolyno“ šlovė geso ir daugėjo gandų. Du ten pabuvoję žmonės pasakojo apie ritualinę „nekaltos žmonos“ ir ožio sueitį ir apie tai, kad kulminacijoje gyvulys buvo aukojamas, o kraujo srovė tekėjo nuoga moters nugara. Apie tai pasakojo ir Meri Bats, bet kalbos buvo palaikytos pdernelyg „karštomis“ ir atmestos. Visgi po incidento su Lavdėju Krouliui mandagiai pasiūlyta nedelsiant palikti Italijos teritoriją. Sukrėstas Žvėris paklausė: „Tai liečia visus?“ Policijos šefas linktelėjo galva – „taip“. „Didžiosios Magijos“ epocha likom praeityje. Religinio telemistų ordino nariai Alisterį Kroulį iki pat šios dienos laiko savo pranašu bei skelbėju.

1922 ir 1923 metais Alisteriui Krouliui užteko išminties nepatraukti „Sunday Express“ į teismą už šmeižtą. Tačiau 1934 metais jis buvo neapdairus ir už nusprendė patraukti atsakomybėn buvusią draugę Niną Hamnet. Savo knygoje „Besijuokiantis torsas“ Hamnet parašė: „Jis ten užsiiminėjo juodąja magija, buvo kalbama apie paslaptingą vaiko dingimą. Dar ten buvo ožys. Žmonės kalbėjo, kad visa tai susiję su juodąja magija o kaimelio gyventojai jo bijojo.“ Kodėl Kroulis panoro teistis galima tik spėlioti. Akivaizdu tai,kad mis Hamnet advokatai ir leidėjai be vargo laimėjo bylą.

Kroulis ypač įnirtingai tvirtino, kad užsiiminėjo baltąją, o ne juodąją magija. Paklaustas parodyti skirtumus, Kroulis atsakė, kad magijoje išorinės aplinkybės lemiamos valia. Jei valia gera, tai ir magija balta, - jei pikta – tai magija juoda. 1925 metais jis tapo vyriausiuoju Tarptautinio Rytų Tamplierių ordino magistru.

Nepaisant „didžiulio indėlio į magijos meną“ Kroulio žvaigždė leidosi žemyn. Gyvenimo pabaigoje jis prekiavo savo paties sukurtais vaistais „nuo visų ligų“.

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui Kroulis sugrįžo į Angliją ir apsigyveno savo name prie Loch Neso ežero. Kurį laiką Kroulis turėjo aukščiausius masonų titulus. Tačiau palaipsniui jis iš visur vejamas - „broliai“ bauginosi jo mokymų ir gėdijosi jo moralės.

72 metų Kroulis mirė beveik nepastebimai 1947 metų gruodžio 1 dieną. Oficiali mirties priežastis – bronchitas ir širdies nepakankamumas, bet daug kas mano, kad jos mirė nuo per didelės (tyčinės ar netyčinės) heroino dozės.

Gruodžio penktą dieną jis buvo kremuotas Braitone. Vyriausiojo magistro draugai skaitė ne maldas, o ištraukas iš „Gnostinių Mišių“, bei „Įstatymų Knygos“. Miesto valdžia pareiškė, kad atsisveikinimo ceremonija „prieštarauja krikščioniškai dvasiai, todėl imsimės visų būtinų priemonių, kad ateityje neleistume pasikartoti panašiems dalykams“.

Laikršatyje „Daily Mail“ buvo neigiama, kad Alisteris Kroulis buvo vienintelis juodosios magijos adeptas, nes visoje Anglijoje nuo seno egzistuoja raganų apiegos.

Asmeninis Kroulio gyvenimas vystėsi audringai – ji keturis kartus vedė ir tris kartus skyrėsi, sukaupė nemažą turtą ir 1935 metais paskelbtas bankrotu. Jis buvo išsiųstas iš Italijos ir Prancūzijos, bet už Europos ribų buvo visada laukiamas svečias. Šalininkai dievino, o priešininkai šlykštėjosi, todėl jis laikomas viena iš paslaptingiausių  ХХ amžiaus figūrų ir buvo įtakingas net kelių okultinių draugijų („Auksinės Aušros Ordinas“, „Sidabrinė Žvaigždė“ ir „Rytų Šventyklos Ordinas“) veikėjas.

Jau nuo jaunystės jis buvo apsėstas nuodėmingų idėjų, kurios reiškėsi nestandartiškai. Alisteris Kroulis save laikė hermafroditu ir tikėjo, kad žmogus turi įgimtus mazochistinius polinkius, paklūsta Gamtos, Aistros ir Žiaurumo jėgoms. Su nedideliais pokyčiais ši idėja persekiojo Kroulį visą gyvenimą. 

Anksti tapęs mistiku niekada to neatsisakė, net tada, kai Glazgo prostitutė užkrėtė jį gonorėja. Kroulis tada labai rimtai tvirtino, kad nukentėjo nuo „aklo gamtos įniršio“.

Gyvenimo pradžioje jis niekaip negalėjo apsispręsti ar tas kitas pasaulis, kurio egzistavimu jį įtikino mediumai, yra Gėris ar Blogis. Visgi labiau linko į tai, jog tai yra Blogis, bet iš tikrųjų tikėjo Panu. Bendravimui su savo dievybe jis pasirinko narkotikus ir „seksualinę magiją“. Kalbant dar paprasčiau – lytinius santykius. Alisteris Kroulis buvo labai geidulingas ir nuoširdžiai tikėjo, kad jo poelgių motyvai – religiniai. Todėl nenuilstamos „teisingos“ moters paieškos suprastinos, kaip nepasotinamos vis gilesnių seksualių patirčių paieškos. Jis rašė: „Kai įrodysi, kad Dievas yra viso labo lytinio instinkto pavadinimas, man atrodo, kad jau netoli iki suvokimo, kad lytinis instinktas – tai Dievas“. 

Kroulis buvo labai geros nuomonės apie save, o kalbėdamas apie moteris kartodavo, kad jas reikia „įleisti pro galines duris“. Jis apjungė savyje pagonybę, okultizmą ir homoseksualumą. Pastarąjį laikė viena iš lyties inkarnacijų. Aplamai seksualinė magija jam buvo žmogaus dvasinės realizacijos centras, todėl visos lytinio akto rūšys, tame tarpe ir homoseksualumas bei zoofilija, yra teisėtos. Vienintelė sąlyga – aukščiausiaja valia apsprendžiamas tokio akto sakralumas. 

Todėl homoseksualumas yra viena iš pagrindinių ankstyvosios Kroulio lyrikos ir erotinių apsakymų tema. Jis sakė: aš nekenčiu moterų, Dievo ir Kristaus, taip pat ir žmonių“.

Kroulis kasdien suvartodavo didžiulę heroino porciją, bet tai nepaveikė smegenų. Todėl per gana trumpą laiką (vidutiniškai penkis tūkstančius žodžių per dieną) padiktavo „savo klajoklei“ „Narkomano dienoraštį“. Užbaigti šį darbą nesukliudė netgi netikėtas karštinės priepuolis.

Suprantama, kad knyga neliko nepastebėta. 1922 metų lapkričio 19 dieną vedantis „Sunday Express“ žurnalistas Džeimsas Duglas drąsiai pakilo į kovą neslėpdamas ketinimo inicijuoti tyrimą. Pažymėjęs, kad nenori reklamuoti pornografinę literatūrą, pareiškė, kad visų blaiviai mąstančių žmonių pyktis turi griūti ant autoriaus galvos.

„Romane aprašoma nuodėminga moralinių degeneratų grupės orgija. Savo gęstantį geismą ji stimuliuoja kokainu ir heroinu“. Duglas citavo (tiesa, ištraukdamas iš konteksto) tokias frazes: „Kol burna neprisipildė kokainu, nepažinsi bučinio skonio“. Jis nematė jokių „telemos“ gyventojų motyvų, išskyrus nevaldomą geismą.
Po savaitės Kroulio vardas pasirodė pirmuose laikraščių puslapiuose: „Visiškas „Narkomano“ autoriaus demaskavimas“, „Kroulio vardu besivadinantis žmogus – pagoniškų orgijų draugijos organizatorius“, „Jis spausdino nepadorius išpuolius prieš karalių“...

Magiškoms apeigoms save pašventęs Kroulis išgyveno septyniasdešimt su metus. Bet „civilizuotoje“ Europoje ir iki šiol slapta, be jokių egzotiškų dekoracijų egzistuoja ir satanizmas ir raganavimas. Tik nedaugelis išdrįsta žengti tiek toli, kiek tai darė Kroulis.

2012 m. sausio 21 d., šeštadienis

Gausybės ir taikos simbolis

Alyvmedis (lot. Olea europaea) yra vienas iš seniausių ir svarbiausių vaismedžių žmonijos istorijoje, o alyvmedžių  kultūra tampriai susijusi su daugybės civilizacijų ir Viduržemio jūros imperijų klestėjimu bei žlugimu.

Gausūs alyvmedžių derliai užtikrindavo nuolatines maisto atsargas, todėl juos auginančios tautos buvo stabilios ir ilgaamžės. Alyvmedžių giraičių didėjimas nuolat lydėjo gyventojų prieauglį ir ilgainiui nulėmė Graikijos bei Romos imperijų suklestėjimą. Įdomu ir tai, kad šių imperijų žlugimą sekė alyvmedžių giraičių naikinimas. Net jau tokioje netolimoje praeityje, kaip Izrealio karuose su Palestina, Izraelio buldozeriai sunaikino 50000 alyvmedžių. Jie turėjo visiškai aiškų tikslą – iškeldinti iš Gazos sektoriaus Palestinos ūkininkus, kurių gerovė labai priklausė nuo alyvmedžių. Tad nenuostabu, kad istoriškai šalia Jėzaus gimtinės Beatliejaus pasodinti alyvmedžiai buvo laikomi gerovės ir taikos simboliu, o šių medžių sunaikinimas reiškė tos gerovės ir taikos pabaigą.

Manoma, kad alyvmedis į Viduržemio jūros šalis buvo atvežtas iš Vidurinės Azijos daugiau nei prieš 6000 metų. Jau 3000 metų prieš Kristų jis buvo auginamas Kretos saloje, paplito Senovės Graikijoje ir Romoje, kurios gyventojai gyvulinės kilmės riebalų vartotojus laikė barbarais. Šiuolaikinės medicinos įkūrėjas Hipokratas teigė, kad kasdienis šaukštas alyvuogių aliejaus yra vaistas. Daugelis žmonių laikosi šio patarimo iki pat šios dienos.

Alyvmedis yra amžinai žaliuojantis iki 15 metrų aukščio medis su mėsingais, mažais, pailgais lapais, kurie krenta kas 2-3 metus. Apatinė lapo dalis yra tamsiai žalia, o viršutinė padengta sidabriniu blizgesiu. Medžiai yra genimi, nes kai kurios šakos jau nevaizingos todėl turi būti nupjautos „... kad ji duotų dar daugiau vaisių“. (Jn. 15:2).

Jaunų medžių žievė yra lygi, bet su amžiumi  darosi rambesnė, rievėta ir gumbuota. Senų medžių kamienuose gali atsirasti drevės, uoksai. Medis labai šakotas, todėl karštą dieną po jo šakomis pavėsį randa ir žmogus ir gyvulys. Jo vainikas gali siekti 10 metrų, tačiau sodininkai nugeni juos iki 6 metrų skersmens – taip savo soduose padidina tarpus tarp medžių ir gauna didesnius derlius.

Alyvmedžio šaknys įsiskverbia į neįtikėtiną gylį ir visą reikalingą drėgmę gauna tik iš ten. Kaip tik todėl alyvmedis žaliuoja netgi per didžiausias sausras. Giraitėse šie medžiai auga gana atokiai vienas nuo kito – ne mažiau nei 10-ies  metrų atstumu. Tankiau susodintus alyvmedžius galima aptikti tik ten, kur yra drėkinama žemė.  Atstumas tarp medžių reikalingas tam, kad vaisiai gautų kuo daugiau Saulės ir greičiau prinoktų. Alyvmedis yra labai gajus – net iš nukirsto medžio kelmo išauga naujos atžalos.

Alyvmedžiai pražysta gegužės mėnesį mažais, kvapniais, baltos spalvos žiedais, o jų vaisiai dera visą vasarą ir iki pat gruodžio mėnesio. Per tą laiką vaisiaus spalva pakinta nuo žalio iki juodo.  Pirmą kartą alyvmedis pražysta ir veda vaisius sulaukęs aštuonių metų, bet gausiausią derlių duoda 40 – 50 metų medžiai. Tačiau derlių duoda ir amžių amžius augantys alyvmedžiai – yra žinomi atvejai, kai vaisius veda ir tūkstantį metų turintis medis.
Alyvuogės surenkamos krečiant medžio šakas arba nudaužant jas lazdomis. Uogos krenta aplink medžio kamieną, ant specialiai pateisto audeklo. Vaisius pradedama rinkti tada, kai pradeda kisti jų spalva. Anksčiau aliejaus spaustuvai  būdavo statomi pačiose alyvmedžių giraitėse, o dabar surinktos alyvuogės yra gabenamos į vietinę aliejaus spaudimo bendrovę.  Labai svarbu išspausti aliejų per vieną dieną nuo derliaus nuėmimo, nes priešingu atveju prarandamas kvapas ir aliejaus kokybė. Išspaustas aliejus iš karto tinkamas vartojimui.

Alyvmedis puikiai dera Palestinos kalvose ir veši kalvų atšlaitėse, kur Saulės atokaita brandina vaisius. Tam, kad užsimegztų pumpurai žiemą medžiui reikalingas kelių laipsnių šaltis. Didelis šaltis gali pražudyti medį, kuriam būtina vidutinė metinė 15-os laipsnių temperatūra ir žiemos lietūs. Biblinių laikų alyvmedžiai buvo gana maži – dabar galėtume juos laikyti vaismedžiais, mat jie buvo patys populiariausi tų laikų sodų medžiai.  

Nuodstabusis medis įkvėpė ne vieną menininką – juos tapė Van Gogas, Sezanas, Renuaras ir Matisas, savo raštuose juos įamžino Miltonas, Šekspyras ir lordas Baironas. O trečiasis JAV prezidentas (beje – puikus sodininkas!) Tomas Džefersonas rašė, kad „Alyvmedis yra prabangiausia rojaus dovana“. Kai jis dirbo JAV ambasadoriumi Prancūzijoje, pradėjo alyvmedžių ir jo sėklų eksportą į pietines JAV valstijas. 1769 metais jie buvo įveisti Kalifornijoje.

Antroje praėjusio šimtmečio pusėje alyvmedžių kultūra ypatingai išplito Europoje. Didžiausia šių medžių augintoja tapo Ispanija, kur juos atvežė pranciškonų vienuoliai. Dabar ten išspaudžiama dvigubai daugiau aliejaus nei Italijoje. Trečioje vietoje yra Graikija, po jos eina Turkija, Sirija, Tunisas, Marokas, Egiptas, Alžyras, Portugalija ir Libanas. Visas Viduržemio jūros šalių žiedas gamina 98% pasaulio aliejaus.

Alyvmedžių kraštas

Dar Senovės Egipte buvo tikima, kad alyvmedis pasižymi ypatinga dangiška galia, todėl spaustą iš jo vaisių aliejų naudojo faraonų mumifikavimui. Šventajame Rašte alyvmedis minimas daugiau nei 30 kartų ir yra tapęs Izraelio tautos, Dievo Meilės, gausybės, šlovės ir taikos simboliu.

Pakartoto įstatymo knygoje sakoma: „VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst. 8; 7-8). Izraelis čia šalia kitų šešių augalų vadinamas ir alyvmedžių kraštu. Ten pat Viešpats primena, kad visos šios gėrybės nėra užtarnautos ar pelnytos žmonių darbu: „Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus įvedęs tave į kraštą, kurį jis prisiekė duoti tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, – kraštą su turtingais ir dideliais miestais, kurių tu nestatei, su namais, pilnais visokiausių gėrybių, kurių tu nesukrovei, su iškirstomis vandens talpyklomis, kurių tu nekirtai, su vynuogynais bei alyvmedžių miškeliais, kurių tu nesodinai;  (Įst 6; 10-11). Taigi išrinktoji Izraelio tauta tarsi nuotaka kviečiama į jai sukurtą dosnų kraštą, kur ji galės naudotis visomis Dievo parodytos Meilės dovanomis.

Įskiepyti alyvmedyje

Galėtume pamanyti, kad Šventasis Raštas teigia apie išskirtinę Dievo Meilę Izraelio tautai, bet štai vienuoliktame laiško Romiečiams skyriuje skaitome palyginimus, kurie puikiai tinka ne tik Izraelio tautai, bet ir kiekvienam iš mūsų. Štai kokios iškalbingos šios eilutės: "Jei šaknis šventa, tai ir šakos. Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu – laukinis alyvmedis – esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave (Rom. 11, 17-18). Jose kalbama apie Izraelio tautos ištakas Dieve, apie šventą šaknį, į kurią dabar ir mes esame įskiepyti Krikštu: Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai dar lengviau anie bus priskiepyti pagal prigimtį savajame alyvmedyje (Rom. 11, 24).  Ne visi esame kilę iš to paties medžio, bet būdami įskiepyti į jo šaknis mes duodame gausių Dievo malonės vaisių. Kiekvienas sodininkas žino įskiepijimo reikšmę ir viltingą svarbą derliui, tuo labiau tai žinoma Dangiškajam Sodininkui. Jis suteikia viltį kiekvienam, net prigimtinai laukiniam medžiui ir įskiepija į tauriojo alyvmedžio šaknis. Alyvmedis čia tampa ir mūsų vilties ženklu.

Ir iš tiesų dar Pradžios knygoje mes randame eilutes, kuriose apie alyvmedį kalbama, kaip apie vilties ženklą. Kai ėmė sekti tvano vandenys, Nojus išleido balandį, kuris grįžo su alyvmedžio lapu snape. Tai buvo ženklas Nojui, kad vandenys žemėje jau nusekę (Pr. 8; 10-11), ir galima stotis ant sausumos. Balandžio atneštas alyvmedžio lapas liudijo ir apie Dievo sandorą su žmogumi. Ir kaip tokia proga neprisiminti Pablo Pikaso piešinio “Balandis su alyvos šakele”. Taip Šventasis Raštas įveda mus į alyvmedžio, kaip gerovės ir taikos simbolio erdvę.

Šventajame Rašte alyvmedis ne kartą vadinamas taikos, gerovės ir gausybės simboliu. „Žaliuojantis alyvmedis, malonus akims“, – taip VIEŠPATS praminė tave (Jer. 11:16). – taip apie Izraelio tautą sako pranašas Jeremijas ir čia pat perspėja, kad ji nedarytų bjaurių darbų Dievo namuose ir neatpirkinėtų jų deginamosiomis aukomis, nes tada:  „... jis tarsi didžiu perkūno trenksmu padega jo lapus, – liepsnoja jo šakos. Galybių VIEŠPATS, kuris tave pasodino, nutarė siųsti tau nelaimę už nedorus Izraelio ir Judo namų darbus. Degindami aukas Baalui, jie įpykdė mane“ (Jer. 11:16-17). Todėl alyvmedžio derliaus pražūtis per amžius buvo ir yra laikoma Dieviškosios rūstybės ženklu.

Visagalis aliejus

Iš alyvmedžio vaisių daromas vienintelis riebalų išteklius tuose kraštuose – aliejus, nes gyvulinės kilmės riebalai tiesiog neišsilaiko karštyje. Be to alyvmedžio aliejus puikiai tinka ir kosmetiniams gaminiams bei žibintų alyvai. Kalbėdamas apie Izraelio nuodėmingumą pranašas Izaijas mini aliejų, kaip žaizdas gydančią priemonę. (Iz. 1; 6). 23-iojoje psalmėje Dovydas gieda apie jo galvą dosniai aliejumi patepusį Dievą. Alyvmedžio teikiamas aliejus buvo išties tautą iškirtine daranti ir nuo priešų gelbstinti priemonė.

Alyva naudota šventovės apšvietimui. Kunigų knygoje pasakojama, kaip Viešpats įsakė Mozei nuolat žibinti žvakides ir tam naudoti gryną traiškytų alyvų aliejų: „Paliepk izraeliečiams atnešti tau gryno traiškytų alyvų aliejaus žvakidei, kad lempos būtų žibinamos nuolat“. (Kun. 24,2). Tokiu būdu turi būti išreiškiama amžina pagarba mūsų visų Dievui. Ir dabar atėję į Bažnyčią mes matome virš Tabernakulio nuolat žibantį raudoną žibintą, kuris ženklina mums Švenčiausiojo Sakramento vietą.

Pradėdamas Jeruzalės Šventyklos statybą karalius Saliamonas kreipėsi į Tyro karalių Hiramą, prašydamas pagelbėti ir atsiųsti kedro, kipariso ir algumo medžio sienojų iš Libano, bei išmintingą vyrą, galintį dirbti su amatininkais. Už tai jis pažadėjo: „Štai aš parūpinsiu tavo tarnams, medkirčiams, kertantiems medžius, dvidešimt tūkstančių korų   grūstų kviečių, dvidešimt tūkstančių korų miežių, dvidešimt tūkstančių batų vyno ir dvidešimt tūkstančių batų aliejaus“  (2 Kr. 2:10). Mus domina aliejaus kiekiai. Vienas batas – tai maždaug 22 litrai. Vadinasi Saliamonas pažada Hiramui nei daug nei mažai – 440000 litrų aliejaus. Daug jei vienu ypu, bet kai padalini tai 10000 darbininkų, gaunas vos 12 mililitrų kiekvienam. Mažoka. Tačiau paskaičiuota, kad iš vieno medžio vaisių kasmet išspaudžiama 1840 mililitrų aliejaus. Tai reiškia, kad Saliamono soduose augo... 239130 alyvmedžių! Na, o turint omenyje alyvmedžių susodinimo tankumą nesunkiai suskaičiuojame, kad Saliamono alyvmedžių „giraitės“ dydis siekė 2015 hektarų! Tikrai įspūdinga, tuo labiau, kad tai patys kukliausi paskaičiavimai.

Karalių Patepimo aliejus

Daiktų ir žmonių patepimas šventaisiais aliejais turi ilgą istoriją. Jau Pradžios knygoje skaitome apie Izaoko sūnų Jokūbą, kuris susapnavo laiptus iš žemės į dangų bei Viešpaties pažadą atiduoti žemę gausiems palikuonimis. Pabudęs Jokūbas paėmė akmenį, ant kurio buvo pasidėjęs galvą, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė aliejaus. (Pr. 28; 10-22) Taip Jokūbas gali būti laikomas patepimo pradininku, nes tokiu būdu jis pašventino vietą pavadindamas ją Bet-Eliu, t.y. Dievo namais.

Išėjimo knygoje kalbama apie tai, kaip Mozė turi pasigaminti Patepimo aliejų. Tą patį, kuris ir dabar naudojamas teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo Sakramentus. Atsiverskite 30-ąjį Išėjimo knygos skyrių, kur rasite visą šio aliejaus sudėties aprašymą. Viešpats liepia Mozei paimti pačius brangiausius kvepalus – mirą, kvepiančio cinamono, kvepiančios nendrės ir kasiją. Įdomu tai, kad apie šiuos kvepalus kalbama matuojant jų vertę pinigais – vadinasi jie gali būti perkami, o štai apie alyvmedžio aliejų sakoma jau kitaip – Dievas liepia imti vieną hiną (3,7 litro) aliejaus. Tai sako mums, kad alyvmedžių aliejumi buvo apsirūpinusi kiekviena šeima. Sumaišius šiuos komponentus gaunamas tarsi „kvepalų gamintojo sumaišytas“ Patepimo aliejus, kuriuo reikia patepti Viešpaties išvardytus daiktus, idant „Kas tik prie jų prisiliečia, taps pašventintas“. Tuo pačiu aliejumi turi būti patepami ir Dievui tarnaujantys kunigai. Viešpats prisakė Mozei, kad „Tai bus mano šventas patepimo aliejus per visas jūsų kartas. Jis neturi būti naudojamas paprastam kūno patepimui, jūs negaminsite kito mišinio tokios sudėties kaip jis. Jis yra šventas, ir jūs turite laikyti jį šventu. Kas tik pagamintų į jį panašų ar pateptų juo pašalietį, bus pašalintas iš tautos“ (Iš. 30; 31-33). Jei grįžtume prie alyvmedžio, kaip išrinktosios Izraelio tautos simbolio, suprastume, kad būtent jo vaisiai daro patepimo aliejų šventu.

Teisėjų knygoje randame palyginimą, kuriame kalbama apie būsimą karalių patepimą: „Kartą medžiai suėjo patepti sau karaliaus. Alyvmedžiui jie tarė: „Būk mūsų karalius!“ (Ts 9; 8) Ir po to Kunigų patepimo ritualą perėmė ir karaliai: ” Judo žmonės ten patepė Dovydą Judo karaliumi“ (2 Sam 2; 4). Taip buvo pateptas ir karalius Saliamonas (1 Kar 1;34). Visi šie patepimai laikomi išskirtine Dievo malone ir Jo šventumo ženklu. Patepdamas Sauliaus galvą pranašas  Samuelis ištarė: „Argi VIEŠPATS nepatepė tavęs savo tautos Izraelio valdovu? Tu turėsi valdyti VIEŠPATIES tautą ir išgelbėti ją iš visų jos priešų rankos. Ženklas tau, kad VIEŠPATS patepė tave savo paveldo valdovu, yra šis“ (1 Sam. 10;1). Visoje Biblijoje patepimas aliejumi laikomas Šventosios Dvasios išliejimu.

Tai kalba apie tai, jog Viešpats iš tikrųjų pašventino alyvmedį ir per jo vaisius teikia savo malones. Taip ir kiekvienas iš mūsų gauname tas malones būdami įskiepyti šio medžio šaknyse. Štai kaip gražiai apie tai kalbama psalmėje:

Bet aš esu lyg vešlus alyvmedis,
augantis Dievo Namuose.
Aš pasitikiu ištikima Dievo meile
per amžių amžius.
Tau dėkosiu amžinai už visa,
ką tu padarei.
Ištikimųjų akivaizdoje skelbsiu tavo vardą,
nes jis yra geras.
(Ps. 52;10-11)

Alyvų kalnas

Jeruzalėje, priešais rytinę Šventyklos sieną stūksantis Alyvų kalnas be jokios abejonės yra labiausiai žinoma Šventajame Rašte minima alyvmedžių vieta. Į šį kalną lipo karalius Dovydas su savo žmonėmis, kai į sostą kėsinosi Absalomas (2 Sam.15,30).

Su Alyvu kalnu susiję svarbiausi Jėzaus gyvenimo etapai: įžengęs į Jeruzalę Jis atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, kur buvo atvestas asilaitis, kad išsipildytų pranašo žodžiai. Panašu, kad tuo metų Alyvų kalne buvo gausu medžių, nes ten pat (Mt. 21,8-10) skaitome apie tai, kad žmonės kirto ir klojo jam po kojomis medžių šakas.

Čia Jis su savo mokiniais buvo ir po Paskutinės vakarienės (Lk. 22;39).  Apie tai pranašavo dar pranašas Zacharijas: „Tą dieną jo kojos stovės ant Alyvų kalno, esančio ties Jeruzale rytų pusėje“. (Zch. 14,4). Čia Jis buvo ir suimtas po to, kai Judas atvedė kareivius – jis žinojo įprastą Viešpaties maldos vietą. Manoma, kad nuo šio kalno Jėzus pakilo į dangų, nes Apaštalų darbuose skaitome apie tai, kad po Jo žengimo į Dangų iš Alyvų kalno grįžo apaštalai: „Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, buvusio netoliese – kiek leidžiama nueiti šabo dieną“ (Apd. 1,12).

Evangelijoje pagal Morkų Alyvų kalnas vadinamas Getsemanės ūkiu (Mk. 14;32), nes alyvmedžių soduose būdavo ir spaustuvai aliejui spausti. Getsemanė ir verčiasi kaip „aliejaus spaustuvai“.

Iki pat šių dienų išlikęs 830 metrų aukščio status, beveik mylios ilgio kalnas su plokščia viršukalne driekiasi iš šiaurės į pietus ir dengia beveik visą rytinę Jeruzalės šventyklos sieną. Jeruzalės Alyvų kalne dar ir šiandien auga daugiau nei 2000 metų turintys alyvmedžiai.

Kai keliausite Viduržemio jūros šalių keliais, sustokite ties alyvmedžiu ir pasimėgaukite jo teikiama vėsa, o kai mėgausites taure vyno ir alyvuogėmis, susimąstykite apie Dievo Meilę ir Šventumą. 

Negrįžimo taškas

Kiekviena situacija yra unikali, bet tos klaidos, kurias daro ir per vėlai pripažįsta moterys, yra panašios, kaip du vandens lašai. Mūsų damos yra apakintos keliomis melagingomis nuostatomis, kurias dar palaiko moteriškas „glamūras“.

Barniai. Viena iš klaidingų nuostatų – isteriško elgesio laikymas „naudinga emocine iškrova“. Įvairaus amžiaus damos (nuo 18 iki 40 metų) dažnai skundžiasi, kad elgėsi pernelyg emocionaliai. Jos surengdavo „smegenų praplovimus“ ir dažnai „aiškinosi santykius“. Ko jau ko, o temperamento netrūksta dažnai moteriai: jos moka bartis emocionaliai, kryptingai ir pilnatviškai. Jei tai bus riksmas, jį girdės kaimynai, skraidys ir duš indai, o vyras liks nieko nenutuokiantis. Kur tas „angelas“ su kuriuo jis susitikinėjo? Nejaugi šita siautėjanti ragana – jo likimas ir jo meilė?

Šalin buitį! Dar vienas paklydimas, lemiantis santykių pabaigą – „asmeninės laisvės išlaikymas“. Konkrečiai, jis išreiškiamas pasiryžimu negaminti, netvarkyti ir neleisti paversti save „namų verge“. Bet, deja, bet kokio isterinio laikotarpio metu vyras nori valgyti. Ir tada neveikia „Aš taip pat dirbu ir pavargstu“ ir „jei nori valgyti – pasigamink pats“. Kad ir koks geras būtų seksas, kad ir kiek dvasiškai esate artimi, jei vyras alkanas ir neprižiūrėtas, santykiai ima tiksėti atgaline eiga. Vyras gali tapti sąjungininku namų ūkyje tik tada, jei moteris yra diplomatiška ir rami. Vyrai nepakelia jokių reikalavimų, pretenzijų ir trypimo kojomis.

Pavydas. Moterų santykis su pavydu yra išties labai sudėtingas.  Visų pirma jos stengiasi žūt-būt iššaukti pavydą bet kokia forma. „Pavydi, reiškia myli“ yra viso labo eilinė ir neteisinga nuostata. Visų antra, jos savo pavydu išsekina vyrą. Tai ir būdas parodyti jam, jog esi neabejinga, bet tuo pačiu ir padidintos kontrolės akstinas. 

Prieš jus toli gražu ne pilnas „santykių griovėjų“ sąrašas. Bet dažniausiai pačios moterys nurodo į šias tris grupes.

Santykių nesugrąžinimo taškas. Įsivaizduokite vyrą, kuris yra persmelktas barniais, blogai maitinamas, jam pavyduliaujama ir nuolat leidžiama suprasti, kad bet kuriuo metu gali būti pakeistas kitu. Žinoma, visa tai prasideda ne iš karto: iš pradžių yra abipusio pasigėrėjimo, „rožinių akinių“ ir kitokių saldumynų laikotarpis. Vyras patenkintas ir jau mano, kad atrado „savo tobuląją“. Bet praėjus pusei metų po to, kai jie apsigyveno kartu, pradeda ryškėti ne pačios simpatiškiausios savybės. Iš pradžių vyras galvoja, kad tai viso labo tik atsitiktinumas. Po to supranta, kad daug kas ima kartotis bauginančiai reguliariai. Jis bando pasikalbėti su moterimi ir, greičiausiai, gauna dar vieną barnį.

Kol tam tikros individualios vidinės logikos „pliusai“ viršija ar bent yra lygūs „minusams“, vyras kenčia, bet iš esmės išlieka laimingu.  Bet ta akimirka, kai „minusai“ rimtai persveria „pliusus“, tampa posūkio tašku jų santykiuose. Vyras ima kaupti įrodymus, kad ši moteris jam netinka. Vieniems reikia daugiau laiko, kitiems – mažiau, bet ši akimirka ateina būtinai. Ir ji vadinasi „santykių nesugrąžinimo tašku“.

Tada pas vyrą iškyla vidinis įsitikinimas, kad šie santykiai yra baigti. Tai reiškia, kad jis toliau nepasiruošęs dėti pastangas, jausmus ir lėšas į jų atstatymą. Dabar jis jau nedarys nieko, kad sugrąžintų ar atstatytų santykius. Dabar jie jam – praeityje.

Vyro negrįžimo taškas. Visų įdomiausia, kad moterys paprastai „paržiopso“ šią akimirką. Jos ir toliau elgiasi taip pat ir net padidina ekspresiją. O kaipgi kitaip, jei vyras tapo apatišku? Reikėtų surengti jam dar vieną pašutinimą, kad atgytų! Ir tai tik įtikina vyrą, kad jis padarė teisingas išvadas. O toliau situacija gali klostytis įvairiai. Fiziškai vyras gali pasitraukti ne iš karto. Kitaip sakant laikas tarp „santykių nesugražinimo taško“ ir „vyro negrįžimo taško“ gali tęsti ir kelias minutes ir ilgus metus.

Psichologiškai savo santykius su moterimi užbaigęs vyras gali likti gyventi pas ją. Bet kai tik baigiasi psichologinis santykis, įsijungia „paieškos elgesys“. Jis tampa atviras naujiems atradimams!

Kadangi vyras beveik niekada nesiryžta „išeiti niekur“, jis pradeda gyventi dvigubą gyvenimą. Situacija gali būti paprastesnė, jei nėra vaikų. Sprendimą padaręs vyras per trumpą laiką gali susirasti naują „įsimylėjimą“ ir ištarti seniems santykiams „arivederči“.

Kai kada vyrai tiesiog „prapuola“, neatsakinėja į skambučius, SMS žinutes ir elektroninius laiškus. Na, o tie kurie yra drąsesni, atvirai pareiškia, jog santykiai baigti, išgyvena nemalonų pasiaiškinimų laiką ir su palengvėjimu atsidūsta.

Kai kalba eina apie vedybinius ryšius ir vaikus, situacija tampa sudėtingesnė. Sutuoktinis gali metų metus turėti kitus ryšius už santuokos ribų. Arba gali „pabėgti“ į alkoholį, žaidimus, darbą, hobį. Ir būti su žmona ne kartu, bet šalia. Ir pasitaiko, kad vyrai taip ir nesudeda lagamino ir neišeina – dėl vaikų, arba dėl to, kad nėra kur eiti. Bet tuo pačiu metu jaučiasi „pagauti“ ir nelaimingi. Moteris tada taip pat kankinasi, kol galų gale pati nenusprendžia išsiskirti.

Antras šansas. Bet grįžkime į pačia sudėtingiausią akimirką moteriai, kai vyras jai ištaria: „Viskas, daugiau negaliu, skirkimės“. Tada ji pradeda girdėti! Staiga ji labai rimtai priima tai, ką jis ne kartą yra sakęs – jo prašymus ir pretenzijas. Ji ima suprasti, kad savo isterijomis, pavydu ir nerūpestingumu (reikiama – pabraukti) pastūmėjo santykius į griūtį.

Ir ji nusprendžia „viską sugrąžinti“. Dabar pajunta tokią meilę, tokią jėgą, kuri mažų mažiausiai turėtų apversti pasaulį. Dabar jai rodosi, kad ims elgtis kitaip ir įvertins visas savo klaidas. Žinoma, jie dar bus laimingi! Tereikia, kad jis leistų „antrąjį šansą“.

Jos galvoje rezgasi išganinga mintis, kad „jis pats nesupranta, ką daro“, kad šis pokalbis yra visiškai ne apie santykių nutraukimą. Tiesiog tai paskutinis jo bandymas, dasibelsti iki jos mylimos širdies! Ir, žinoma, ji tuoj tuoj išgirs ir jie bus laimingi.

Deja, viskas ne taip. Vyrai ypatingai retai manipuliuoja skyrybų tema, tai greičiau moteriška savybė. Kai vyras prabyla apie skyrybas (ketina išsiųsti jus „pas mamą“ ar pats susikrauti lagaminą), tai reikia vertinti labai rimtai. Greičiausiai „santykių nesugrąžino taškas“ jam jau praeityje ir dabar jis artėja prie „savo paties negrįžimo taško“.

Net jei vyras pasiduos moters ašaroms ir duos „antrąjį šansą“, nieko gero iš to nebus. Visų pirma –jam visi santykiai yra psichologiškai baigti, o tai reiškia, kad jis jau nebedės jokių pastangų. Geriausiu atveju truputį luktels ir pažiūrės, ar moteris ėmė keistis taip, kaip ji žadėjo. Na, o moteris, nematydama vyro reakcijos, gana greitai praras visą ryžtą. Tokiu būdu „antrasis šansas“ tėra nevaisingas ir skausmingas santykių agonijos tęsinys.

Moteris ant „kabliuko“. Dažnai santykius nutraukę ir nuo moters pasitraukę vyrai, po kažkiek laiko paasirodo jos gyvenime. Na, o jos vėl neteisingai interpretuoja šį faktą. Jas apima romantiška nuotaika, jos tikisi, kad jis „suprato, kad ji yra visų geriausia ir nutarė grįžti“. Bet esmė tame, kad dalis vyrų vertina galimybę turėti „atsarginius aerodromus“ ir periodiškai pasirodo buvusių moterų gyvenime. Jie sako komplimentus, kartais atvirai meluoja ir vadina „visų geriausia“ bei apeliuoja į gyvenimo aplinkybes, kurios neleidžia būti drauge. Vienu žodžiu jie sudaro neegzistuojančių santykių regimybę, - gal iš savininkiškumo jausmo, gal ir dėl to, kad turėtų kur gyventi. Bet ar norite būti „atsarginiu aerodromu“? Negaiškit laiko!

Taigi... Santykiai retai kada sugriūva dėl to, kad sutuoktiniai nesutaria dėl socialinės politikos Kuboje. Kur kas dažniau tomis priežastimis tampa nenuolankumas ir egoizmas. Pasistenkite pažvelgti į save. Taip, jūs vertinate santykius, bet ar jūsų žodžiai sutampa su darbais?

Santykių labui reikia daryti viską, kas tik įmanoma ir tai daryti reikia dar iki to, kol jie ims artėti prie „negrįžimo taško“. Jei vyras pats ateina į pokalbį apie santykius – tai labai rimta. Pasistenkite jį išklausyti ir padaryti išvadas. Jei vyras nusprendė išeiti, tai, greičiausiai, nebėra jokios prasmės jį sulaikyti.

Jūs negalite sugrąžinti buvusių santykių. Yra įmanomas bendravimas, kuris remiasi saviapgaule ir iliuzine viltimi. Reikalingas laikas tam, kad suprasti savo klaidas ir tikrai pasikeisti. Iškentėkite, padarykite išvadas ateičiai ir gyvenkite. 

2012 m. sausio 17 d., antradienis

Kas auga Biblijos soduose?


Kaip dažnai nė nesusimąstome ties iš pirmo žvilgsnio įprastais augalų pavadinimais. Iš tiesų – medžiai, gėlės, daržovės ir vaisiai šiandien yra tapę tiesiog vartojamais produktais, nesvarbu kokiu būdu vartojame. Mes grožimės, mes ragaujame, mes naudojame juos savo labui. Ir nieko nuostabaus – juk visa tai ir sukurta žmogui. Štai jau pirmose Pradžios knygos elutėse skaitome: „Dievas tarė: „Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko. Žemė išželdino augmeniją: augalus, duodančius visų rūšių sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera.“ (Pr. 1, 11-12). Ar žinote, kad šio darbo Jis ėmėsi jau antrąją dieną, iš karto po to kai sukūrė dangų ir žemę, ir kai atskyrė vandenis nuo vandenų? Tai yra padarė lyg ir šiltnamį, kur drėkinimas užtikrinamas ir iš apačios ir iš viršaus – atskyrė vandenis po skliautu, nuo vandenų viršum skliauto. Tai labai svarbus sprendimas. Galime pamanyti, kad tai tik Jo įgeidis, juk apie žmogų dar ir kalbos nėra. Bet juk nežinomi Dievo planai, kol Jis pats jų neatskleidžia. Netrukus jie bus atksleisti.  

Dievas jau nuo pat Pradžios yra Sodininkas. Atsiverskime antrąjį Pradžios knygos skyrių. Štai kas ten sakoma: „VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui.“ (Pr. 2, 8-9). Jis išaugino įvairių medžių ir paskyrė tai žmogui. Ir ne vien tam, kad valgytume ir grožėtumės, bet ir tvarkytume jį: „VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr. 2, 15).  Tvarkyti turime irgi ne Jam o sau, nes baigęs savo kūriniją: „Dievas tarė: „Štai aš jums daviau visus, visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, kurie veda vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“. (Pr. 1, 29). Aiškiau ir teisingiau būti negali – savo kūrinius mylintis Dievas pats užveisia sodą, kuris bus maistas (malonus pažiūrėti!) žmonėms. Teisinga, kad jie tuo sodu ir rūpintųsi.
Bet žmogus pernelyg lengvabūdiškai žvelgė į šią dovaną – nepaprasto grožio Edeno sodas buvo išties labai gausus, su daugybe augalų, gėlių ir medžių. Tarp jų buvo vienintelis medis, kurio vaisių Dievas valgyti neleido: „Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr. 2, 17-16).  

Bet kodėl žmogui parūpo būtent šis medis? Kaip ten bebūtų, Edeno sodas buvo užvertas. Ne dėl Dievo pykčio, o dėl to, kad paragavęs gero ir pikto pažinimo pažinimo vaisiaus, žmogus savo noru pateko į situaciją, kur gera ir bloga turi būti atpažįstama. Pagunda tapti „kaip Dievas“ buvo įgyvendinta, bet žmogui visada truks paties Kūrėjo, todėl gero ir pikto atskyrimas niekad nebus įmanomas be Jo. Vėliau matome, kad žmogus ir jo žmona ne tik, kad neatskiria gero nuo blogo, bet ir patys jį kuria, kaltindami vienas kitą ir aplinkybes.
Įdomu, kad Edeno sodo aprašyme nėra nurodomas nei vieno augalo pavadinimas. Galėtume viską suversti įkvėptiesiems autoriams, kad jie to nepadarė. Bet ar nėra taip, kad vardinti visus Edeno sodo augalus yra beprasmiška, nes jame buvo visi mums žinomi ir nežinomi augalai bei medžiai? Beje, gali būti, kad ten nebuvo piktžolių ir sunkaus darbo reikalaujančių augalų (bulvių, medvilnės, ryžių) – jie galėjo atsirasti jau po žmogaus nuopolio. Bet kalbame apie tą dieną Edene, kai nuopolio dar nebuvo ir negalėdami nieko išskirti, tikriausiai ir nesistengtume to daryti. Didžiuliai sąrašai vargu ar ką nors atskleistų, juk Šventąjį Raštą įkvėpęs Dievas davė mums dar ir istoriją, kurioje turėjo būti ir permainos, tad tie pavadinimai šiandien mažai ką ir paaiškintų.
Visgi vienas augalas buvo išskirtas. Kai pirmieji žmonės paragavo uždrausto vaisiaus: „Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus“ (Pr. 3;7). Figmedis yra pirmasis Šventajame Rašte minimas augalas, o figos lapas tampa pirmuoju augalu-simboliu. Jis ženklina susvetimėjimo pradžią – juk juo buvo užsidengta ne vien dėl lytiškumo gėdos. Štai kaip tai aiškina Jozefas Ratcingeris: „... žmogus nebenušviečiamas Dievo šlovės ir nebematantis kito žmogaus toje šlovėje, kito akivaizdoje yra kaip nuogas, ir žmonės tiesiog nebegali vienas kito priimti“ („Dievas ir pasaulis“ Pokalbis su Peteriu Seewaldu, 2010, p. 78)
Augalų simbolika
Šventajame Rašte randame daugiau nei 120 augalų ir medžių pavadinimų, bet jis tikrai nėra „patikimas“ augalų aprašymo šaltinis, jei norėtume suprasti moksline prasme. Bandysime kai kuriuos augalus rasti dabartyje ir panagrinėti. Biblijos augalai kalba simbolių kalba, o savo būtį Edeno sode pradėjęs žmogus vis dar išlieka perprantantis augmenijos savybes, kurios apsprendžia augalo simboliką Šventajame Rašte. Įdomu ir tai, kad būtent simbolika dažnai yra pavadinimo išlikimą istorijoje apsprendžiantis veiksnys.
Taip per amžius mus pasiekė figmedžio, alyvmedžio, kedro, kipariso, ąžuolo kitų medžių pavadinimai. Per simbolių kalbą mes vis dar atpažįstame Biblijos laikų augalus bei gėles.   Pagarba augalams yra ypatingas Biblijinės tradicijos ženklas. Mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir jo planą, todėl tapatinamės ir su augalų pasauliu.
Šventojo Rašto tekstų autoriai mini augalus atsižvelgdami į praktinę ir estetinę jų reikšmę. Štai pavyzdžiui kviečiai, miežiai ir alyvuogės yra gerovės matas, o medžiai, žolės ir vaisiai - įvairių dorybių simboliai.  Beveik visi augalai yra tarsi gyvenimo pavyzdys žmogui.
Pranašų laikais ypatingai plėtojosi žemdirbystė. Pasakodamas apie lauko darbų seką: „Ar visą laiką artojas aria sėjai, ar visą laiką jis purena ir akėja savo dirvą? Juk kai dirva jau supurenta, ar neberia krapo jis ir kmyno, ar nesėja kviečių ir miežių biržės, o pakraščiais – kitų javų?“ (Iz. 28, 24—25) Izaijas pritaiko analogiją ir iš tiesų kalba apie dvasinį augimą, kur kiekvienas etapas yra nuosekli tąsa.
Kai kurie augalai ir medžiai pasitarnauja, kaip estetinės metaforos – Šventajame Rašte kalbama apie lelijas ir rožes, apie kipariso grakštumą ir Libano kedro didybę. Tai liudija apie aukštą estetinę įkvėptųjų autorių kultūrą. Tokie pastebėjimai padeda mums suvokti dvasinę pranašų laikotarpio ir ankstyvosios krikščionybės atmosferą.  Ypatingai iškalbinga yra Giesmių giesmė:  „Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus, nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais; mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais“ (Gg. 4;13-14). Na, kas gali pasakyti, kad tai ne mylimojo žodžiai sužadėtinei!
Bet Šventasis Raštas yra tikra kontrastų knyga, kur kalbama apie visą žmogaus būtį, įskaitant ir jo nuodėmę. Nenuostabu tad, kad čia simboliais yra tapę ir kiti, ne tokie kilmingi augalai. Jau minėjome apie figos lapą, kuris kalba mums apie gėdą ir susvetimėjimą. Figmedžio vaisiai yra tokios pat spalvos ir panašaus dydžio, kaip ir lapai. Nelengva juos atrasti, todėl figmedis Šventajame Rašte yra dar ir veidmainystės simbolis. Ta proga verta prisiminti ir Evengelijoje pagal Morkų minimą nevaisingą figmedį. Neradęs vaisių Jėzus liepė jam nudžiūti: “Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo” (Mt 21;19).
Usnys, erškėčiai ir dilgėlės yra žmogaus darbą bei gyvenimą apsunkinantys augalai. Štai kaip mitinis Jobas pasmerkia savo laukus: “Jeigu mano dirvos yra manimi pasiskundusios ar jų vagos drauge verkusios; jeigu esu valgęs jų derliaus neužmokėjęs ar buvęs jų savininkų mirties priežastis, teauga ten erškėčiai vietoj kviečių, piktžolės vietoj miežių!“ (Jb. 31; 38-40). Erškėčiai ir piktžolės nurodo apleidimą ir pasitraukimą nuo Dievo valios. Kai tik neprižiūrime Dievo užveisto sodo, jame tuoj suveši piktžolės.
Tačiau kalbant apie augalus Biblijoje sutinkame nemažai sunkumų. Vienas iš didžiausių – kalbinis skirtumas. Nėra didelė problema, kai vienas ar kitas medis auga gretimoje šalyje ir mus skiria tik erdvinis atstumas. Šventojo Rašto augalus nuo mūsų skiria laikas - istorija bei nuolat kintanti kalba. O kur dar vertėjų interpretacijos – juk jie tikrai nėra biologijos žinovai. Dažnai skirtinguose vertimuose nerasime augalų su tokiu pat pavadinimu.
Kita, ne mažiau svarbi problema – kai kurių augalų aprašymas yra toks apibendrintas, kad kalbėti apie rūšis nėra galimybių. Pavyzdžiui: „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos“ (Mt.6; 28). Kokios tai lelijos, kaip jos atrodo? Tik iš palyginimo “nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“ (Mt. 6;30) galime suprasti, kad  tai buvo reto grožio gėlės.
Todėl dažniausiai Biblijos augalus suvokiame abstrakčiai, vos ne pasakiškai. Pavyzdžiui ten ne kartą minimas erškėtis. Jeruzalės universiteto daktaras, biologas ir žinomas gamtininkas Dovydas Daromas teigia, kad tai, ką mes vadiname Kristaus erškėčių vainiku, buvo nupintas iš labai dygių zizifo (Ziziphus spinachristi) šakelių. Nežinia, kaip jį vadino to laiko judėjai, bet šiuolaikiniai Biblijos skaitytojai skaito apie erškėčius.
Taip ieškant Biblijos augalų kilmės ir tikrųjų pavadinimų atsirado naujas mokslas - biblinė botanika. Ji tampriai susijusi su etnologija, tautosakos ir literatūros tyrinėjimais. Ši disciplina sudaro labai palankias sąlygas naujai suvokti tradicines tikėjimo vertybes ir sujungia šiuolaikinį mokslą su pačia religija.
Kodėl reikia tyrinėti biblinius augalus? 
Visų pirma bibliniai augalai yra daugelio įvykių amžininkai ir liudininkai. Tai padeda mums suprasti anų laikų ir dabarties sąsajas, suprasti nepraeinančias moralines problemas ir pajusti gyvą istorijos tėkmę.
Štai pranašas Izaijas kaltina Izraelio nuodėmingumą ir žada Dievo rūstybę, kuri įvykdys teisingumą ir tada: „Tikrai jūs gėdysitės dėl ąžuolų, kuriuos garbinote, ir rausite dėl giraičių, kurias buvote pamėgę. Nes būsite kaip ąžuolas, nuvytusiais lapais, kaip sodas be vandens“. (Iz. 1, 29-30). Iš čia sužinome apie alkus stabų garbinimui ir tautos lemtį – ąžuolas nuvytusiais lapais ir sodas be vandens reiškia mirtį. Tokia buvo istorija, bet tai ir šiandien mums visiems tinkantis palyginimas – juk neretai imame garbinti laikinus dalykus, o paminame amžinuosius. Reikia pastebėti, kad patys medžiai nėra teisiami, o visa rūstybė krenta ant pagonių.
Biblijoje randame ir konkrečių žinių apie to meto žemės ūkį. Pranašas Joelis mums kalba apie Judo žemę nuniokojusius skėrius. Jis buvo toks klaikus, kad Joelis įžvelgė ateinančios Viešpaties dienos įvaizdį. Skėriai nuniokojo visą žemės ūkį, ir iš pranašo lūpų išgirstame apie septynias pagrindines to meto kultūras: „Laukai nuniokoti, žemė gedi, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo. Vynmedis vysta, figmedis svyra. Granatmedis, palmė ir obelis – visi laukų medžiai nuvytę. Ir žmonių džiaugsmas dingsta“. (Jl. 1; 10-12). Žmonės augino javus, vynuogynus ir alyvmedžius. Jų soduose augo ir dabar pražuvo figmedžiai, granatmedžiai, palmės ir obelys. Labai konrečiai išvardindamas pagrindinius žemdirbio maitintojus,  Joelis išryškina apokaliptinį antplūdžio vaizdą.
Kai kurie medžiai yra tapę ypatingų įvykių liudininkais. Štai Viešpaties pašauktas Abraomas nukeliavo į Kanaano kraštą, kur prie Morės ąžuolo pasirodęs Viešpats tarė: „Šį kraštą aš duosiu tavo palikuonims“ (Pr. 12, 7). Ten Abraomas pastatė aukurą Viešpačiui. Ilgą laiką tas ąžuolas buvo laikomas šventu, o to krašto žmonės jį ypatingai saugojo.
Tyrinėdami bibilinius augalus mokslininkai ne kartą stebėjosi kad piktžolių kilmė yra savaiminė – jos sutinkamos ne tik laukuose, bet ir laukinėje gamtoje bei pakelėse. O štai kultūrinių augalų kilmė lieka neaiški – jie auga tik žmogaus prižiūrimi. Kas juos sukūrė? Biblinių tekstų analizė leidžia tvirtinti, kad to laiko šalyse buvo aukštas mokslinių žinių lygis. Toks lyg kviečiai, miežiai ir kiti kultūriniai augalai būtų išvesti genetiniu būdu. Galėtume tuo patikėti, bet ar verta atmesti Dievo malonę, kuri vienintelė lieka nepaaiškinama, bet tampa suprantama, kai yra  apreikšta mums per Jo Meilę.  Dievas nekūrė nei nuodėmės nei pikžolių. Dievas duoda mums maistą ir malonę, o visą kitą mes susikuriame patys.
Tai kas auga Biblijoje? Knygų knyga yra skirta žmogui, joje daug palyginimų, bet visa yra nukreipta į žmogaus dvasios auginimą, toks yra Dieviškojo Sodininko rūpestis. 

2012 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Paslaptinga aktorė

„Moteris yra gerai apsirengusi išvykai tada, kai jos palydovas norėtų likti su ja namie“ / Olga Čechova

Šios nuostabios moters gyvenimas ilgus dešimtmečius buvo apipintas paslaptimis. Didžiojo rusų rašytojo Antono Čechovo dukterėčia tapo žymiausia Vokietijos aktore, o jos gerbėjas Adolfas Hitleris suteikė jai trečiojo reicho Valstybinės artistės vardą.  Ji turi daugybę užtarėjų, tačiau tuo pačiu metu susilaukė ir griežtų kaltinimų. Vieni ją laiko laiminga moterimi, kiti – užkietėjusia sovietų šnipe, kuriai buvo patikėta nužudyti patį Adolfą Hitlerį. Kiekviena pusė savo naudai žeria nesuskaičiuojamus argumentus, bet iki pat šios dienos lieka neaišku kas čia teisus, o kas – ne... 
1897 metų balandžio 13 dieną Tiflisyje, geležinkelio inžinieriaus Konstantino Kniperio šeimoje gimė mergaitė. Beje, ji galėjo ir neišgyventi jei ne ištikimas šunelis taksas Fromas. Saulėtą tų pačių metų liepos dieną į vieną iš Armėnijos Pomri miestelio sodų pateko šakalas, griebė suvystytą kūdikį ir pasislėpė krūmuose. Fromas ėmė pasiutusiai loti ir taip išgelbėjo mergaitės gyvybę ir jau daug vėliau pasaulis pažino talentingą aktorę ir paslaptingą moterį. 
Žinomos tuo metu aktorės ir rašytojo Antono Čechovo žmonos Olgos Leonardovnos garbei (ji buvo Konstantino Kniperio sesuo) mergaitei suteikė Olgos vardą. Ši giminė išsiskyrė savo talentais – 1878 metais gimęs Olgos brolis taip pat paliko savo pėdsaką kultūroje – jis tapo kompozitoriumi, parašė kelias operas ir gerai Rusijoje žinomą dainą „Poliuško-Pole“.

Kniperių ir Čechovų šeimų giminystė
Kniperių ir Čechovų šeimos susigiminiavo ne vien Antono Čechovo ir Olgos Kniper santuokos dėka. Nuo pat vaikystės Olga išsiskyrė ne vien talentais, bet ir savo protu, savitvarda, valingu charakteriu bei grožiu. Jos tėvai buvo nutautėję vokiečiai, tačiau ištikimai tarnavo Tėvynei ir Carui, laikėsi pravoslavų tikėjimo, laikė save rusais, mylėjo Rusijos gamtą ir kultūrą. Tėvas ilgą laiką buvo susisiekimo ministras, o jų namuose nuolat rinkdavosi išsilavinę ir inteligentiški žmonės, buvo skaitomi literatūriniai kūriniai ir pjesės.

Kartu su tėvais tuo metu Carskoje Selo Imperatoriaus rūmuose gyvenanti grakšti ilgakojė mergina svaigo nuo minties apie teatrą, todėl 1914 metų vasarą tėvai išsiuntė ją į Maskvą pas tėvo seserį Olgą Čechovą-Kniper, kuri buvo ištekėjusi už garsaus rusų rašytojo Antono Čechovo. Ten ji greitai apsiprato, dažnai lankydavosi Stanislavskio teatro užkulisiuose ir padedant tetai Oliai mokėsi teatro studijoje. Visur, kur tik pasirodydavo graži, švelni ir žaisminga Olečka Kniper, ją lydėdavo susižavėję žvilgsniai. O ji pati tiesiog dievino teatro jaunimą, dalyvavo pašaipūniškuose pasirodymuose ir aktorių bei jų gerbėjų vakarėliuose.  Ji ištisas valandas galėjo kalbėti apie teatrą, cituoti klasikus  ir šiuolaikinius rašytojus, ginčytis apie naujus Maskvos ir Peterburgo teatrų pastatymus. Pirmuosius teatrinius vaidmenis suvaidino taip pat Maskvoje – Stanislavskio teatre, vaidino Čechovo pjesėse „Vyšnių sodas“ ir „Trys seserys“.

Tačiau daugelis matė joje tik moteriškumą ir romantizmą. Todėl atsidūrusi teatrinėje aplinkoje, Olgos Kniper-Čechovos dukterėčia stebėtinai greitai atsidūrė šeimininkės draugų ir pažįstamų rate. Paskui jaunąją Olgą driekėsi ilgas gerbėjų ir dūsautojų  šleifas. Visi stengėsi įgyti jos palankumą – kviesdavo į teatrą, koncertus, pasimatymus ar tiesiog – „pasivaikščioti“. O ji buvo visiškai abejinga vyrams. Visiems, išskyrus vieną. 

Nuo pat vaiskystės buvo įsimylėjusi į Antono Čechovo sūnėną Michailą. Vos tik jis atvažiuodavo į Carskoje Selo, Olečka stengėsi visą laiką būti kartu. Vyresnis Miša tuomet atrodė tikru princu – jis toks talentingas ir gražus ir ji neįstengdavo nuslėpti aistringo žvilgsnio. O jis elgėsi su Olia, kaip su maža mergaite. Jie buvo kartu, jie svajojo, bet jokio romano užmegzti nepavykdavo. Michailas mielai koketuodavo su kitomis panelėmis ir, atrodo, nepastebėdavo jos grožio. Dar aštuoniolikos neturinti Olga dėl to labai sielojosi. Savo knygoje „Mano laikrodis eina kitaip“ ji rašė:  „Mane giliai žeisdavo tai, kad buvau jam tiesiog maža mergaitė. Michailas Čechovas man yra gražesnis ir žavingesnis už visus aktorius ir netgi visus vyrus. Dėl jo kraustausi iš proto ir kasdieninėse, kasnaktinėse svajose vaizduojuosiu, kokia tai būtų laimė – visada, visada būti kartu“.

Tačiau jo brolis Vladimiras buvo įsimylėjęs į jaunąją Kniper iki ausų ir kartą išdrįso paprašyti jos rankos. Mergina mandagiai atsakė, kad negali už jo tekėti. Volodia nenurimo, rašė jai laiškus, ieškojo galimybės pasimatyti, kad galėtų pasakyti, jog įstengs suteikti jai laimę. Tačiau ji net nemanė susimąstyti – Olgą domino tik Michailas, troško ištekėti tik už jo. O Volodia jai buvo tik vienas iš nuolatinio gerbėjų rato.

Kartą viename šeimos pokylyje jie vaidino „Hamletą“. Miša buvo Danijos princas, Olga vaidino Ofeliją. Kai, suvaidinę savo sceną jie atsidūrė užkulisiuose, princas... pabučiavo Ofeliją. Mergina naiviai pastebėjo: „Dabar tu turi mane vesti...“ Michailas pažvelgė į akis - „Apie ką gi daugiau galėčiau svajoti?“ Taip buvo atskleista slapta Michailo Čechovo aistra. Jis matė, kiek gerbėjų supa Olgą ir nedrįso prisipažinti... Dabar galėjo džiūgauti – trofėjus jo.

Michailas tuo metu jau buvo tapęs Maskvos publikos numylėtiniu, o Stanislavskis apie ji sakė trumpai ir aiškiai – „Genijus“, tačiau aristokratiškos Olgos giminės laikė jį viso labo trečios eilės aktoriumi. Jis niekaip negalėjo būti tinkama pora merginai iš tokios kilmingos šeimos, kuri draugavo su pačiu imperatoriumi.  Olga niekam neprasitarė apie artėjančią santuoką. Miša Maskvos apylinkėse rado nedidelę cerkvę ir sugebėjo papirkti popą, kad šis sutuoktų juos be liudininkų. Apeigos buvo daromos paskubomis. Nuolat besitrankant cerkvės durims Olga kaskart krūpteldavo – „Tai nieko gero nežada“.

Nuo to laiko jos gyvenimas tapo pragaru

Jaunajam buvo 23 metai, o jo žmonai – tik 17. Išpaikinta mergina įžengė į Mišos mamos butą, kur jiems dabar reikėjo gyventi. Mažytis, tamsus, apleistas, mažas butas nė iš tolo nebuvo panašus į Kniperių apartamentus Carskoje Selo ir tetos Olios butą Maskvoje. Juos sutiko dvi dirbtinėmis šypsenomis pasidabinusios ir šalčiu dvelkiančios moterys. Miša supažindino - „tai mano mama ir mano auklė“. Nedžiugino ir šventinė vakarienė – visi tylėjo. Niekas nelaukė tokių vedybų - Miša keisdavo savo drauges, kaip pirštines, tad į Olgą moterys žvelgė, kaip į dar vieną laikiną mergužėlę. Pamanykit, žmona! Jos ne tokių matė ir žvelgė į ją iš aukšto.

Olečka negalėjo nuryti kąsnio. Nutaikiusi progą tyliai paprašė Mišos, kad šis paskambintų tetai ir pasakytų, jog ji negrįš, nes dabar yra ištekėjusi. Miša taip ir padarė. Jau po valandos bute siautėjo įniršusi tetulė: „Kraukis daiktus ir važiuojam namo!“. „Bet aš ištekėjau..“ – paprieštaravo Olga. Teta negirdėjo: „Greičiau! Aš jau išsiunčiau telegramą tavo mamai! Ji atvažiuos ryte!“

Olga raudojo visą naktį ir labai bijojo mamos. O ši, sužinojusi apie dukros santuoką,  pabučiavo į kaktą ir su palengvėjimu atsiduso: „Tai nėra pats baisiausias dalykas. Nepadaryk dar vienos kvailystės. Nepastok, kol gerai vienas kitą pažinsite. Tik... tau teks pasikalbėti su tėvu“. Tai buvo visų blogiausia, bet traukinyje mama sugalvojo planą: „Nusiimk žiedą ir paslėpk pasą. Dvi dienas gulėsi, tarytum sergi. Visa kita padarysiu aš“. Olga vaikystėje jau buvo išgąsdinusi tėvą, kai iššoko pro langą. Laimei tada ji nukrito ant šieno kaugės. Dabar vėl teks suvaidinti panašią sceną. Tada jos santuoka bus ne tokia svarbi. Ji juk aktorė. Sugebės.

Olga grįžo iš Peterburgo į Maskvą, pas savo vyrą. Motinos planas suveikė – tėvas atleido ir patikino, kad ji galės bet kada sugrįžti atgal. Bet ji net neketino - dabar ji visai teisėtai vadino save Olga Čechova, mylėjo savo Mišą beatodairiška meile ir labai juo didžiavosi. Sotyje ją sutiko išsiilgęs vyras ir jo mama, tačiau vos grėžusi namo senė vėl ėmė bambėti, o kai užmigo, pradėjo klaikiai knarkti. Visos Olgos iliuzijos dabar griuvo. Nors Miša be perstojo kartojo, kad pripras, ją apėmė abejingumas ir nuovargis. Tokia būsena tęsėsi kelis metus. Miša nebuvo angelas ir tuo Olga netruko įsitikinti.

Michailo Čechovo karjera buvo sparti. Praėjus metams po vedybų ji buvo žinomas abejose sostinėse, laikraščiai rašė, kad jis yra genijus ir suvaidins daug įsimintinų vaidmenų. Olgos tėvai pagaliau pripažino judviejų santuoką, o ji pati visapusiškai jį palaiko. Tačiau vis sunkiau išlaikyti gerą nuotaiką – rytais vyras vis dažniau aikštijasi, o vakarais užgeria ir trinasi su mergužėlėmis. Jo mama ir auklė pataikauja Mišai ir šaiposi iš Olgos. 

Ji pasistengė namuose būti rečiau – įstojo į Stanislavskio studiją. Stovėdama užkulisiuose stebėjo aktorių repeticijas ir drąsino save, kad sugebės. Tačiau visiems aplinkiniams ji liko ta pačia akinamai gražia, tačiau talentais neapdovanota moterimi.  Praėjus metams po vestuvių pastojo ir pranešė šia džiugią naujieną vyrui. O jis tik gūžtelėjo pečiais. Olgai sustojo laikas – pirmaisiais nėštumo mėnesiais ji išeidavo iš namų ir klajojo gatvėmis. Nejaugi vaikas prirakins ją prie tokio gyvenimo? O pilvas augo, ji ėmė storėti ir nuo skysčio pertekliaus. Sunku buvo ir sėdėtis ir stovėti. Užsirakindavo savo kambaryje ir stengėsi nieko nematyti.

Lemtingu pabaigos ženklu tapo Olią įsimylėjusio kito pusbrolio Volodios Čechovo savižudybė. Po jos Miša greitai atšalo ir ėmė žavėtis kitomis moterimis. Paaiškėjo, kad turėjo polinkį į alkoholizmą ir dažnai prarasdavo savitvardą. Įniršio priepuoliai ir netikėti poelgiai tapo nepakenčiami. Kai Olia pastojo, jis nesivaržydamas vesdavo namo gatvės kekšes ir ištisomis savaitėmis girtuokliavo, viešai kritikavo jos vaidmenis MCHAT`e ir išvadindavo negabia menkysta. Išblaivėjęs puldavo ant kelių ir prašydavo atleidimo. Nuolatinių išdavysčių įskaudinta Olga darė viską, kad įvyktų persileidimas – ji maudėsi karštose voniose, šokinėjo iš aukštai, tačiau tai nepadėjo. 

Likus trims savaitėms iki gimdymo Olga išvažiavo į vasarnamį. Ten ir neišlaikė jos nervai – pamačiusi, kad jos Miša teniso kortuose flirtuoja su kažkokia mergina, puolė jį kaltinti, rėkė ir raudojo. Jis ramiai išeidavo. Tomis akimirkomis ji nekentė savo vyro taip, lyg žemėje nebūtų blogesnio žmogaus. Gimdymo metu ji buvo tarp gyvybės ir mirties. Taip į pasaulį atėjo dukra Ada. Olga jau niekada gyvenime nesigailėjo ir buvo labai laiminga, kad Dievas apsaugojo nuo nuodėmės. Pasaulį išvydo dar vienas, brangiausiu tapęs žmogus. O po daugelio metų ji dėkojo už tai Michailui.

Jau po metų, 1917-aisiais santuoka iširo. Olga vėliau pavadino ją „beprotybe, už kurią vėliau teko brangiai mokėti“. Du asmenys netilpo po vienu stogu – vienas iš jų turėjo paaukoti savo talentą antrojo sutuoktinio naudai. Tačiau nei vienas iš jų nepanoro tai daryti. Tačiau ji jau niekada gyvenime nekeitė savo pavardės, nors to norėjo vėlesni jos vyrai ir Gebelso tipo asmenys, niekaip nesuprantantys, kaip arijų kino žvaigždė gali vadintis skandalinga slaviška pavarde.

Rusijoje įvyko perversmas, prasidėjo pilietinis karas, badas. Visa tai laužė milijonų žmonių gyvenimus ir ypač skaudžiai palietė rusų dvarininkus. Olga Čechova buvo aukšto caro pareigūno dukra ir vaikaitinė imperatorienės freilinos anūkė. Tik ryžtingas, netgi avantiūristinis Olgos charakteris leido išgyventi ir neleisti dukrai mirti badu. Dalis dailės teatro artistų su savo vadovu Vasiliju Kačialovu pabėgo pas baltuosius ir vėliau gastroliavo sočioje Europoje. Jų pavyzdys ir įkvėpė Olgą Čechovą.

Ji pagaliau išsiskyrė su Michailu, kuriam tai buvo sunkus smūgis. Jis vos neišsikraustė iš proto negalėdamas suprasti – kaip galima jį palikti? Palikusi Michailą, Olga neilgai buvo viena ir ištekėjo už buvusio austrų-vengrų belaisvio, gražuolio-gundytojo ir avantiūristo Frydricho Jaroši.

Netrukus ją pradėjo varginti ir aktorės darbas teatre. Tuo metu daugelis teatrą laikė senamadiška atgyvena ir vis dažniau kalbėdavo apie jo pakaitalą kiną. Naujasis menas sužavėjo ir Olgą. Tai ir nulėmė jos sprendimą emigruoti į Vokietiją, kur tuo metu lyg grybai po lietaus dygo kino studijos ir buvo filmuojama daugybė filmų.

Sprendimas išvažiuoti

1921 metais ji padavė prašymą dėl leidimo išvažiuoti pastoviam gyvenimui užsienyje. Tuo metu Sovietų Rusijoje kiekvienas pareiškimas buvo atidžiai tiriamas. Vienas iš GPU kontržavalgybos vadų, Artūras Artūzovas turėjo taisyklę – asmeniškai patikrinti kiekvieną anketą. Vienoje iš jų pamatė MCHAT aktorės Olgos Čechovos pavardę. Ji prašė leidimo trumpam išvykti į Vokietiją, kur „siektų kinematografinio išsilavinimo“. Artūzovas iš karto sumąstė, jog ji galėtų pasitarnauti GPU ir nutarė susitikti su Olga asmeniškai.
Radusi pašto dėžutėje pilką lapelį su kvietimu į Užsienio reikalų Komisariatą (dabartinės Užsienio reikalų ministerijos pirmtakė) aktorė nenustebo. Nieko ypatingo neįvyko ir pačiame Komisariate. Geranoriškai ir net nuoširdžiai priėmęs darbuotojas pasivadino ne šablonišku „draugo Artūzovo“ vardu, o Grigoriju Kristoforovičiumi. Jis klausinėjo apie Olgos gyvenimą, pasiteiravo nuomonės apie naujausius teatro pastatymus. Įprastai savitvardą išlaikanti Olga dabar staiga pradėjo atvirauti ir skundėsi, jog nauji pastatymai jai visai ne prie širdies, jie tampa panašūs į balaganą ir aplamai teatras yra atgyvena, o ateitis priklauso kinui. Kaip tik dėl to ir norinti išvažiuoti ir tapti tikra kino aktore. Dėmesingai išklausęs Grigorijus Kristoforovičius puikiai ją suprato ir pažadėjo padėti kuo greičiau įforminti išvažiavimą. Atsisveikindamas paprašė asmeninės paslaugos. Jis paklausė ar gerbiama Olga Konstantinovna pagal savo galimybes galėtų suteikti paramą jo draugams, jei jie kartais atsidurtų užsienyje? O kad nebūtų nesusipratimų dėl to nuo ko yra netikėti svečiai, jie pasakys tarsi ir slaptažodį: „nemėgstam nakvoti nendrėse, nes bijome uodų“. Visa, ką kalbėjo šis mielas žmogus Olgai atrodė žaisminga, todėl nedvejodama sutiko išpildyti jo prašymą, tuo labiau, kad ji jau turėjo švietimo narkomo Lunačarskio rekomendaciją. 

Vos atvykusi į Berlyną Olga skubėjo susitikti su savo drauge, tačiau... ši nepažino buvusios gražuolės. Tai buvo liesa, pablyškusi, išvargusi dvidešimt keturių metų moteris su įdubusiais skruostais, pajuodusiomis akimis. „Olia, nejaugi tai tu?“  Draugė nuvedė ją į kavinę ir nupirko pyragaitį su grietinėle. Nuvargintas Olgos skrandis maištavo kelias dienas. Jos pardavė žiedą ir vietoj aulinių batų Olgos kojas pasipuošė lengvais bateliais. 

Ji apsigyveno mažame kambarėlyje ir kaip daugelis emigrantų pradžioje vertėsi atsitiktiniais uždarbiais –karpė figūrėles iš kartono, lipdė jas iš molio. Draugė supažindino su daugeliu žmonių – tuo metu Berlyne buvo daug emigrantų. Olga išsiskyrė su antruoju vyru ir laikėsi nuostatos nesusitikinėti su rusų emigrantais. Jos nedomino tie pasimetę, mirtinai praeities besiilgintys ir bolševikų griūties laukimu gyvenę žmonės. Tam trūko ir laiko – reikėjo kuo skubiau mokytis vokiečių kalbos. Ji bandė gauti vaidmenis daugybėje mažų teatrų ir palaipsniui tapo vis įžymesnė. Ji noriai imdavo visus, net pačius nedėkingiausius vaidmenis ir kopė aukštyn. Jos atkaklumas, tikslo siekimas, gražus ir nesutrikdomas veidelis bei retas darbštumas („aš dirbu, kaip 100 arklių“), padarė stebuklą.

Iš pradžių tenkinosi vaidmeninis mažuose Berlyno teatruose, kol, pagaliau gavo pagrindinius vaidmenis teatre. 1924 metais ji rašė „tetai Oliai“: „Vakar buvo mano krikštas! Pirmą kartą plakatuose buvo mano vardas, apie mane rašė laikraščiai. Aš pirmą kartą vaidinau dramoje. Tik pamenu, kad niekaip negalėjau suvokti, kad šiuo šuoliu į sceną tapsiu artiste. Juk be užsiėmimų su Miša, nesimokiau jokioje mokykloje. Tai gali būti tik jo ir studijos, kur mes leisdavome dienas ir naktis įtaka. Patiriu pačią didžiausią tikrą sėkmę. Teatras nuolat pilnas. Man pačiai juokinga. Aš tapau žinoma. Žmonės eina į teatrą dėl manęs, manimi tiki. Nebijok, esu labai gero režisieriaus rankose. Neperimsiu nei vokiško patoso, nei vokiškos mokyklos. Kiekvieną vakarą vaidinu su tokiu džiaugsmu, su tokiu jauduliu, verkiu, visas mano gyvenimas susikoncentravo scenoje“.

Tuo tarpu Maskvoje likęs Artūzovas nepamiršo savo „krikštaduktės“. Kai 1923 metų vasarą sena jo pažįstama Larisa Reisner susiruošė į Vokietiją, kur Kominternas jau ruošė ginkluotą sukilimą, Artūzovas davė jai Olgos Čechovos adresą. Reisner tai buvo daugiau nei reikalinga, mat į Berlyną ji vyko su padirbtais dokumentais, todėl reikėjo kuo saugiau išspręsti apgyvendinimo klausimą. Na, o čekistams ši kombinacija leido patikrinti Čechovą ir nuspręsti ar ji gali būti naudinga ateityje.

Vos atvykusi į Berlyną Reisner iš karto patraukė į Kliukštrasse, kur gyveno Čechova. Ši neklausindėma apgyvendino pas save žavingą „žurnalistę“, kuri jau tarpduryje ištarė: „nemėgstam nakvoti nendrėse, nes bijome uodų“. Panašu, kad abiejų moterų santykiai susklostė, nes po nepavykusio sukilimo grįžusi iš Vokietijos Reisner entuziastingai raportavo Artūzovui: „O tavo artistė šaunuolė, ne bailė. Kai Hamburge prasidėjo mūšiai ir vokiečių biurgeriai virpėjo iš baimės, ji reagavo ramiai ir apgalvotai“.  1930 metais jai buvo suteikta išeiviams iš SSRS nelengvai gaunama Vokietijos pilietybė.

Kino aktorės karjera

Didelius pinigus kainavęs mokslas pas vieną profesorių ir nuoširdžios pastangos nulėmė, kad netrukus aktorė kalbėjo vokiškai be akcento. Iš karto po jos atvykimo į Vokietiją kino režisierius Frydrichas Murnau, pasiūlė jai vaidmenį nebylioje kino juostoje „Fogeled Pilis“. Filmo premjera įvyko 1921 metų balandžio 7 dieną. Po dviejų metų išbandė savo jėgas režisūroje ir nufilmavo kino juostą „Pagoda“, tačiau ji nepelnė žiūrovų dėmesio. Tais pačiais metai gavo Vokietijos pilietybę ir jau nebegalvojo apie jokį grįžimą į Rusiją. Olga Čechova išpopuliarėjo ir nuo 1923 metų nuolat filmavosi. Dabar ji sudomino didįjį vokiečių režisierių Maksą Reinhardą ir ėmė vaidinti geriausiuose savo antros Tėvynės spektakliuose. 1934 metais Vokietijoje sukurtas Vili Forasto filmas „Maskaradas“,  ir Ninos vaidmuo atnešė pasaulinę šlovę.

Čechova nusifilmavo 140 kino juostų. Daugiausia tai buvo nepaprastai Vokietijoje populiarūs kostiuminiai filmai „Sprendimų naktis“, „Imperatorienės favoritas“, „Gražiosios orchidėjos“, „Pavojingas pavasaris“, „Peras Giuntas“ , „Kerštas“, „Mielas draugas“, „Šiaudinė skrybėlaitė“,. Tačiau buvo ir viso pasaulio ekranuose demonstruotas ir pasauline kino klasika tapęs Rene Klero (Rene Clair) „Mulen Ružas“ ir Holivude nufilmuotas Hičkoko detektyvas „Meri“. Kaip ir pridera tokiais atvejais, bulvarinė spauda be perstojo mėgavosi Olgos Čechovos intrigomis su žymiausiais Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lovelasais.

Jos reikalai klostėsi taip sėkmingai, kad netrukus padėjo buvusiam vyrui Michailui su antra žmona apsigyventi Vokietijoje ir supažindino jį su žymiausiais vokiečių kino režisieriais.  1929 metais Olga išbandė save režisierės amplua, sukurdama kino juostą „Mano meilės pajacas“. Pagrindinį vaidmenį atliko buvęs vyras Michailas Čechovas. 1930 metais susidūrė su stipria varžove Marlen Dytrich, bet ši pasirinko Holivuda, taip užleisdama pirmosios kino deivės vietą Čechovai.

1928 metais į Vokietiją emigravo ir Michailas Čechovas. Rusijoje siautėjo čekistų cenzūra ir jis neišlaikė to spaudimo. Nepaisant to, kad Rusijoje jis buvo ryškiausia žvaigždė, Vokietijoje jis buvo nereikalingas niekam, išskyrus.... Frau Olga Tchechowa. Ji visapusiškai padėjo savo buvusiam ir teikė visokeriopą pagalbą. Jos pastangų dėka Michailas gavo vaidmenį pačios Olgos režsuojamame filme „Savo meilės pajacas“, kur pagrindinį vaidmenį vaidino ji pati. Kiek vėliau pagelbėjo angažuotis pas Maksą Reinhardtą. Bet visų svarbiausia – Miša pagaliau susitiko su savo dukra Olia. Jau po kelių metų Michailas pašventė save pedagoginei veiklai ir išvažiavo į Angliją. Iš pradžių Londone, o Merilin Monro padovanojo savo nuotrauką su tokiu užrašu: Kai mokiausi mokykloje, labiausiai žavėjausi Linkolnu. Dabar žaviuosi jumis“. Bet tai buvo vėliau, o tuo metu Vokietija žadėjosi Olga Čechova. Kasmet ji filmuodavosi 5 – 7 filmuose ir 30-ųjų metų pradžioje lengvai įveikė garsinio kino barjerą. Pirmasis garsinis Čechovos filmas „Trys iš benzino kolonėlės“ tapo pasaulinio kino klasika.

Dabar ji turėjo šlovę ir pasakiškus honorarus, tačiau... 1931 metų gruodžio 10 ji rašė „tetai Oliai“: „Kai kur aš priimu Vakarus, o kai kur spardausi iš visų jėgų. Šalinuosi žmonių. Viskas svetima, iškasenos... „ Kitame laiške rašo: „Čia kiekvienas žodis – pinigai, kiekvieną dieną – pinigai... Kviečia į Ameriką, bet aš nevažiuosiu, Negaliu dirbti su beširdžiais ir bedvasiais“.

Tačiau į Ameriką ji vis dėlto važiavo. Pasirašė kontraktą su „Universal“ dėl vaidmens filme „Meilė pagal užsakymą“ ir laineriu „Europa“ išplaukė į Niujorką. Tuo pačiu laivu plaukė Maksas Šmelingas, Henris Fordas ir Fricas Opelis.

Holivude ją lipdami vienas per kito galvas kvietė tokios žvaigždės, kaip Duglas Ferbenksas, Haroldas Loidas, Adolfas Manžu ir su Čarliu Čaplinu ji gliaudė saulėgrąžas. Juoko karalius spjaudė lukštus ir koketiškai klausinėjo: „Ar taip bus rusiškai?“ Holivude suvaidino Hičkoko filme „Meri“ ir laisvai galėjo likti, tačiau ji nusprendė grįžti atgal. Vokietija tinkamai įvertino aktorės žingsnį.  
 
1936 metais ištekėjo trečią kartą. Jaunikis – belgų miljonierius Marselis Robinsas. Netrukus Olgos sesuo Ada savo laiške „tetai Oliai“ pasakoja: „Olga gyvena gražiausioje miesto dalyje, ji turi puikų butą, tapo labai elegantiška. Olgos vyras – labai geras ir padorus žmogus, jis puikiai atrodo, yra labai išlepintas, bet sausas ir nejautrus verteiva. „Visiems su juo nelengva... Kodėl Olga ištekėjo – nežinau. Už viską moka pati“. Skyrybos neužtruko ir laisva bei nepriklausoma Olga vėl atsidūrė Berlyne.

Evos Braun draugė

1935 metais Miuncheno operoje atsitiktinai susipažino dvi moterys. Tą vakarą rodė Vagnerio „Tristaną ir Izoldą“. Čechovos kaimyne buvo jauna ir graži vokietaitė. Scenoje vystėsi tragiška prancūzų riterio ir karaliaus žmonos istorija. Šalia sėdinti moteris laikas nuo laiko šluostėsi ašaras. Kartą jai ištrūko: „Visai kaip ir mums su Adolfu, - pareiga žudo žmogų“. Ta frazė sujaudino Olgą ir ji ėmėsi guosti Evos Braun vardu prisistačiusią moterį. Tuo metu šis vardas dar buvo mažai žinomas, nors sklido gandas, kad jis yra vis stiprėjančio nacių lyderio meilužė.

Olgos intuicija pakuždėjo, kad tokia pažintis gali būti naudinga. Todėl kai po spektaklio vokietaitė paprašė palikti autografą ant teatro programos, Čechova nedvejojo ir pakvietė Evą aplankyti kino studiją ir pasižiūrėti, kaip filmuojami filmai. Taip prasidėjo judviejų draugystė. Vėliau ji peraugo į artimus santykius - jos dažnai važinėdavo kartu į premjeras, rengė piknikus ir dalinosi mažytėmis moteriškomis paslaptimis.

Su Olga draugavo ir  Magda Gebels, įžymioji trečiojo reicho režisierė Leni Rifenštal ir Geringo žmona, aktorė Emi Zoneman.

Pažintis su Hitleriu

Kai Čechova užkopė į šlovės zenitą, į valdžia Vokietijoje atrėjo nacistai. Olga ne kartą yra sakiusi, kad yra visiškai abejinga politikai, tačiau jai imponavo nacių peršamas jėgos kultas – kokia moteris nemėgsta ryžtingai tikslo siekančių raumeningų vyrų? Ji susipažino su vienu iš jų. Tai buvo lakūnas-asas Valteris Jepas (jis žuvo antrojo pasaulinio karo metais). Prasidėjo audringas romanas. Jepas buvo Luftwaffe šefo Geringo numylėtinis ir kartą pristatė šiam savo širdies damą. Na o Geringas susipažinti su artiste Olga Čechova pasiūlė Hitleriui. Fiureris suabejojo – ar verta turėti reikalą su slave, maža to – su ruse? Bet pamatęs žydriaakę gražuolę, apžvelgęs nutekintą figūrą žaismingai pagrūmojo pirštu: „Tu mane apgaudinėji, Hermanai. Kiek aš žinau rusų bobos yra storos ir su stambiais skruostikauliais. O šita – tikra arijė!“

Labai greitai Olga Čechova pateko į aukščiausius vyriausybinius Vokietijos sluoksnius, o aistringas kino megėjas Adolfas Hitleris suteikė jai reicho Valstybinės aktorės vardą ir padovanojo jai savo nuotrauką su tokiu užrašu: „Frau Olgai Čechovai – atvirai susižavėjęs ir nustebintas“. O štai ką rašė pati Čechova apie Hitlerį: „Jis be perstojo žeria komplimentus. Pirmas įspūdis – nedrąsus, negrabus, nors su damomis yra austriškai mandagus. Nieko demoniško, nieko užburiančio. Neįtikėtinas, beveik nesuvokiamas jo persimainymas iš gražbyliaujančio įkyruolio į fanatišką oratorių, kai jis atsiduria prieš mases. Čia jis uždega tūkstančius, o vėliau – ir milijonus. Kas gali tai paneigti! Hitleris bergždžiai stengiasi sužavėti. O Gebelsas toks yra. Kaip visada padengtas lygiu kvarciniu įdegiu, žarsto sąmojį į kairę ir į dešinę ir nuolat šmaikštauja. Neapdovanotas išore, sunkiai vaikštantis mažas žmogelis aiškiai mėgaujasi ministro postu ir galimybe būti kultūros veikėjų apsuptyje. SS Reichsfiureris Himleris sukelia visiškai nesvarbaus asmens įspūdį. Panašus į žemės matininką pensijoje. Apskritaveidis miesčioniškas žmogelis tyliai trypčioja ir aiškiai jaučiasi ne savo vietoje. Viename priėmime man pavyko jį šokiruoti – atėjau su gilia iškirpte. Jis suakmenėjo. Artimai jį pažįstanttys žmonės pasakoja, kad „apnuoginta moteris jį įsiutina“. „Ištikimas fiurerio riteris“, „imperatoriškas jagermeisteris“, uniformos fanatikas, garbėtroška Geringas linkęs į šarlataniškuma, bet žino etiketą ir moka priimti žmones, moka suteikti estetišką blizgesį valstybiniams priėmimams“

Tai dar viena Olgos paslaptis – kaip slavų nekenčiantis Adolfas Hitleris sugebėjo iki ausų susižavėti rusų aktore? Jau nuo pat pirmųjų pažinties dienų Olga turėjo savo kambarėlį fiurerio būstinėje. Jis asmeniškai į svarbiausius valstybės renginius kviesdavosi ne Evą Braun, o Olgą Čechovą ir visada sodindavo ją šalia savęs. Kai Vokietijoje lankėsi SSRS Užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas, Hitleris pirmąja pristatė būtent ją, kai lankėsi su oficialiu vizitu Italijoje pristatė diktatoriui Musoliniui. Apie jį Olga rašė: „....pasirodo jis yra išsilavinęs ir apsiskaitęs pašnekovas“.  

Buvo atvejis, kai kelių tūkstančių žmonių akivaizdoje fiureris švelniai pabučiavo jos ranką ir ... pasišalino kartu su ja į gretimą kambarį. Visi priėmime dalyvavę svečiai liko apstulbinti. 1937 metais Berlyne lankėsi jos teta Olga Leonardovna ir buvo sukrėsta tuo priėmimu, kurį surengė dukterėčia. Ten buvo visi fašistinės Vokietijos vadovai su pačiu fiureriu priešakyje.

„Nacių visuomenės karaliene“ vadinama Olga Čechova draugavo ir su Vokietijos užsienio reikalų reichsministru Ribentropu ir Musolinio žentu, Italijos užsienio reikalų ministru, grafu Čiano. Pastarasis ne kartą kvietė atvažiuoti į Italiją ir suvaidinti ten Aną Kareniną.

Fiureris vadino ją „mūsų Olli“ ir mėgo rytais užsukti pas ją puodeliui arbatos. Jis nereikalavo, kad pasikeistų savo slavišką pavardę. Kai hitlerininkai įsiveržė į Krymą, jis patenkino mažą Olgos kaprizą: įsakė nebombarduoti ir negriauti memorialinio A. Čechovo namo. Tai – neįtikėtina išimtis vermachto politikoje rytuose. Ji buvo labai aiškiai suformuluota viename generolo-feldmaršalo Reichenau įsakyme: „Jokios istorinės ar meninės vertybės Rytuose neturi jokios reikšmės“. Tai, kad šis įsakymas buvo vykdomas nepriekaištingai, liudija sugriauti memorialiniai Jasnaja Poliana, Michailovskoje, Turgenevo ir Spassko Lutovinovo muziejai. O čia 1942 metų spalio 4 dieną Taganrogo miesto komendantūra įsako užtikrinti Čechovo namos apsaugą.

Tuo metu, kai hitlerininkai paversdavo pelenais visus muziejus, jie ėmėsi saugoti Čechovo namą ir net paliko gatvės pavadinimą. Liko nepaliesti paveikslai, ikonos, baldai ir kiti Čechovo gyvenimą atspindintys daiktai. O vienas iš Berijos agentų informavo savo šefą, kad kai Krymas buvo okupuotas, ten su kažkuo iš Vokietijos vyriausybės narių lankėsi ir Čechova. .

Jos neįveikė nei Gebelso įtarumas nei Himlerio klasta 

Lankytis Čechovos rengiamuose vakarėliuose buvo prestižiška ir naudinga. Į ją kreipdavosi kultūros veikėjai, kariškiai ir tarnautojai ir kartais prašydavo tarpininkauti. Jos autoritetas buvo neįtikėtinas, daug aukštų pareigūnų netekę vilties išspręsti savo problemas įprastu būdu, prašė jos pagalbos. Taip vienas žinomas generolas ilgą laiką oficialiai kėlė klausimą apie naujų pabūklus Vokietijos armijoje, bet kai paprašė Olgos tarpininkavimo, klausimas buvo išspręstas be jokių kliūčių. 

Čechova daug kam pagelbėjo ir netrukus pateko į Reicho specialiųjų tarnybų akiratį. Ypatingai šie įtarimai paaštrėjo 1941 metų liepos mėnesį po vieno incidento Gebelso surengtame bankete. Kai Gebelsas pasigyrė, kad Vokietijos pergalė prieš Rusiją neišvengiama, Olga jam tiesiai į akis pasakė, kad tai neįmanoma, nes pavojaus akivaizdoje rusai tampa labai vieningi. 

Olga nemėgo Gebelso ir savo memuaruose rašė, jog labai bijojo šio žmogaus keršto. Ji taip charakterizavo propagandos ministrą: „Bando išsivaduoti iš kompleksų, - jis buvo šleivas, o jo figūra mažytė, visiškai ne vokiška. Todėl pasinaudodamas ministro postu siekia permiegoti su visomis subrendusiomis ir dailiomis aktorėmis“.

 Kaip ir daugelis galingų to meto žmonių, jis mėgino asistuoti rusų gražuolei, bet darė tai grubiai ir po eilinio atstūmimo sukeldavo isteriją. Vieno filmavimo metu Olga susipažino su trisdešimtmečiu kino režisieriumi Karlu Volfu. Tai buvo praeityje gerai žinomas sportininkas, rysškus ir įdomus žmogus. Po pusmečio jie tapo vyru ir žmona. Gebelsas įsakė patikrinti Volfo geneologiją. Išaiškėjo, kad jo senelė iš tėvo pusės buvo pusiau žydė. Pasipylė nemalonumai – Gebelso žinyba visokeriopai tempė filmavimo leidimų išdavimą. Olga asmeniškai kreipėsi į visagalį vadovą. Šį kartą – bergždžiai, Karlas taip ir negavo darbo. Jis kiekvieną kartą pasitikdavo ją po spektaklio, tačiau kartą neatėjo. Rytą Olgai paskambino iš policijos nuovados ir pranešė, kad Karlas Volfas rastas negyvas netoli teatro, kur ji vaidino. Policija kelis mėnesius „ieškojo“ žudiko, tačiau taip ir nerado...

Tačiau ja jau aktyviai domėjosi galingoji Imperijos Saugumo valdyba, kuriai vadovavo protingiausias to meto nacis, SS obergrupenfiureris Reinhardas Heidrichas. Jis buvo įsitikinęs, kad aktorė dirba rusų žvalgybai, tiesiog kol kas nerandama jokių įkalčių. O be to Čechovą nuolat gelbėjo draugystė su fiureriu ir reicho grietinėle. Kas žino – jei ne Heidricho žūtis Prahoje, gal jis būtų įminęs ir šią paslaptį.

1945 metų pradžioje ją suimti ryžosi Heidricho įpėdinis Imperijos Saugumo valdyboje SS Reichsfiureris Himleris. Kai Čechova nugirdo šią informaciją, paskambino Himleriui ir paprašė šia operaciją įgyvendinti taip, kad ji spėtų išgerti puodelį kavos. Į Čechovos svetainę įsiveržę Himlerio vadovaujami esesininkai nustėro - ji gėrė kavą kartu su... Hitleriu. Savaime suprantama, kad suėmimas nepavyko, Himleriui teko išklausyti nepatenkinto fiurerio pretenzijas, kad tai – visiškai nevykęs pokštas. Nuo to laiko specialiosios reicho tarnybos paliko ją ramybėje.

Karo metu Čechova neretai švykdavo į priešakines linijas ir koncertuodavo vokiečių kareiviams. 1940 metų rugsėjo mėnesį, karo prieš Britaniją metu ji lankėsi Normandijoje dislokuotuose Luftwaffe daliniuose, svečiavosi vermachto daliniuose Briuselyje ir Lilyje.  Tačiau ji kategoriškai atsisakinėjo važiuoti į Rytų frontą – Rusijos ir Vokietijos kare ji demonstratyviai laikėsi neutralios pozicijos.

Užkietėjusi šnipė?

Berlyno šturmo metu Olga su savo dukra gyveno prabangioje viloje Gros-Glinike rajone. 1945 metų balandžio 27 dieną ten pasibeldė SSRS karinės kontržvalgybos karininkai ir ją suėmė. Čia pat surengto tardymo metu ji pasakė savo agentūrinį vardą Merlin. Vyrai tik gūžtelėjo pečiais, tačiau paskubėjo susiekti su Maskva. Nedelsiant buvo gautas paties valstybės saugumo komiteto komisaro Abakumovo įsakymas specialiu lėktuvu pristatyti Čechovą į sostinę. Šis „vizitas“ Maskvoje buvo ypatingai užslaptintas, apie tai nežinojo net žiniasklaida. Dar daugiau – apie jos atvykimą į Maskvą nežinojo net tuo metu Rusijoje buvę giminaičiai. 

Olga Čechova buvo apgyvendinta konspiraciniame bute. Savo memuaruose ji rašo: „Mane čia lepina ir vykdo visus pageidavimus. Atsiuntė geriausią kirpėją, vyną, ikrų, citrinų ir pan. Tereikėjo tik vienos užuominos, kad Berlyne likusiai Oliai (jos dukrai) taip pat trūksta maisto produktų, kai viskas buvo iš karto padaryta. Aš turiu radijo imtuvą, gėles, kvepalus, geriausias knygas“. Iš tikro neprastas Hitlerio bičiulės priėmimas!

Kelis mėnesius ją tardė valstybės saugumo komiteto komisaras Viktoras Abakumovas, o po jo – ir pats Laurentijus Berija. Jau vien už arbatėlę su Hitleriu buvo galima sušaudyti be teismo. Bet čia pradėjo vykti visai nesuprantami dalykai – Čechovai suteikė apsaugą, aprūpino maisto atsargomis, įspūdinga pinigų suma ir po trijų mėnesių... grąžino atgal į Vokietiją. Dar daugiau – tas pats ją tardęs Viktoras Abakumovas asmeniškai rūpinosi aktorės buitimi. Jo įsakymu Čechovai išmokėjo penkis tūkstančius markių, išdavė maisto korteles. Jai suremontavo užmiesčio namą, kurį nuolat saugojo trys kareiviai, nupirko anglių jo apšildymui ir tiekdavo benziną dviem automobiliams.

Kodėl Olga nebuvo nukankinta Lubiankos rūsiuose, o su visa pagarba palydėta į Sovietų nekontroliuojamą Vakarų Berlyną? Viena iš versijų veda į politinių intrigų liūną. SSRS labai reikėjo mito apie neprilygstamą sovietų žvalgą, kuris žaismingai išgauna informaciją iš priešiškų šalių vadovų. Olga Čechova puikiausiai tiko šiam vaidmeniui. Todėl tai buvo kruopščiai suplanuota ir puikiai įgyvendinta dezinformacija, teigianti jog sovietų Mata Hari buvo pačioje nacių irštvoje, o sovietų žvalgyba – pati galingiausia. Aktorę iš tiesų užverbavo, tačiau padarė tai atbuline data. Ji nesipriešino ir tylėjo iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų.

Visa eilė vakaruose paskelbtų šaltinių užtikrintai tvirtina, kad Olga Čechova buvo tas paslaptingas ir gerai informuotas šaltinis, su kuriuo palaikė ryšius karo metais Šveicarijoje įsikūręs sovietų žvalgybos rezidentas Šandoras Rado. Jau iš karto po karo pasklido sensacingas gandas, jog Olga Čechova dirbo sovietų žvalgyboje ir vykdė jos užduotis. Rusų istorikas, vienas iš sovietų karo meto žvalgybos vadų, generolas Pavelas Sudoplatovas savo knygoje „Kremlius ir žvalgyba“ rašo, kad iš tikrųjų buvo Hitlerio nužudymo planas. Pagal jį lenkų kunigaikštis Janošas Radzivilas ir Olga Čechova pasiremdami savo draugais vokiečių aristokratijoje užtikrinti sovietų žudikams priėjimą prie Hitlerio. Sklido gandai, kad užsitikrinusi Valterio Šelenbergo palankumą ji bandė išvaduoti iš koncentracijos stovyklos Stalino sūnų Jakovą Džiugašvilį. O Rusijos prezidentas Borisas Jecinas yra pareiškęs, kad prapuolusio Gintaro kambario pėdsakas driekiasi į Čechovą.

Vienas britų laikraštis netgi išspausdino karikatūrą, kurioje vaizduojama Berlyne vaikščiojanti Čechova su koketiškai pravertais kailiniais, o ant krūtinės puikuojasi Lenino ordinas. Iki pat šios dienos iškyla vis nauji ir nauji „neginčijami“ šnipinėjimo faktai. Tačiau iki šiol nerasta nei vieno dokumento, tarnybinio rašto ar raštelio, kurie kaip nors liudytų apie aktorės dalyvavimą kokiose nors slaptose operacijose. Anksčiau ar vėliau tapo žinoma apie Zorgę, Kuznecovą, Filbį, Matą Hari, o štai apie Čechovą – nei žodžio, nei raidės. 

Berijos sūnus Sergo Gegečkori rašė: „Olga Čechova daug metų bendradarbiavo su mano tėvu. Aš žinau, kas ją verbavo, kaip tai buvo daroma, bet nemanau, kad turiu teisę atskleisti tas jos gyvenimo detales. Galiu tik pasakyti, kad Olgos Čechovos atžvilgiu nebuvo jokių provokacijų ir strateginei sovietų žvalgybai ji dirbo ne dėl materialinių paskatų. Nei kiek nesistebiu, kad nei SSRS nei Rusijos valstybės saugumo organai negalėjo patvirtinti jos dalyvavimo sovietų žvalgybos veikloje. Greičiausiai nėra jokių dokumentų. O mano tėvas nusprendė nei tada, keturiasdešimt penktais nei vėliau jos neatskleisti. Reikia pasakyti, kad tai – tipiškas atvejis. Tiksliai žinau, kad šimtai agentų nebuvo įrašyti į Valstybės saugumo organų kartotekas. Tėvas buvo įsitikinęs, kad jokiais būdais negalima nelegalo leisti per aparatą“. Tačiau ar tai tiesa, ar Sergo Gegečkori bandymas pasidaryti sau piarą?

Kyla klausimas – o ką tokio ypatingo galėjo perduoti paprasta aktorė, su kuria asmeninį ryšį palaikė net pats sovietų saugumo vadas? Strategines karines paslaptis? Toli siekiančius politinius planus? Žinias apie ruošiamas žvalgybos operacijas ir propagandines kampanijas? Bet kuris išsilavinęs žmogus supras, kad tokie klausimai niekada nesvarstomi aukštųjų sluoksnių priėmimuose ir pokalbiuose, net jei tai vyktų siaurame rate. Nacių reicho vadovai nebuvo jokia išimtis. Atsakymas slypi kitur. Aktorė sugebėjo susidraugauti su oficialiai Hitlerio „mylima moterimi“ Eva Braun ir žinojo daug asmeninio fiurerio gyvenimo paslapčių. 

Eva Braun pasirodė esanti labai atvira ir papasakojo nemažai įdomaus apie savo aukšto rango bičiulį. Teigiama, kad būtent tokias „paslaptis“ Olga Čechova perdavinėjo Berijos patikėtiniams, o jis panaudodavo šią informaciją savo pranešimuose Stalinui. Stalinas visada domėjosi visomis Hitlerio savybėmis, todėl savaime suprantama, kad toks neįtikėtinas informuotumas kėlė ir paties Laurentijaus Berijos prestižą ir įtaką. Kaip tik todėl šį šaltinį Berija išsaugojo ‚asmeninėms reikmėms“ netgi tada, kai 1942 metais valstybės saugumo organai ir NKVD žvalgyba neteko jo pavaldumo. Čechovos saugumą garantavo ir tai, kad jos teikiama informacija nebuvo įtraukiama į jokias suvestines, o guldavo tiesiai ant Berijos stalo. Vaizdžiai kalbant tai buvo „žiūrėjimas pro rakto skylutę“, apie kurį nežinojo net Politbiuras.

Stalino susidomėjimą asmeniniu Hitlerio gyvenimu sąlygojo ne tiek smalsumas, kiek noras kuo geriau pažinti priešą, kad galėtų nuspėti jo veiksmus. Olga Čechova net pati nežinojo, kad teikdama tokią informaciją jau veikė didžiosios strategijos sferoje. Staliną labiausiai domino gydytojų išvados apie Hitlerio sveikatos būklę, diagnozes ir gydymo prognozes. Čechovos pranešimai apie fiurerio sveikatos pablogėjimus buvo geros naujienos ir stiprino Stalino įsitikinimą pergalinga karo pabaiga. 

1941 metų žiemą po pralaimėjimo prie Maskvos tapo aišku, kad blickrigas galutinai sužlugo. Hitleris pradėjo skųstis nuovargiu, jį pykino ir krėtė šaltis. Po Stalingrado prasidėjo psichogeniniai sutrikimai, - jis negalėjo pakęsti dienos šviesos ir prarasdavo lygsvarą.  1943 metų pradžioje Hitlerio degradacija augo katastrofiniu greičiu, kol karo pabaigoje jis tapo papuvusiais griuvėsiais...

Pokario gyvenimas

Po karo Olga Čechova ir toliau vaidino teatre, filmavosi kine. 1950 metais ji filmavosi septyniuose kino filmuose. Kai sukako 60 metų – pradėjo naują gyvenimą. Ji pardavė savo namą Berlyne ir išvažiavo į Miuncheną, kur atidarė kosmetikos saloną. Ir dabar viso pasaulio moterys naudojasi jos patarimu: „Pradžioje reikia nuvalyti odą, o po to – batus“. Olga pasinaudojo savo motinos receptais – vaikystėje jos kartu rinkdavo žoles ir darė iš jų įvairius kremus, losjonus ir kitas kosmetines priemones. Tai ji paleido į pasaulį sparnuotą frazę: „Kosmetika yra gimimo liudijimą neigiantis menas“ ir  įkūrė firmą „Olga Chekhova Kosmetik Geselchaft“, kuri buvo labai populiari kino žvaigždžių ir pop dainininkių tarpe. Pavelas Sudoplatovas savo atsiminimuose spėja, jog ir ši firma galėjo būti įsteigta už Maskvos pinigus, kad būtų patogiau sekti NATO karininkų žmonas. Gal ir teisus buvo Stalinas, sakydamas, kad Čechova galės būti naudinga  ir po karo? 

Gyvenimas tekėjo ramia vaga, tačiau 1966 metais smogė naują smūgį – aviacijos katastrofoje žuvo jos dukra Ada. Karo metais ji ištekėjo už žinomo vokiečių ginekologo Vilhelmo Rusto, po karo gyveno kartu su motina.
Tačiau Olga Čechova nepalūžo – ji išauklėjo anūką Mišą ir anūkę Verą (ji taip pat tapo aktore), sėkmingai vadovavo savo firmai, niekada neprisimindavo karo metų ir bijojo Rusijos. Artimieji pastebėjo, jog ji išjungdavo televizorių, kai tik jame pasirodydavo karo meto kadrai. Tačiau sovietų žvalgyba ir po karo aktyviai naudojosi jos ryšiais ir kontaktais. Ne atsitiktinai 1946-1951 metais su ja reguliariai susitikinėjo Valstybės Saugumo ministerijos užsienio kontržvalgybos viršininkas, generolas Utechinas. O 1953 metais į konspiracinį susitikimą su ją atvažiavo Vyriausiosios KGB valdybos užienio žvalgybos atsakinga darbuotoja, pulkininkė Zoja Rybkina.

1972 metais Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentas už nuopelnus įteikė jai Didįjį kryžių. Olga Čechova mirė 1980 metais po sunkios smegenų vėžio mirties. 83 metų sulaukusi kino žvaigždė palaidota Miuncheno Obermencing (Friedhof Obermenzing) kapinėse
.
Ji asmeniškai pažinojo žinomus rašytojus, aktorius, režisierius, dainininkus, diktatorius, karalius ir prezidentus, tačiau taip ir neatsakė į svarbiausią klausimą – kas ji buvo iš tikrųjų. Šnipė? Avantiūristė? Žavinga kvailutė? Ar gal demoniška gundytoja, kuri meistriškai manipuliavo vyrais? Anapilin ji nusinešė daugybę paslapčių.