2012 m. liepos 24 d., antradienis

Kas žino tiesą apie Ameliją Erchart ?


Leonidas PORICKIS
„Visas pasaulis liko už mūsų, išskyrus paskutinę ribą – vandenyną...“ – tai paskutiniai lakūnės Amelijos Erchart (Amelia Earhart) žodžiai laiške vyrui.
Pirmasis moters skrydis palink pasaulį artėjo į pabaigą. 1937 metų liepos 4 dieną Erchart ir jos šturmano Fredo Nunano (Fred Noonan) pilotuojamas „Lockheed Electra“ turėjo paskutinį kartą tūpti prieš parskrendant į Oklendą. O prieš dvi dienas, liepos 2 dieną AE (taip ją vadino draugai) ir šturmanas mažytėje Ramiojo vandenyno Lae saloje su viltimi žvelgė į dangų virš aerodromo. Pirmą kartą per paskutinę savaitę nusigiedrijęs oras žadėjo greitą sugrįžimą namo.
Prieš akis – Houlendo sala, iki kurios – 4730 kilometrų. Už nugaros liko Florida, Brazilija, Afrika ir Indija. Dėl degalų paaukota viskas – lėktuve 3028 litrai benzino ir 265 litrai alyvos, minimalios vandens ir maisto atsargos, guminė valtis, pistoletas, parašiutai ir raketinis šautuvas.
Vėliau kalbėjo, kad Nunaną jaudino šiek tiek meluojantis lėktuvo chronometras, kai reikėjo absoliutaus tikslumo. Vieno laipsnio paklaida tokiu atstumu skraidino lėktuvą 45 mylias nuo tikslo. Šis skrydis, kaip ir dera tokiam buvo sudėtingas ir neįprastas, o atkarpa nuo Lae iki Houlendo salos – pati ilgiausia. Atrasti vandenyne vos pusės kilometro pločio ir 3 kilometrų ilgio salą – sudėtinga užduotis net tokiam patyrusiam navigatoriui, kaip Nunanas
Bet liepos 2 dieną „Lockheed-Electra“ pakilo į priešpaskutinį ir milžinišką šuolį į tikslą. Po septynių valandų prie Houlendo krantų lėktuvo laukęs kranto apsaugos kateris „Itaska“ („Itasca“) gavo patvirtinimą iš San Francisko – Erchart lėktuvas pakilo iš Lae. „Itaska“ vadas radijo bangomis kreipėsi: „Erchart, klausome Jūsų 15-tą ir 45-tą kiekvienos valandos minutę. Kas pusvalandį perdavinėsim oro prognozes ir kursą“.
01:12 katerio radistas raportavo San Franciskui, kad iki šiol nėra jokių žinių apie Erchart ir toliau perdavinėjo kursą bei oro prognozes. O pasaulis tuo metu jau skaitė laikraščiuose išsamias didžiosios pilotės Amelijos Erchart biografijas. Ji gimė 1897 metų liepos 24 dieną advokato šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pajuto aistrą lėktuvams – Erchart tarnavo medicinos seserimi greta aerodromo buvusioje ligoninėje. Maži ir nerangūs to meto lėktuvai nepaprastai žavėjo Ameliją, kuri netrukus suvokė narsios profesijos dvasią ir nusprendė mokytis skraidyti.
Prieš skrydį aplink pasaulį Erchart rašė, kad nuo seno ji turėjo du troškimus: tapti pirmąja moterimi perskridusia Atlanto vandenyną (nors ir keleivio vietoje) ir tapti pirmąja moterimi pilote, perskridusia Atlanto vandenyną. Abu troškimai išsipildė. 1928 metų birželio mėnesį ji perskrido Atlanto vandenyną iš JAV į Angliją. Tą kartą Amelija sėdėjo keleivio krėsle. O po keturių metų, 1932 metų gegužės 20 dieną pakartojo tą patį maršrutą ir po 13-os su puse valandos nusileido Londonderyje.
Amelija Erchart turėjo nugalėtojos pašaukimą. Be nutūpimų skrido iš Mechiko-Sičio į Niujorką ir iš Kalifornijos į Havajų salas. Tais laikais tai buvo nepaprasti skrydžiai. Ji pirmoji pakilo į 19000 pėdų aukštį ir tapo žymiausia moterimi lakūne pasaulyje. Jei Amelija Erchart sakė, kad aviaciniai gesintuvai „Laks“ yra patys patikimiausi, tai visų pirma taip ir buvo, o antra – geresnės reklamos ir būti negalėjo.
Taigi naktį iš 1937 metų liepos antros į trečią, 2 valandą 45 minutės pirmą kartą eterio tylą pažeidė Erchart balsas: „Debesuota.. Blogas oras.... Priešinis vėjas...“ Tuomet „Itaska“ paprašė pereiti prie Morzės rakto. Nepasigirdo jokio atsakymo. Tik 3:45 ausinėse vėl pasigirdo Erchart balsas: „Kviečiu „Itaską“, kviečiu „Itaską“, klausykitės manęs po pusantros valandos...“
7:42 labai nuvargęs ir nutrūkstantis Erchart balsas:“Kviečiu „Itaską“. Mes kažkur šalia, bet jūsų nematom. Degalų liko trisdešimčiai minučių. Mėginsim surasti jus pagal radiją, aukštis – 300 metrų“.
Po 16-os minučių: “Kviečiu „Itaską“, mes virš jūsų, bet nieko nematom...“
„Itaska“ išsiuntė ilgą radiogramų seriją. Kiek vėliau: „Itaska“, mes jus girdime, bet nepakankamai, kad galėtume nustatyti... (kryptį?)“. Tai buvo paskutinės „Lockheed-Electra“ skrydžio minutės. Įgulos išsigelbėjimo galimybė buvo tokia: po 4730 km ir 18 valandų skrydžio už 100 mylių nuo Houlendo degalų buvo likę 30-čiai minučių.
8:45 paskutinį kartą išgirstas Amelijos Erchart balsas. Ji nutrūkstamai šaukia: „Mūsų kursas 157-337, kartoju, kartoju....Neša į šiaurę ... į pietus...“.
Baigėsi pirmasis šios tragedijos aktas ir prasidėjo antrasis. „Itaska“ vadas manė, kad tuščios „Lockheed – Elektra“ degalų talpos išlaikys lėktuvą ant vandens apie valandą. Nedelsiant iškvietė hidrolėktuvą, o rytiniai laikraščiai jau spausdino Erchart balsą girdėjusių radistų ir radijo mėgėjų liudijimus.
Iki liepos 7 dienos JAV karinio laivyno laivai ir lėktuvai išžvalgė 100000 kvadratinių mylių plotą. Nepaisant to, kad paieškose dalyvavo lėktuvnešis „Leksington“ nerasta nei lakūnų, nei katastrofos pėdsakų. Šis įvykis sukrėtė pasaulį, kuris visą mėnesį sekė narsios moters skrydį aplink pasaulį.
Tuo metu žurnalas „Flight“ paskelbė beviltišką straipsnį, beveik nekrologą... „Neįmanoma net įsivaizduoti, kad tropikuose avarijas patyrę lakūnai yra pasmerkti lėtai mirčiai. Lengviau tikėtis, kad nuo to laiko, kai ištuštėjo „Electra“ bakai, jų baigtis buvo greita ir neskausminga“. Ir tai yra viskas, kas 1937 metų liepos mėnesį buvo žinoma apie Amelijos Erchart žūtį. Kai kam kilo įtarimai, kad Erchart ir Nunanas žuvo ne aviakatastrofoje, kad jie vykdė specialią žvalgybos užduotį ir po avarijos pateko į japonų rankas, o šie ko gero jau žinojo tikruosius skrydžio aplink pasaulį tikslus.
Adatos paieškos šieno kupetoje
1960 metais prasidėjo adatos paieškos šieno kupetoje. Šiuo atveju šieno kupetos vaidmenį atliko visa Mikronezija. Netrukus Saipano įlankoje rastos lėktuvo nuolaužos. Buvo manoma, kad tai Amelijos Erchart „Lockheed – Electra“. Tačiau paaiškėjo, jog tai – japonų naikintuvo liekanos. 1964 metais ten pat rasti žmonių griaučiai. Lakūnai? Antropologai davė neigiamą atsakymą – tai Mikronezijos lakūnų griaučiai. Apklausti tie žmonės, kurie nors kiek žinojo ar bent manė jog žino apie lėktuvo katastrofą. Pavyko išsiaiškinti kad iš Lee Erchart skrido visai ne tuo maršrutu, apie kurį žinojo visas pasaulis. Vietoje tiesaus kelio į Houlendą, ji pasuko į šiaurę, per Karolinos salyno vidurį. Ko gero Amelija Erchart turėjo užduotį patikslinti japonų aerodromų ir laivyno tiekimo bazių dislokaciją toje vandenyno dalyje,kuri dar nuo 30-ųjų metų pradžios jaudino JAV. Buvo žinoma, kad prieš pradėdama agresyvų karą japonų žvalgyba Ramiojo vandenyno salose intensyviai stiprina agentūrą ir ruošia nusileidimo aikšteles lėktuvams bei šaudmenų sandėlius. Paaiškėjo ir tai, kad jos lėktuvas buvo perdarytas, o 315 km/val greitį suteikiantys varikliai pakeisti galingesniais.
Taigi, įvykdžiusi užduotį Erchart laikėsi Kūros į Houlendą. Kažkur jau pusiaukelėje lėktuvas pateko į tropinę audrą (o „Itaska“ kapitonas tvirtino, kad liepos 4 dieną Houlendo apylinkėse buvo puikus oras!). Todėl „Lockheed-Electra“ prarado orientaciją ir pradžioje pasuko į rytus, o po to – į šiaurę. Paskaičiavus lėktuvo greitį ir degalų atsargas išaiškėjo, kad katastrofa įvyko kažkur prie Mili atolo krantų (Maršalų salų pietryčiuose). Iš ten ir gautas Erchart „SOS“. Kai kurie radijo operatoriai maždaug tuo metu ir tame rajone girdėjo žūstančio lėktuvo signalus.
Taip pat žinoma, kad po dvylikos dienų japonų žvejų škuna rado kažkokius žmones. Vietiniai gyventojai tvirtino, kad japonai du vyrus išvežė į Džaluit salą (Erchart buvo su kombinezonu – tad supainioti nesunku). Be to spėjama, kad savo odisėjos finale Erchart ir jos šturmanas pateko į Japonijos ginkluotųjų pajėgų štabą Ramiojo vandenyno Saipano saloje. Dar daugiau – vienas žurnalistas netgi rado Saipano gyventoją, kuris tvirtino matęs baltaodžius vyrą ir moterį, kad moteris mirusi nuo ligos, o vyrui 1937 metų rugpjūčio mėnesį nukirsta galva. Du desanto i Saipaną operacijoje dalyvavę jūrų pėstininkai savo interviu liudijo, kad 1944 metais dalyvavo šturmo metu žuvusių amerikiečių kareivių ir karininkų lavonų ekshumacijoje. Tarp jų buvo vyro ir moters lavonai su lakūnų kombinezonais ir be atpažinimo ženklų. Jų lavonai nedelsiant perduoti armijos patologijos instituto atstovams. Jūreiviams susidarė įspūdis, kad patologai laukė būtent šių lavonų.
Tai visa, kas pavyko sužinoti apie Amelijos Erchart žūtį po antrojo pasaulinio karo. Deja, vienintelis, nepaneigiamas faktas – pačios Amelijos Erchart žūtis. Oficialūs Japonijos ir JAV asmenys tyli apie šią keistą ir tragišką istoriją. Vienintelis žmogus, nors kiek komentavęs šią katastrofą buvo admirolas Česteris Nimicas. 1965 metais jis spėjo (vėl spėjo!), kad gali būti, jog Erchart ir jos šturmanas privestinai tūpė Maršalų salose, kur juos ir pagrobė japonai....
O pirmeivių martirologas skiriasi nuo kitų martirologų tuo, kad po naujų kelių paieškos aukų vardais yra tik viena – gimimo data. Jų mirties data nežinoma arba vietoje jos – klaustukas. Šiame sąraše duomenys apie Ameliją Erchart atrodo taip: Amelija Erchart 1897 liepos 24 – 1937 (?). Šių žmonių žūties paslaptingumas iškelia būtinybę nuolat aiškintis tragedijų aplinkybes.
Aiškinantis Amelijos Erchart žūties priežastis galima atsisakyti nuo įprastų, kaip taisyklė – nepagrįstų samprotavimų ir mėginti atkurti įvykius pagal turimus faktus. Savaime suprantama, kad neįmanoma tvirtinti, jog išvados yra teisingos, bet vis dėlto.
Priešpaskutinis skrydžio aplink pasaulį etapas iš Lae iki Houlendo tiesiąja – 5400 km. Jei manytume, kad Erchart skrido lanku iš Lae iki Truko salos (2250 km), nuo Truko salos iki Mili atolo (2520 km) ir nuo Mili atolo iki Houlendo salos (1380 km) gauname.kad visas nuotolis lygus 6150 km. Žinoma, kad lėktuvas išbuvo ore 18,5 valandos ir nuskriejo 4730 km. Vadinasi vidutinis jo greitis – 256 km/val.
Tokiu atveju skrisdamas oficialiu maršrutu lėktuvas būtų tūpęs ant vandens už 670 km nuo Houlendo salos – tai yra už 500 x 500 km kvadrato ribų, kuriame jų ieškojo lėktuvai iš lėktuvnešio „Leksington“.
Skrendant maršrutu Lae sala – Truko sala – Mili atolas – Houlendo sala tūpti turėjo Mili atole (2250 + 2520 = 4770 km). Yra duomenų, kad Erchart lėktuvas buvo perdarytas ir du 420 a.g. variklius pakeitė į galingesniais 550 a.g, varikliais. Dėl to buvo galima 9% padidinti greitį, 19% - lėktuvo apkrovą ir 28% - aukščio lubas. Kreiseriniu greičiu skrendančio lėktuvo skrydžio nuotolio paskaičiavimas (6150 km) nors ir sutampa su aplinkinio kelio ilgiu, tačiau nėra teisingas, kadangi neatsižvelgta į vėją ir kitas aplinkybes.
Žinoma, kad Amelija Erchart pirmą kartą kalbėjo eteryje po 12-os skrydžio valandų. Kuom galima paaiškinti tokį ilgą tylėjimą? Radijo ryšys būtinas tokio skrydžio metu, nes visada galima sužinoti lėktuvo „vietą“ ir koreguoti skrydį. Lengviausia yra manyti, kad Erchart vengė radijo ryšio, bijodama japonų pelengo. Per tas 12 valandų lėktuvas įveikė 3072 km. Laikraščiuose paskelbtame maršrute radijo ryšys turėjo prasidėti virš vandenyno, ties 160-ąja lygiagrete, o skrendant aplinkiniu keliu – prie Truko salos, tai yra iš karto po užduoties įvykdymo. Matyt, apie tai reikėjo pranešti atskira (ko gero – šifruota) radiograma.
Tai, kad lėktuvas pakilo 10-tą ryto galima paaiškinti tuo, kad reikėjo atsidurti prie Karolinų salyno leidžiantis saulei, kai dėl šoninio pašvietimo atsiranda demaskuojantys šešėliai, kurie yra būtini aerofotografavimui.
Pagal paskutinę Erchart radiogramą galima spręsti, kad Erchart lėktuvas skrido 157-337 kursu į Houlendo salą SSO (ziuid – ziuid – ost), Tai yra beveik statmenai į oficialų maršrutą.
Taigi, versija apie tai, kad Amelija Erchart vykdė specialią užduotį yra panaši į tiesą. Šį spėjimą patvirtina vėliau atsiradęs paslaptingumas ir pavienių oficialių pareigūnų nenoras patvirtinti arba paneigti įvairius tikrų ir menamų liudytojų parodymus bei gandus. Neabejotina ir tai, jog aptikę lėktuvą ore virš Karolinų salyno japonai būtų pasistengę „pašalinti“ nereikalingus karinio pasirengimo liudytojus. Galima manyti, kad „Lockheed-Electra“ buvo aptikta jau po pirmos radiogramos, nustatytas jo kursas ir įsakyta perimti. Bet kuriuo atveju oro žvalgyba užsiiminėjusi civilė lakūnė ir civilis jos šturmanas galėjo būt apkaltinti šnipinėjimu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.
Tad gali būti, kad atsakymo į klausimą „Kas žino tiesą apie Ameliją Erchart?“ reikėtų ieškoti amerikiečių ir japonų slaptųjų tarnybų archyvuose.

2012 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

Koks iš tikrųjų skirtumas tarp vyro ir moters?


Yra paplitusi nuomonė, kad vyrai ir moterys yra panašūs į skirtingų planetų gyventojus – jie tokie skirtingi, kad dažniausiai negali suprasti vienas kitą be vertėjo pagalbos. Tačiau gal tai perdėtas vertinimas? Juk visų pirma mes visi esame žmonės, o tai reiškia, jog kalbame ne skirtingomis kalbomis ir galime suprasti vienas kitą, kai tik to panorime.
Bet tuo pačiu metu niekas neprieštaraus, kad vyrai ir moterys skiriasi vienas nuo kito ne tik pirminiais, bet ir antriniais lytiniais požymiais. Turime atsižvelgi į tuos skirtumus kasdieniniame savo gyvenime. Taip išvengsime konfliktų ir nesusipratimų.
Pirmasis skirtumas. Vyrai gerai jaučia savo galimybių ribas, moterys – ne.  
Jei moteris energingai ėmėsi kloti laminuotą grindų dangą, pjauti medieną ar gręžti betoninę sieną, tai dar nereiškia, kad ji ėmėsi darbo pagal savo jėgas. Tiesiog ji kol kas to nesupranta. O supras tada, kai įklimps ir grįžti atgal bus per vėlu. Čia gali pradėti lietis ašaros arba kilti nežmoniškos pastangos įveikti save ir savo silpnumą. To pasekmė – turime heroję, kuri, kaip sakoma liaudyje yra „boba su kiau...s“.  Tokia ir laukinį eržilą apjodys ir gaisrą užgesins.
Bet vis dėlto tokias moteris geriau laiku sustabdyti ir sulaikyti nuo panašių žygdarbių, nes ji tiesiog patruks. Patarimas moterims – nereikia vyrams sakyti tokių frazių „Nedaryk to, nereikia“, „Tai – sunku“ ir tuo labiau – „tu nesusitvarkysi“. Pastarieji žodžiai yra tiesioginis vyro įžeidimas, nes jei jis ėmėsi, tai žino, jog susitvarkys.
Antrasis skirtumas. Vyras žino, kada atėjo laikas pailsėti, o moteris nejaučia nuovargio ir dažniausiai išsenka.
Jei moteris nuolat patarinėja vyrui „pailsėk“, ji daro klaidą. Jis pats žino, kada jam ilsėtis, o kada reikia dirbti, todėl tokio tipo „rūpestis“ tegali iššaukti suirzimą. O štai pernelyg „darbščią“ moterį reikia stabdyti. Ji gali atrodyti žvaliai ir energingai, darbuotis lyg užvesta, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji nepavargo. Tiesiog ji to nejaučia ir nesuvokia. O supras tik tada, kai kaip pakirsta grius nuo per didelio krūvio.
Trečiasis skirtumas. Vyrai lengviau pakelia trumpalaikį stiprų ir aštrų skausmą, o moterys – ilgalaikį buką ir maudžiantį skausmą.
Moteris dažnai vadinama lepūnėle, nes cypia nuo mažiausio įbrėžimo, įsipjovus pirštą ar nuo smūgio. Bet mažai kas žino, kad šita „lepūnėlė“ tyliai ir herojiškai iškenčia ilgalaikius negalavimus, varginančius skausmus, padidėjusią temperatūrą ir neduoda aplinkiniams jokio ženklo, iš kurio jie suprastų, kaip jai sunku. Todėl svarbu, kad artimas žmogus išmoktų pastebėti jos blogos savijautos požymius (net kai ji niekuo nesiskundžia) ir parodytų deramą rūpestį.
Vyro reakcijos yra radikaliai priešingos. Jis gali tyliai iškęsti rimtas traumas ir žaizdas, bet jį gali išversti iš kojų paprasčiausias peršalimas. Todėl moteris turi suprasti, kad tas negalavimas, kuris jai atrodo lengvas, vyrui toks nėra.
Ketvirtasis skirtumas. Pagrindinis vyro suvokimo įrankis – regėjimas, moterų – klausa ir pojūčiai.
Čia verta prsiminti priežodį, kad vyrai myli akimis, o moterys – ausimis. Bet moteriai labai svarbu ne tik tai, ką ji girdi, bet ir tai, kaip jaučiasi jos kūnas ir kiek patogūs ir malonūs yra jos pojūčiai. Todėl jei norite kuo nors įtikinti moterį – kad ir važiuoti kartu į kurortą, visai nebūtina vilioti ją pajūrio vaizdeliais ir penkių žvaigždučių viešbučio interjerų nuotraukomis. Geriau jai apie tai papasakoti ir pridėti, jog to viešbučio numeryje ji jausis patogiai ir saugiai, pajūrio smėlis yra švelnus, o jūros bangos – švelnios ir šiltos.
Vyras panašią informaciją greičiausiai praleis per ausis, užtat jį sudomins ryškios ir spalvingos nuotraukos. Žinoma, yra ir tokių vyrų, kurie pasaulį suvokia klausa ir lytėjimu, bet tai – dažniau išimtys, o štai moterims tai dažniau – taisyklė.
Penktasis skirtumas. Moterims svarbiau jausmai, vyrams – faktai.
Pasakodama apie kokį nors įvykį, kuriame jai teko dalyvauti, moteris dažniausiai kalbės apie savo išgyvenimus ir naudos tokio tipo frazes: „Aš buvau sukrėsta“, „Aš nežinojau – ar čia verkti ar čia juoktis“, „Aš pasimečiau“, „Aš tiesiog netekau kantrybės“. Jai atrodo, kad aplinkiniai geriau supras, jei ji papasakos ką jautė. Vyrams nevertėtų erzintis dėl tokio emocionalumo netgi tada, kai tokią audringą reakciją iššaukę faktai atrodo nereikšmingi. Nereikia sakyti moteriai „Nesijaudink dėl tokio menkniekio“. Ji tiesiog nuspręs, kad vyras neįvertina jos jausmus, kurie nėra joks menkniekis. Iš to gali kilti nuoskauda ir net barnis.
O moteriai nevertėtų kaltinti jos jausmais nesivadovaujantį ir taip pat audringai jų neišgyvenantį vyrą nejautra. Jam nėra svetimos emocijos, tiesiog jis nėra pratęs apie tai kalbėti. Jis gali išdėstyti faktus, kurie sukėlė išgyvenimus, bet apie juos pačius greičiausiai nutylės. Jam atrodo, kad faktai kalba patys už save ir aišku, kokius jausmus tai iššaukė, jei jis juos išdėstė.
Žinoma, tai toli gražu ne visi vyrų ir moterų skirtumai, o ir jie nėra visiškai universalūs ir kiekviena taisyklė turi savo išimtis. Svarbiausia, kad mes suprastume, kad kitas žmogus yra vertas supratimo ir pagarbos, net jei jis visiškai nepanašus į mus, jei mąsto, jaučia ir reaguoja į aplinką kitaip.
Pasaulis būtų nuobodus, jei žmonės nesiskirtų vienas nuo kito, jei elgtųsi vienodai ir visada ir visur sutiktų vienas su kitu. Todėl nereikia išgyventi, kad esame skirtingi, o geriau tuo pasidžiaugti. O kad konfliktai kiltų kuo rečiau, reikia gerbti kito žmogaus ypatybes, turėti šiek tiek kantrybės, gerumo ir sugebėjimo užjausti.

2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

Chuliganas Koriganas


-Ar aš Los-Andžele? - paklausė lakūnas.
- Los Andžele?! Čia Dublinas... Airija...
Toks pokalbis įvyko 1938 metų liepos 18 dieną, kai Dublino oro uoste nutūpė „skrydžio kryptį supainiojęs“ 31 metų airių kilmės lakūnas Duglas Koriganas (Douglas Groce Corrigan). O viskas prasidėjo nuo to, kad liepos 17 dienos 5 valandą 15 minučių ryto jo pilotuojamas lėktuvas „Curtiss Robin“ pakilo iš Bruklino Loyd Beneto aerodromo (Floyd Bennett Field). Duglas Koriganas su savimi turėjo du šokoladinius užkandžius, dvi dėžutes figų, kvortą vandens ir teritorinį JAV žemėlapį, kuriame buvo pažymėtas maršrutas iš Niujorko į Kaliforniją. Jis budėjo visą naktį – ketino kilti vidurnaktį, bet aerodromą gaubė tirštas vasaros rūkas. Pagaliau 4 valandą ryto leidimas buvo gautas. Iš tikro Duglas Koriganas laukė šios akimirkos tris metus nuo to laiko, kai pirmą kartą atėjo mintis perskristi Atlantą. Todėl kelios laukimo valandos Floyd Beneto aerodrome nebuvo ilgos.
Pagaliau atėjo laikas startui. „Curtiss Robin“ pripildomas degalais ir išridenamas iš angaro. Paleidęs variklį priėjo prie lauko mechaniko ir paklausė, kuria kryptimi turėtų kilti, kad vėliau galėtų pasukti į Kaliforniją. Jam atsakė, kad norint išvengti pastatų vakariniame aerodromo gale reikia kilti į rytus. Nesant vėjo kilimo kryptis nebuvo svarbi. Koriganas apsisprendė – kils rytų kryptimi. Kupinas degalų lėktuvas riedėjo beveik visu daugiau nei kilometro ilgio taku ir pagaliau sunkiai atsiplėšęs nuo betono pakilo ir tako kraštą praskrido vos 50-ies pėdų aukštyje. Suprasdamas, kad lėktuvas kops ne taip greitai, kaip norėtųsi, nusprendė skristi tiesiai dar kelias mylias, o po to pasukti į vakarus.
Kai pakilo į 500 pėdų aukštį žemę vis dar dengė rūkas. Pradėjęs posūkį į vakarus aptiko, kad neveikia kompasas – ištekėjo jame esantis skystis. Daug nesivargindamas pasinaudojo lėktuvo grindyse esančiu kompasu ir tęsė posūkį iki pat tos akimirkos, kol magnetinė rodyklė parodė, jog jis skrenda pasirinktu kursu į „vakarus“. Duglas išsirengė į ilgą kelią per visą šalį. Jis buvo toks ramus, lyg jau ne kartą tai būtų daręs. Iš tikrųjų jis tai ir darė jau septynis kartus, tiesa, du bandymai buvo neoficialūs.
Koriganas ištisus tris metus visais būdais bandė gauti leidimą skrydžiui iš Niujorko į Dubliną. Jam nuolat atsakydavo, kad jis gali skristi iš Niujorko į Kaliforniją, o skrydis per Atlanto vandenyną net nebus svarstomas.
Nenuorama
Duglas Koriganas gimė 1907 metų sausio 22 dieną Techaso valstijos Galvestono mieste. Jo tėvas buvo inžinierius, o mama- mokytoja. Sulaukęs 15-os mėnesių vaikas laimėjo pirmą vietą vietiniame kūdikių konkurse. Jo tėvas su visa šeima nuolat kilnojosi iš vietos į vietą, kol galų gale išsiskyrė su savo žmona. Nuo to laiko Duglas gyveno tai pas tėvą, tai pas motiną, o paskui liko gyventi pas ją Los Andžele. Ten ir pradėjo dirbti. Tuo metu net minties nebuvo apie aviaciją.
Tą sekmadienį 18-metis Duglas nusprendė nuvažiuoti į vietinį aerodromą ir ten pirmą kartą gyvenime pakilo į orą. Tai buvo apžvalginis 10-ies minučių skrydis su Curtiss JN-4D „Jenny“ aplink Los Andželo B.F. Mahoney ir Claude Ryan aerodromą. Du su pusę dolerio kainavęs pasiskraidymas pakeitė jo gyvenimą ir nuvedė pavojingais, žavingais, lemtingais ir net skausmingais keliais. 1925 metų spalio mėnesį įvykęs skrydis užtemdė aistringą Duglo norą tapti architektu ir įžiebė naują svajonės žvaigždę.
Jau po savaitės Koriganas vėl pasirodė aerodrome, tik šį kartą jis turėjo kitą tikslą – ieškojo, kas galėtų jį patį išmokyti skraidyti lėktuvais. Netrukus jis praleisdavo aerodrome visus savo sekmadienius. Po trumpos pamokos Koriganas likdavo aerodrome iki pat vakaro ir talkindavo mechanikams.
1926 metų kovo 25 dieną jis pakilo į pirmą savarankišką skrydį. Vėliau ne kartą sakydavo, kad tai pati svarbiausia diena jo gyvenime.
Netrukus Ryan ir Mahoney nutraukė savo veiklą Los Andžele ir persikėlė į San Diegą, kur atidarė Ryano Aeronautikos kompaniją (Ryan Aeronautical Company) ir pasiūlė darbą Koriganui. Atvykęs į San Diegą Duglas matė, kad naujos kompanijos padėtis itin nestabili – gamyklos angaruose stovėjo tuzinas nebaigtų lėktuvų – užsakovai nutraukinėjo kontraktus. Bet netrukus jie gavo Čarlzo Lindbergo telegramą – jis teiravosi, ar Ryan Aeronautical galėtų sukonstruoti transatlantiniam skrydžiui tinkamą lėktuvą. Savininkai atsakė, kad toks lėktuvas kainuos 10000 dolerių ir bus parengtas per 2 mėnesius. Lindbergui tiko ir kaina ir terminas, todėl jis išvyko į gamyklą.
Ir aš skrisiu per Atlantą!
1927 metų vasario mėnesį Koriganas matė, kaip kompanijos savininkas Mahoney kalbasi su jaunu žmogumi. Pasikalbėjęs su juo Mahoney paliepė Koriganui ir vienam iš mechanikų eiti į aerodromą ir parengti skrydžiui lėktuvą, kurį išbandys tas pats išstypęs jaunuolis. Pakeliui mechanikas pasakė Duglui, kad tas vyrukas yra iš Sent Luiso ir ketina skristi iš Niujorko į Paryžių. Koriganas atsisuko ir atsiduso:
- Po galais, jis atrodo, kaip koks fermeris. Ar tu manai, kad jis gali skraidyti?
Jie parengė skrydžiui Ryan M-1, bet Koriganui nepatiko variklio garsas. Lindbergas ištarė „Viskas gerai“, ir įsiropštė į kabiną. Netrukus jis pakilo, per kelias minutes apskrido lauką, pasuko prieš vėją ir atliko devynias iš eilės kilpas ir užbaigė savo pilotažą apversdamas lėktuvą ore. Koriganas, o tuo labiau mechanikas dabar jau neturėjo jokių abejonių, kad Čarlzas Lindbergas gali skraidyti, o šis nusprendė, kad Ryan surinks jam „Spirit of St. Louis“.
Ištisus du mėnesius kompanija ruošė lėktuvą, o Koriganas ir kiti neretai likdavo darbe po vidurnakčio. Jis pats surinko sparnus ir sumontavo degalų bakus bei prietaisų skydą. Nemažai laiko gamykloje praleido ir pats Lindbergas. Vėliau Koriganas prisimindavo, kad visa Ryan Aeronautical komanda buvo užsidegusi Lindbergo idėja. O pats Lindbergas rašė apie Ryan komandą: „Jie taip trokšta sukurti lėktuvą, kuris nuskristų iki Paryžiaus, kaip ir aš trokštu ten jį nuskraidinti“.
Ryan Aeronautical spėjo užbaigti lėktuvą „Spirit of St. Louis“ laiku ir 1927 metų gegužės mėnesį nuskraidino jį į Sent Luisą, o iš ten – į Niujorką. Iš čia jis ir pasuko link Paryžiaus.
Sužinoję, kad Lindbergui pasisekė atskristi iki Paryžiaus Koriganas ir jo bendradarbiai šoko į automobilius ir lėkė miesto gatvėmis lyg pakvaišę. Tačiau Duglas Koriganas buvo ne tik susižavėjęs, - jis buvo įkvėptas. Tada jis ir nusprendė pats įveikti Atlantą.
Po to, kai "Ryan Aeronautical" sukūrė dabar labiausiai pasaulyje žinomą lėktuvą, jų verslas suklestėjo. 1928 metų spalio mėnesį gamykla perkeliama į Sent Luisą. Bet Koriganas liko Kalifornijoje – jis įsidarbino mechaniku ką tik įsteigtoje aviacijos mokykloje Airtech School. Jau nuo pat pradžių šioje mokykloje kasdien skraidyti mokėsi po 50 studentų. Koriganui likdavo tik viena galimybė kilti į orą, - per pietų pertrauką. Jam patikdavo išdarinėti įvairiausius triukus – jau vos pakilęs nuo žemės neretai jis užriesdavo lėktuvo nosį ir nerdavo į dangų stačiai. Jis darydavo po 10-11 kilpų iš eilės, o kompanijos pilotai kalbėjo, kad jis – pamišęs. Kai tik Koriganas išlipdavo iš lėktuvo, kiti pilotai nuolat skaitydavo moralus dėl lengvabūdiško elgesio ir ramybės drumstimo. Jos žiūrėdavo tiesiai į akis ir naiviai šypsodamasis teisindavosi: „Nemanau, kad tai buvo pavojinga“.
Vyriausias kompanijos pilotas buvo neperkalbamas ir Koriganui uždrausta daryti triukus su kompanijos lėktuvais. Nieko tai nepadėjo – Duglas nutraukė triukų kaskadas virš kompanijos aerodromo. Vietoj to jis nuskrisdavo prie Meksikos pasienio ir ten duodavo valią savo fantazijai.
1930 metais kartu su bičiuliu nukeliavo į Niujorką ir įsidarbino Ruzvelto aerodrome. Su pasirodymais jie gastroliavo po visą Rytų Pakrantę. Jie nusileisdavo šalia mažų miestelių ir siūlydavo skraidinti žmones. Verslas klestėjo – kartais jie uždirbdavo ii 140 dolerių per savaitę.
1933 metais Koriganas nusprendė grįžti į Kaliforniją. Jis neturėjo automobilio, todėl pradėjo dairytis nebrangaus lėktuvo, kuriuo galėtų parskristi į Vakarus. Netrukus rado visai neblogą „Curtiss Robin“, už kurį prašė 325 dolerių. Jau po kelių dienų kartu su broliu pakilo skrydžiui į Vakarų Pakrantę. Kas 100 mylių jis leisdavosi ir skraidindavo žmones, taip užsidirbdamas pinigų kelionei.
Kartą jis pritrūko degalų po to, kai keliuose miestuose iš eilės nerado aikštelės tūpimui. Pagaliau aptiko krūmais apaugusį lauką. Tūpimas buvo grubus – vienas iš važiuoklės ratų kliudė kelmą ir nulaužė važiuoklės atramą. Laimei, netoliese buvo sodyba. Ten jis rado kelis lentgalius, atsikirpo vielos iš aptvaro ir pats sutaisė važiuoklę. Fermeris iš traktoriaus nupylė truputį gazolino ir Koriganas tęsė savo kelionę.
Grįžęs į San Diegą kurį laiką dirbo lėktuvų gamykloje. Tai visiškai netenkino nutrūktgalviškos Korigano natūros. Jis nusprendė atnaujinti savo „Curtiss Robin“ ir įgyvendinti savo svajonę perskristi Atlantą. Jis puikiai suprato, kad toks užmanymas gali baigtis mirtimi, tačiau visgi tai tikrai nebus nuobodu. Būdamas airiu net nesvarstė pasirinkdamas kelionės tikslą – savaime suprantama, kad tai turėjo būti Dublinas.
Pirmiausia jis nusipirko naują 165 arklio galių variklį Wright J6-5, po to sumontavo papildomus degalų bakus. Jis ketino tapti pirmuoju žmogumi, be nutūpimo nuskridusiu iš Niujorko į Dubliną. Bet tai nebuvo taip paprasta, kaip galėjo atrodyti. Po lėktuvo patikrinimo federalinis inspektorius leido skristi tik virš JAV ir net nesileido į kalbas apie transatlantinius skrydžius.
Duglas Koriganas buvo užsispyręs – 1936 metais nuskrido į Niujorką, pakeliui nutūpdamas Sent Luise. Niujorke dar kartą rašė prašymą dėl leidimo įvykdyti savo planą. Be jokių paaiškinimų jam atsakyta, kad palauktų dar vienus metus. Po to atsakyta, kad netgi tuo atveju, kai lėktuve nėra radijo, būtina turėti radijo operatoriaus licenciją.
Koriganas grįžo į Kaliforniją, ten įgijo tą licenciją ir tuo pačiu sumontavo lėktuve dar du kuro bakus. 1937 metais vėl pateikė prašymą skrydžiui, bet vos prieš kelis mėnesius kažkur Ramiajame vandenyne dingo Amelija Erhart. Tokiomis aplinkybėmis niekas nesiryžo duoti leidimą dar viena skrydžiui virš vandenyno. Dar daugiau – vyriausybė atsisakė atnaujinti Korigano lėktuvo licenciją, o tai reiškė, kad dabar jis iš viso negali niekur skristi. Vėliau jis rašė: „Atrodė, kad dabar tikrai buvau sustabdytas“.
Niujorkas – Kalifornija ir atgal
Bet jis neatsisakė savo ketinimo. Net neturėdamas leidimo skristi jis turėjo savo lėktuvą. Jis mąstė taip: „Jie negali uždrausti skraidyti lėktuvu, kuris neturi licencijos. Kolumbas išnaudojo savo šansą, tai kodėl neturėčiau aš?“ Koriganas nuskrido į Niujorką ir planavo tūpti Bruklino Floyd Bennett aerodrome naktį, kai visa valdžia saldžiai miega. Ten jis galėtų pripildyti savo kuro bakus gazolinu ir nerti virš vandenyno. Ir tegul eina visi po velnių!
Ruošdamasis didžiajam nuotykiui davė vardą savo lėktuvui. „Aš visada laikiau savo lėktuvą mažyčiu Saulės spinduliu. Todėl ant variklio gaubto užrašiau „Saulės spindulys“ (Sunshine).
Skrydis į Niujorką buvo sutrikdytas – blogas oras jau pirmą dieną privertė tūpti Arizonoje. Kitą dieną oria dar labiau pabjuro ir teko tūpti Naujojoje Meksikoje. Nesėkmės lydėjo visą kelionę – virš Techaso valstijos skrido dvi dienas, jis buvo priverstas tūpti atviruose laukuose arba šalia tokių miestų, kur nėra jokių aerodromų. Kelionė iš Kalifornijos į Niujorką truko devynias dienas.
Be to jau buvo spalio pabaiga ir artėjo šalčiai. Koriganas nusprendė nerizikuoti ir neskristi virš vandenyno. Vienas yra nepaklusti biurokratams, kita – ryžtis pavojingam skrydžiui virš Šiaurės Atlanto. O juk jo planuota kelionė buvo pavojinga netgi palankiausiomis oro sąlygomis.
Vietoj to jis nusprendė nuskristi be nutūpimo į Kaliforniją. Vieną popietę Koriganas nutūpė Floyd Bennett aerodrome, pasipildė degalais ir vėla pakilo į orą. Niekas nestabdė ir niekam nerūpėjo lėktuvas be licencijos. Netrukus jis suprato, kad turi būti dėkingas likimui už tai, kad nemėgino įveikti Atlanto vandenyno – skrendant virš Misisipės apledėjo karbiuratorius. Variklis prarado galią, todėl Koriganas turėjo nuolat judinti droselio sklendę, kad sutrupintų ledą ir apsaugotų nuo naujo apledėjimo.
Priešinis vėjas vertė eikvoti degalus, o tai reiškė, kad jų nepakaks kelionei iki Los Andželo. Vis dėlto jis pasiekė Kaliforniją ir nutūpė Adamso aerodrome (San Fernando slėnyje). Ten jį ir pričiupo federaliniai inspektoriai – vienas iš jų apžiūrėjo lėktuvą ir nurodė aerodromo pareigūnams, kad neleistų juo kilti. „Sunshine“ prastovėjo Adamso angare pusę metų.
Bet Koriganas neturėjo jokio noro taip ilgai likti ant žemės. Jis lankėsi aplink Los Andželą išsimėčiusiuose aerodromuose ir tai šen tai ten skraidydavo įvairių tipų lėktuvais. Bet jis norėjo skristi su savo lėktuvu, todėl kapitališkai atremontavo variklį ir pateikė patikrinimui. Federalinis inspektorius nusprendė, kad lėktuvas tinkamas eksperimentinei licencijai ir leido skristi iki Niujorko nutūpiant, o iš ten atlikti tokį pat skrydį iki Los Andželo.
Rengdamasis skrydžiui Koriganas atliko keletą bandymų, kad išsiaiškintų gazolino suvartojimą skrendant įvairiais greičiais. Galop jis nusprendė, kad tinkamiausias „Curtiss Robin“ greitis – 85 mylios per valandą. Tada ėmėsi oro prognozių.
1938 metų liepos 7 dieną jis pakilo iš Long Byč (Long Beach). Skrendant virš dykumos teko įveikti audringus oro sūkurius, o Naujojoje Meksikoje brautis per smėlio audrą. Vėliau jį pasitiko viesulas ir milžiniški žaibai. Jis pasiryžo taupyti degalus, todėl neaplenkinėjo audrų. Laimei šis pasirinkimas buvo palankus. Audrą jis įveikė vėluodamas viena valanda. Kelionės pabaigoje pradėjo tekėti pagrindinis kuro bakas – Koriganas jau abejojo ar pavyks užbaigti skrydį. Jis pasiryžo skristi tol, kol užteks gazolino.
Tuo metu, kai baigėsi paskutiniai kuro lašai jis galėjo tik spėlioti, kiek dar jo liko. Bet jis skrido. Prie Filadelfijos pavyko „pasikinkyti“ palankų vėją ir prieš saulėlydį jis pasiekė Niujorką ir tūpė Ruzvelto lauke. Kai nutūpė, degalų bake buvo likę keturi galonai gazolino.
Apžiūrėjęs lėktuvą Koriganas nusprendė, kad neturi galimybių sutaisyti degalų nutekėjimo – reikėjo ne mažiau savaitės. Per tą laiką reiktų išimti degalų baką ir jį suremontuoti. Jis troško įgyvendinti savo planą. Skrydžio plane pasakyta, kad skris iš Niujorko į Kaliforniją. Tą patį liudijo ir federalinė licencija. Vienintelis turėta žemėlapis aprėpė Jungtinių Amerikos Valstijų teritoriją. Liepos 16 dieną Koriganas atskrido į Floyd Bennett aerodromą ir sklidinai pripildė kuro bakus. Ketvirtą valandą ryto jis buvo pasirengęs skrydžiui.
Skrydis
Liepos 17-os rytą Koriganas pats išrideno lėktuvą ir, pasišviesdamas žibintuvėliu, apžiūrėjo veikiantį variklį. Jis veikė puikiai. Pilotas įsiropštė į savo „Sunshine“ ir nuriedėjo į rytų-vakarų kilimo taką. Lėktuvas buvo taip perkrautas, kad prieš atsiplėšdamas riedėjo taku 3200 pėdų (beveik kilometrą).
Po 10-ies valandų skrydžio smarkiai atšalo. Bet tai buvo smulkmena, palyginus su tuo, kad tekėjimas iš degalų bako vis didėjo. Degalai užliejo visas kokpito grindis ir apsėmė batus. Koriganas net nežinojo, kad yra kažkur virš Šiaurės Atlanto ir nelabai suvokė, kad tokia kuro netektis yra katastrofiška. Jis skrido tamsoje, ir laikas tikrai nebuvo jo sąjungininkas. Ant grindų telkšojo colio gylio kuro bala. Nuotėkis nebūtų buvęs toks pavojingas, bet kuras sunkėsi visai šalia išmetamojo vamzdžio – o tai reali sprogimo galimybė. Koriganas žinojo, kad reikia kažką daryti, bet su savimi jis turėjo tik atsuktuvą. Su juo ir pradūrė skylę grindyse – dabar gazolinas varvėjo išorėn priešingoje lėktuvo pusėje. Sprogimo galimybė buvo pašalinta.
Neturėdamas jokių galimybių pašalinti nutekėjimą stengėsi sugalvoti kitą būdą – skrendant per šalį jis dar galėjo nutūpti pasibaigus degalams. Dabar jis neturėjo jokių galimybių tūpti – kažkuriuo metu jis susivokė skrendąs virš vandenyno. Prieš skrydį Koriganas planavo taupyti degalus nedidindamas variklio apsukų. Dabar jis suvokė, kad tokiu būdu jis praranda kur kas daugiau gazolino, nei sueikvoja. Koriganas nusprendė maksimaliai padidinti variklio apsukas ir išnaudoti tą gazoliną, kuis yra bake. Padidinęs apsukas nuo 1600 iki 1900 jis padidino ir skrydžio greitį. Dabar liko vienintelė viltis – tikėjimas, kad degalų užteks iki tol, kol pasieks krantą. Pamatęs žvejų valtį nusileido kuo žemiau ir skrido link jos – Koriganas pagrįstai tikėjosi, kad tokia maža valtis būtų pernelyg nutolusi nuo kranto. Atrodė, kad pagaliau krantas netoli. Švęsdamas šią žinią atsidarė figų pakelį.
Kai suvalgė sausainius ir pradėjo šokolado plytelę, tolumoje išvydo žemės juostą. Vėliau jis sakė: „Pastebėjau nuostabias žalias kalvas“. Netrukus Duglas Koriganas pamatė didelį miestą – Dublinas buvo jo protėvių namai. Kaip ir kiekvienas geras pilotas jis du kartus apskrido Baldonnel lauką, pasitikrino ar nėra artėjančių lėktuvų, pasirinko vėjo kryptį ir grakščiai nutūpė. Buvo liepos 18-oji diena.
Gimtoji Airija
Nuriedėjęs link starto linijos paliko veikiantį variklį tam atvejui jei paaiškėtų jog yra nelaukiamas. Pirmasis jo sutiktas žmogus buvo armijos karininkas. Koriganas prisistatė ir pasakė: „Vakar ryte išskridau iš Niujorko į Kaliforniją. Po to pasiklydau debesyse ir nuskridau neteisingu keliu“. Karininkas ramiai ištarė: „Taip, mes žinome“. Tada Koriganas nustebo: „Tikrai? Kaip jūs sužinojote?“ Karininkas ištarė: „mažame popieriaus lapelyje buvo žinutė, kad kažkas skrenda ta kryptimi. Vėliau mums skambino iš Belfasto ir pranešė, kad lėktuvas su JAV ženklais praskrido virš jų“.
Po to atėjo mėlyna uniforma apsirengęs muitininkas ir paklausė ar Koriganas niekur nebuvo nutūpęs. „Aš praskridau virš miesto – spėju, kad tai buvo Belfastas. Tačiau nemačiau ten jokio aerodromo. Tai pirmasis taškas, kuriame tūpiau išskridęs iš Niujorko“. Muitininkas draugiškai atsiliepė, kad tokiu atveju situacija tampa lengvesne. Jie nuvedė Koriganą į lauko biurą, kur jis pasirašė oro uosto registre. Tada parodė straipsnį laikraštyje, kur buvo rašoma apie Atlanto vandenyne dingusį nežinomą lakūną.
Koriganas ne tik, kad neturėjo leidimo tokiam skrydžiui, jis neturėjo nei paso, nei kokių nors kitų dokumentų. Tačiau pareigūnų tai nestebino. Jie pranešė, kad susisieks su Amerikos ministru Stefenu Kadahi (Stephen Cudahy). Tuo tarpu pakvietė lakūną puodeliui arbatos. Kai ministras sutiko priimti Koriganą, muitininkas paprieštaravo: „Dar neturiu nurodymų iš vyresnybės. Ar negalite palūkėti?“ Karininkas paklausė: „Kas atsitiko? Juk jūs nesuimate lakūno?“ Muitininkas sutriko: „Ne, bet tokio atvejo nėra buvę mano tarnyboje. Nežinau ką daryti“. Karininkas nusijuokė ir paleido Koriganą.
Amerikos ministras panoro pats išgirsti istoriją iš pirmų lūpų. Duglas žinojo, kad šis pokalbis yra labai svarbus, todėl nuoširdžiai dar kartą papasakojo, jog pakilo iš Floyd Bennett aerodromo ir pasuko į rytus. Jis pabrėžė, kad rytas buvo ūkanotas. Kadahi santūriai atsiliepė „Aš suprantu“.
Tada Koriganas papasakojo visą istoriją ir apie savo klaidą. Jis aiškino, kad lėktuvas buvo perkrautas, todėl negalėjo kopti taip greitai, kaip reikėjo. Tada lakūnas nusprendė nuskristi dar kelias mylias į rytus, sudeginti dalį kuro ir tik tada pasukti atgal. Koriganas paaiškino, kad sugedo lėktuvo kompasas, todėl jam teko pasinaudoti atsarginiu magnetiniu kompasu. „Argi jūs nieko nematėte apačioje?‘ – paklausė Kadahi. „Žemę dengė rūkas“ – atsakė Koriganas, - „Vienoje vietoje buvo properša ir aš mačiau miestą. Nusprendžiau, kad tai – Baltimorė ir įsitikinau, kad skrendu teisingu kursu į Kaliforniją“. Iš tiesų Koriganas matė.... Bostoną. Bet tai buvo vienintelė properša – likusi kelio dalis įveikta pasinaudojant kompasu. Kai po 26 valandų skrydžio jis pagaliau išniro iš debesų , pamatė... vandenyną. „Tai buvo keista, nes po 26 valandų skrydžio niekaip negalėjau atsidurti virš Ramiojo vandenyno. Buvo gerokai šviesiau, kai pažvelgiau į kompasą. Tik dabar pastebėjau, kad visą kelią žvelgiau į priešingą rodyklės galą. Dabar supratau, kad esu kažkur virš Atlanto vandenyno!“ Jam neliko kieko kito, kaip tik laikytis tos pačios krypties. Netrukus apačioje pamatė miestą ir aerodromą. Prieš du metus jis nuodugniai išstudijavo Airijos žemėlapį, todėl nesunkiai suprato, kad tai – Dublinas.
Kadahi klausėsi skeptiškai.
- Sakote, buvo ūkanota, kai kilote iš aerodromo? Jūsų istorija taip pat ūkanota, todėl papasakokite kaip buvo iš tikrųjų.
- Bet aš ką tik papasakojau viską kaip buvo ir nežinau jokios kitos istorijos.
- Tai Jūs tvirtinate, kad buvo būtent taip?
- Tokia mano istorija. Man gėda dėl navigacinės klaidos.
Gandas apie drąsų Korigano žygį sklido neregėtu greičiu. Prie JAV pasiuntinybės būriavosi reporteriai, fotografai ir kino kronikų operatoriai. Pasipylė sveikinimo telegramos, telefono skambučiai. Sveikino ne tik draugai ir pažįstami, bet ir tokios įžymybės, kaip Henris Fordas (Henry Ford) ir Hovardas Hjuzas (Howard Hughes). Koriganas susitiko su Airijos premjeru Eamon De Valera ir dar kartą nuodugniai papasakojo skrydžio istoriją. Bet aki tik jis pradėjo pasakoti apie klaidingai suprastą kompasą visi pradėjo juoktis. Vėliau Koriganas rašė, kad nuo to momento viskas klostėsi palankiai. De Valera pasakė:
- Jis atvyko į mūsų šalį be dokumentų, todėl ir mes leisime jam išvykti be dokumentų.
- Pone, De Valera esu Jums labai dėkingas ir gailiuosi, kad sukėliau tiek problemų.
- Viskas gerai, - atsakė premjeras. – Mes džiaugiamės, galėdami Jums padėti, nes Jūsų skrydis dar kartą parodė pasauliui, kur yra Airija.
Triumfo žygis
Laukdamas oficialių leidimų Koriganas aplankė Londoną ir ten susitiko su JAV ambasadoriumi Džozefu Kenedžiu (Joseph Kennedy). Vėliau Koriganas ir jo lėktuvas laivu „Manhattan“ išsiųsti į JAV. Jis tikėjosi rimtų kaltinimų, bet likimas ir skrydis buvo jam palankūs. Jaj pritaikyta vienintelė nuobauda – piloto licencija sustabdyta iki rugpjūčio 4-os dienos. Kaip tik tą dieną laivas atplaukė į Niujorką ir plaukė pro Laisvės statulą. Tuo metu sukaukė šimtai sirenų, o gaisriniai laivai saliutavo vandens srovėmis. Nepaisant to, kad jis pažeidė daugybę taisyklių, Duglas Koriganas buvo sutiktas kaip didvyris. Prieplaukoje į laivą pakilo sutikimo komiteto nariai iš Merijos ir nuvežė Duglą į McAlpin viešbutį.
Kitos dienos popietę jis iškilmingai važiavo Brodvėjumi. Pasveikinti jo susirinko daugiau nei milijonas žmonių – tiek po pirmojo transatlantinio skrydžio nesurinko net Čarlzas Lindbergas.
Po to Koriganas skraidė po Ameriką, jo garbei buvo rengiami paradai, j sveikino miestų merai, gubernatoriai ir didžiulės minios žmonių. Didžiausi laikraščiai ir radijo stotys putodami pasakojo apie „atsitiktinai“ įveiktą Atlanto vandenyną ir netrukus suteikė jam „Klaidingo Kelio“ ("Wrong Way" Corrigan) pravardę. Jam buvo įteikta šimtai dovanų. Didžioji jų dalis buvo ... kompasai.
1938 metais Koriganui įteiktas Jungtinių Valstijų Vėliavos Asociacijos medalis, o gimtojo Techaso Galvestono miesto oro uostas pavadintas Korigano vardu. 1939 metais kino studija RKO Studios sukūrė filmą „Skrajojantis airis“ (The Flying Irishman), kuriame ir vaidino pats Koriganas. Gi pats didžiausias pripažinimas jam buvo paties prezidento Franklino Ruzvelto žodžiai, kad jis nei minutės neabejojo Korigano istorijos tikrumu.
Jis niekada nepaneigė savo istorijos
Antrojo pasaulinio karo metais Duglas Koriganas dirbo lakūnu-bandytoju, o vėliau tarnavo transporto aviacijoje. 1946 metais kreipėsi į JAV senatą, kad gautų leidimą pilotuoti keleivinius lėktuvus. Po to kurį laiką dirbo komerciniu pilotu mažoje Kalifornijos aviakompanijoje.
Po 12-os viešo gyvenimo metų Duglas Koriganas nusipirko 18-os akrų apelsinmedžių giraitę šiaurinėje miesto dalyje ir persikėle ten su žmona ir trimis sūnumis. 1969 metais pardavė didžiąją giraitės dalį ir liko gyventi žaliame name. Viena iš 93 gatvių jo gyvenvietėje buvo pavadinta Korigano vardu., nuolat duodavo interviu. Bet į gyvenimo pabaigą atsiribojo nuo pasaulio.
Jo žmona Elizabet mirė 1966 metais. Kai 1972 metais Katalinos saloje aviacijos katastrofoje žuvo sūnus, Duglas atsiskyrė nuo pasaulio. 1988 metais jis susiviliojo galimybe pademonstruoti nuo 1940 metų garaže saugomą lėktuvą aviacijos šventėje. Jis taip užsidegė idėja paskraidyti su savo „Sunshine“, kad šventės organizatoriai sunerimo. Duglas nepilotavo jokio lėktuvo nuo pat 1972 metų, todėl organizatoriai labai apdairiai pastatė sargybinius prie lėktuvo sparnų ir net svarstė galimybę pririšti jo uodegą prie policijos mašinos.
80-ųjų metų pabaigoje buvo keli pranešimai apie tai, kad garsioji klaida buvo padaryta tyčia. Pats lakūnas nuolat tai neigė. 1960 metų sausio 26 dieną jo žmona vietiniam laikraščiui pasakė: „Jis niekada man nemelavo ir iki šiol tvirtina, kad padarė navigacinę klaidą“.
Sulaukęs 88 metų Duglas Koriganas mirė 1995 metų gruodžio 9 dieną. Liko du sūnūs – Duglas ir Haris, bei sesuo Evelina.
Chris Fasolino
Aviation History 2005/05

2012 m. liepos 14 d., šeštadienis

Claudio Bravo. Šventojo Antano gundymai


CLAUDIO BRAVO (g. 1936 m.) Šventojo Antano gundymai. 1984 m. 
Privati kolekcija. Madridas.
Paveiksle vaizduojamas siužetas populiarus jau ne vieną šimtą metų. Kiekvienas dailininkas pagal savo gyvenamąjį laiką traktavo šiuos šėtono gundymus. Vaizdavo tam laikui būdingus daiktus, interjerus, architektūrą, veikėjus aprengdavo madingais rūbais. Tą patį daro ir Klaudijus Bravas, perkeldamas šv. Antaną į mūsų dienas, gundydamas jį trankia roko muzika — lyg sūnus palaidūnas, purvinomis kojomis pripėdžiojęs aslą, klūpo džinsuotas jaunuolis, ausinėmis užsikimšęs ausis. Jis lyg ir nori atgailauti — aukoti baltą avinėlį, kruvinu snukiu ir priešmirtinėje agonijoje išlindusiu liežuviu. Gal ir nori atgailos, bet yra kurčias Dievo ir žmonių žodžiams. Driežiukas lipa vienuolio abitu, lyg pagalbą siūlydamas, bet jis toks mažas, toks menkas. Gražuolė, iškėlusi rankas, gal laiminti nori, o gal priglausti prie iškilios krūtinės. Kita — ant iešmo suvėrusi mėsos kąsnelius, gundo smaguriavimo malonumais. Virš jų galvų sklendžia netikras angelas žąsino sparnais, į vieną svarstyklių lėkštę įdėjęs širdis, į kitą — pinigus. Kas nusvers? Paveikslo kairėje testypso nukirstos, mažom plunksnelėm apkaišytos geltonos velnio paukščio gaidžio kojos. Suprask — net ir nematomas blogis tyko, jis visad čia pat Tik šv. Antanas, nors kenčia, bet ramus ir susikaupęs giliai maldai. Tikėjimas yra didis. Dievo galybė neišmatuojama. O kada tas vyksta, visai nesvarbu. Taip buvo ir bus per amžių amžius.

MOKSLAS IR GYVENIMAS 1990  Nr. 10

Scientologija: religija ar tikėjimas nemoksline fantastika?

Indrė Pavilonytė

Scientologijos bažnyčios nariai tiki keista istorija ir siaubingai bijo pagrindinio jos herojaus, piktojo galaktikų valdovo Xenu. Pasakojama, kad piktavalis galaktikos imperatorius Xenu prieš 75 milijonus metų į Žemę atskraidino milijardus žmonių. Atvežė ir paliko juos prie ugnikalnių, į kurių kraterius vėliau nuleido ir susprogdino vandenilines bombas. Pasak šios legendos, dauguma atvežtųjų žuvo, o jų sielos iki šiol klajoja ir kelia sumaištį mūsų Žemėje. O Xenu... Xenu vėl bet kada gali grįžti. Jūs ką tik sutaupėte 19500 JAV dolerių, nes anksčiau už šio fantastinio siužeto istoriją scientologai turėdavo gerokai pakrapštyti savo pinigines. Bet apie viską iš pradžių.
Pranašas ar psichinis ligonis?
Istorija, kurią ką tik perskaitėte, išties verta fantastinio žanro rašytojo plunksnos. Tiesą sakant, taip ir yra. Scientologiją sukūręs L Ron Hubbard (1911 -1986) buvo fantastikos rašytojas. Vieną dieną jis sau pasakė: .Rašyti, gaunant po grašį už žodį - absurdiška. Jei nori užsidirbti milijoną, geriausias būdas tai padaryti -sukurti nuosavą religiją.“ Kaip tarė - taip padarė. Pasak šią frazę girdėjusių liudininkų (beje, ši rašytojo citata labai skaudina įtikėjusius jo sukurtomis teorijomis, tad scientologai neigia, kad tai jų mesijo žodžiai), šiuos žodžius Hubbardas ištarė 1949-aisiais. Po metų jis parašė ir išleido savianalizės vadovėlį „Dianetika: šiuolaikinis dvasinės sveikatos mokslas“ („Dianetics: The Modern Science of Mental Health“). Knyga, turbūt net paties autoriaus nuostabai, sulaukė itin didelio pasisekimo. Ji buvo reklamuojama, kaip „psichoanalizės“ žaidimas, kuriame yra pateiktas asmenybes savianalizės testas su daugybe įvairių klausimų, neva padedančių pažinti save ir savo bėdas. Kitaip šis testas dar yra vadinamas Oxfordo galimybių testu. Bet neapsigaukite, šis testas neturi nieko bendro su Oxfordo universitetu, tai tiesiog klaidinantis žodžių žaismas, reklaminis triukas su visiems puikiai žinomu ir patikimą įvaizdį kuriančiu žodžiu.
Dianetika tik pradžia
Šioje knygoje yra aršiai ir įtikinamai kritikuojama visa tai, kas esą sudrumsčia sveiką protą: antidepresantai, elektrošokas, vaistai ir... gydytojai. Žinoma, knyga sukėlė psichologų ir psichiatrų pasipiktinimą, ypač todėl, kad rimtų problemų turintys žmonės įtikėdavo „tikrąja tiesa“ ir nustodavo gydytis. Tačiau Hubbardui tai buvo nė motais. Po kritikos, jis prakalbo apie piktavalius daktarus ir pasaulinį psichiątrų sąmokslą sužlugdyti žmoniją. „Pranašas“ tuoj pat susilaukė sekėjų, nes, pavyzdžiui, kuris gi rimtas psichinis ligonis prisipažintų, kad serga ir jam reikia gydytis, geriant kažkokius (ji pakeisiančius!) vaistus, jis juk yra tikras, kad neserga. Po tokios kūrybinės (ir finansinės) sėkmės rašytojas nesėdėjo sudėjęs rankų. Netrukus jis pareiškė, kad dianetika tėra pirmasis didelio mechanizmo - scientologijos - lygmuo. Jis sukūrė visą scientologijos mokslo/religijos kultą. Pasekėjus suskirstė į įvairius lygmenis, sukūrė metodus, kaip pritraukti naujų narių, ir kaip visiškai pakeisti jų mąstyseną. Nariai vieni kitiems atlieka analizės testus (auditingą) tol, kol įsisąmonina visas Hubbardo teorijas, neva laimingo gyvenimo paslaptis. Maža to, jis netgi sukūrė specialų prietaisą -„E-meter“, kuris parodo narių „švarumo laipsnį“. Iš tikrųjų tai tėra paprastas melo detektorius, kuris nustato, kuriais dianetikos teiginiais žmogus tiki, o kuriais - ne. Kitaip tariant, jis parodo, kuriose dianetikos srityse žmogus turi spragų, kad kiti nariai jam galėtų padėti jas „patobulinti“.
Daryk pinigus. Daryk daugiau pinigų. Daryk, kad kiti žmonis darytų pinigus Scientologija, patraukli pasirodė ne tik sutrikusiems žmonėms, kurie iš tiesų turi rimtų psichologinių problemų, ji patraukė ir tuos, kurie paprasčiausiai dar ieško savo kelio. O kas gi neieško atsakymų į rūpimus klausimus? Kas gi nenori tapti savo likimo kalviais, kaip kad žada dianetika? Kam nepatrauklus dianetikos skelbiamas tikslas - pasaulis be beprotybės, be nusikaltėlių ir karų? Skamba gražiai, bet juk ir politikai prieš rinkimus patraukliai kalba... O koks buvo tikrasis scientologijos tėvo, žmogaus teigusio „Daryk pinigus. Daryk daugiau pinigų. Daryk, kad kiti žmonės darytų pinigus“, tikslas, kad ir kuo norėtų tikėti scientologai, žino tik pats Hubbardas. Pirmasis žingsnis link scientologijos, jau minėtas, asmenybės analizės testas, kurio beje moksliškai nėra patvirtinę jokie ne scientologų mokslininkai, yra visiškai nemokamas. Šiandien kiekvienas gali jį atlikti ne tik perskaitęs knygą, bet ir bet kuriame dianetikos centre ar net internete. Bet, kaip sakoma, kuo toliau j mišką, tuo daugiau medžių.
Tikėjimas už pinigus
Įdomiausia yra tai, kad dianetika kiekvienam žmogui gali nustatyti po diagnozę. Net jei jūsų testo rezultate labai geri, neskubėkite džiaugtis. Tai vis tiek reiškia, kad jus turite problemų - neobjektyviai save vertinate, klaidingai pervertinate. Ir, žinoma, jums reikia pagalbos. Mažiausiai ką jums gali pasiūlyti - tai nusipirkti legendinę Hubbardo „Dianetika: šiuolaikinis dvasinės sveikatos mokslas“. Pagalbos ranką visada pasirengę ištiesti ir dianetikos centruose rengiami komunikacijos kursai, kurie jums neva padės atrasti laimę ir labiau savimi pasitikėti, arba pasiūlys išbandyti specialią terapiją, jau minėtą auditingą. Susigundžiusieji šiais pasiūlymais turės prisiminti, kad nieko nemokamo nėra ir plačiai atverti savo pinigines. Be to, užpildydami šį testą, žmonės sutelkia scientologams gana daug asmeninės informacijos, tad ši organizacija gali pradėti jais manipuliuoti, spaudimu įtraukti į savo veiklą.
Norintieji pakilti į aukštesni scientologijos lygmenį taip pat turi patuštinti savo pinigines. Aukštesnio lygio žinios kainuoja daugiau, tačiau jas įgiję nariai, igainiui gauna teisę mokyti žemesnio lygio narius bei jiems perpardavinėti nupirktas žinias. Matyt Hubbardas buvo išties sumanus žmogus, žinojęs kaip daryti pinigus. Didelius pinigus.
Scientologija vs. Kritikai
Nors scientologai skelbia pasisaką už laisvę ir, kad jų religija moko tobulo ir harmoningo gyvenimo paslapčių, tolerancijos, rodos, jų niekas neišmokė. Žiniasklaidoje gausu informacijos, kad jie persekioja visus kas tik drįsta kritikuoti scientologiją. Maža to, kritikai tampa didžiausiais jų priešais. Hubbardas yra pasakęs: „Niekada nediskutuokite apie scientologiją su jos kritiku. Diskutuokite tik apie jo ar jos nusikaltimus - tikrus ar įsivaizduojamus.“ Taigi, pasakojama, kad prieš priešus scientologai imasi griežtų priemonių: stengiasi apšmeižti juos spaudoje, persekioja teismuose, stengiasi paveikti per jų šeimos narius (ypač populiaru į scientologijos veiklą įvilioti politikų giminaičius). Pavyzdžiui, kai BBC žurnalistas John Sweeney sukūrė kontraversišką dokumentinį filmą „Scientologija ir aš“ („Scientology and Me“), kuriame kalbasi su buvusiais šio kulto nariais apie scientologiją ir atskleidžia šiai organizacijai nemalonių faktų, žiniasklaidą netrukus pasiekė trumpa vaizdo įrašo ištrauka, kurioje žurnalistas rėkia ant Scientologų bažnyčios atstovo Tommy Daviso. Turbūt niekam nekyla klausimų kas žiniasklaidai išplatino „teisingai“ pateiktą kompromituojanti žurnalisto įkarštį. Scientologai internete išplatino dar keletą vaizdų, kuriuose matyti, kaip tas pats Sweeney per vieno filmo premjerą ant aktoriaus Johno Travoltos įsikarščiavęs šaukia: „Ar tu priklausai smegenys plaunančiam kultui?“. Bet ir tai dar ne viskas. Buvo sukurta netgi interneto svetainė, atskleidžianti „visa tiesą“ apie BBC ir žurnalistą Sweeney (www.bbcpanorama-exposed.org). Kampanija prieš Sweeney įvykdyta nepriekaištingai, kita vertus, daugelio manymu, kiek per primityviai, kad neabejojant būtų galima patikėti šio žurnalisto neobjektyvumu filme „Scientologija ir aš“.
„Pietų parkas"
Įvairių kalbų ir scientologų pykčio sulaukė Ir viena 9-ojo sezono „Pietų parko“ („South Park“) seriją, kurioje šaipomasi iš scientologijos bei garsiojo jų atstovo aktoriaus Tomo Cruiso. Po serijoje „Trapped in the Closet“, pasipiktinęs juokais apie jo religiją, iš kūrėjų komandos pasitraukė Issah Hayes, įgarsinęs Cheft. Hayes pareiškė: „Vyručiai, jus elgiatės neteisingai. Mes ne tokie. Suprantu kodėl tai darote, tačiau jūsų informacija yra neteisinga, o kas nors gali tuo patikėti.“ Nepaisant to, ši serija sulaukė stulbinančio populiarumo ir netgi buvo nominuota Emmy apdovanojimui.
Ko bijo Tomas Cruise'as?
Garsiausias scientologų narys - aktorius Tomas Cruise. Scientologams priklauso ir daugiau garsių aktorių, pavyzdžiui, John Travolta, Kirstie Alley, Mimi Rogers, taip pat keletas kitų pramogų pasaulio atstovų. Tačiau daugelis scientologams priklausančių garsenybių nėra gerai žinomi Europoje ar kitur, nes nors scientologija ir turi pasekėjų įvairiose pasaulio šalyse, populiariausia ji savo kilmės šalyje - Amerikoje. Tomas Cruise yra ne tik vienas garsiausių scientologijos narių, bet ir vienas labiausiai ją garsinančių atstovų. Už nuopelnus ir dosnias aukas aktorius netgi užsilipo ant aukščiausio scientologijos hierarchijos laiptelio ir gavo dvasininko titulą. Dabar aktorius turi teisę rengti vestuvines scientologų apeigas. Pagal tokias apeigas įvyko ir jo paties vestuves su aktore Katie Holmes. Ji, buvusi katalikė, savo tėvų siaubui, taip pat priėmė scientologų tikėjimą. Dėl to, ši pora pastaruoju metu susilaukia itin daug žiniasklaidos dėmesio ir„. aktorės gerbėjų priekaištų. Jie piktinasi nuolankiu Katie Holmes paklusnumu Cruise'ui. Pavyzdžiui, savo vardą Katie, Tomo reikalavimu, pasikeitė į kiek griežtesnį - Kate, nes neva ištekėjusiai moteriai nedera vadintis mažybiniu vardu. Bet didžiausią nuostabą jos gerbėjams ir visiems nescientologams sukėlė pranešimai apie tada dar tik būsimos jų dukros Suri gimimo ypatybes. Pranešama, kad aktorė. Tomo, kuris kaip ir dera doram scientologui griežtai pasisako prieš vaistus, prašymu, esą gimdė be jokių nuskausminamųjų, o svarbiausia visiškoje tyloje. Tylėjo ne tik pribuvėjai, bet ir pati gimdyvė, nes esą scientologai tiki, kad žmogus gali prisiminti įvykius iš tų dienų, kai dar gyveno mamos įsčiose. O prisiminti jam derėtų tik ramybę. Keistumo aktorių porai prideda ir pranešimai, kad Tomas Cruise ketina statytis 10 milijonų JAV dolerių kainuosiantį slaptą bunkerį po savo namu Telluride, Kolorado valstijoje. Taip jis esą ruošiasi pasaulio pabaigai, nes uoliai tiki, jog piktasis galaktikų valdovas Xenu jau greitai užpuls Žemę. Pasakojama, kad tai bus itin saugus bunkeris su puikiai įrengta pačia moderniausia oro kondicionavimo sistema, o jame pasislėpę apie 10 artimiausių Criuse'o šeimos narių galės ten išgyventi daugybę metų.
Prilyginami neonaciams
Kaip yra iš tiesų - nežinia, tačiau dėl uolaus savo tikėjimo aktorius susilaukia ne tik kreivų žvilgsniu, bet sunkumų dirbant. Vokietija, kurioje šiuo metu jis kuria naują savo filmą, iš pradžių nenorėjo aktoriui (o šįkart ir filmo prodiuseriui) leisti filmuoti jų šalyje dėl... scientologijos. Vokietija jos griežtai nepripažįsta ir laiko ją tik „pinigų darymo kultu“. Pasak Berlyne įsikūrusios kovos su kultais organizacijos vadovo Thomo Gandowo, Cruise'o religija yra „totalitarinė organizacija“, o pats aktorius „scientologijos Goebbelsas“. Vis dėlto, aktoriui šiaip ne taip pavyko susitarti ir Vokietija nusileido jo prašymui, tačiau, matyt, ji tikrai nenuleis akių nuo aktoriaus, nes Vokietijoje scientologai yra oficialiai stebimi teisėsaugos pareigūnų kaip keliantys potencialią grėsmę Vokietijos demokratijai ir yra prilyginami neonacių organizacijoms.
Vienintelis būdas jiems meluoti
Kas iš tiesų yra scientologija? Gal Hubbardas pajuokavo? Gal jis tenorėjo sukurti populiarią įtaigią fantastinę knygą ar legendą ir nė pats nesitikėjo to, į ką ši istorija išaugo? Juk kartą jis pasakė: „Vienintelis būdas kontroliuoti žmones - tai jiems meluoti. Galite užsirašyti tai savo užrašuose. Vienintelis budas kontroliuoti žmones - jiems meluoti“. Taigi, kaip yra iš tiesų - žino tik jis vienas, žmogus, šią paslaptį nusinešęs į kapus. Kiekvienas žmogus turi teisę pats nuspręsti, kuo ir kaip tikėti, svarbiausia, tik kad jis pats žinotų ir objektyviai įvertintų ne tik uoliai peršamus pliusus, bet ir slepiamus minusus.
Me Nr. 22 / 2007 Gruodis

2012 m. liepos 13 d., penktadienis

Bejėgių jėga


Daržovių parduotuvės vedėjas vitrinoje tarp svogūnų ir morkų pakabino lozungą: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“
Kodėl jis tai padarė? Ką norėjo paskelbti pasauliui? O gal jį iš tikro apėmė visų šalių proletarų suvienijimo idėja? Ir jo užsidegimas toks stiprus, kad jis jaučia nenumaldomą būtinybę supažindinti visuomenę su savo idealu? Gal iš tiesų jis nors minutėlei susimąstė apie tai, kaip įgyvendinti tokį suvienijimą ir ką jis reikštų?
Aš ne be pagrindo manau, kad didžioji dalis daržovių pardavėjų net negalvoja skelbti savo pasaulėžiūros vitrinų lozungais. 
Šį lozungą jam atvežė iš valdybos kartu su svogūnais ir morkomis ir jis patalpino vitrinoje paprasčiausiai dėl to, kad taip daroma jau daug metų. Taip daro visi ir taip turi būti. Jei jis to nedarytų, turėtų nemalonumų: jam gali pareikšti papeikimą, kad neturi „apiforminimo“, o kai kas gali apkaltinti ir nelojalumu. Jis taip pasielgė todėl, kad čia toks reikalas, nuo kurio priklauso ar sugebėsi išgyventi, todėl, kad tai viena iš tūkstančio „detalių“, kurios užtikrina sąlyginai ramų gyvenimą „vienybėje su visuomene“.
Kaip matome semantinis iškelto lozungo turinys daržovių pardavėjui yra neaktualus ir jei jis vis dėlto kabina lozungą vitrinoje, tai visai ne dėl to, kad trokšta supažindinti visuomenę su šia idėja.
Tačiau tai nereiškia, kad jo veiksmas neturi jokio motyvo ir yra beprasmis, kad jis niekko niekam tuo lozungu nepraneša. Šis lozungas vykdo ženklo funkciją ir neša nors ir paslėptą, bet labai konkrečią informaciją. Žodžiais tai galima išreikšti taip: „Aš, daržovių pardavėjas XY, esu čia ir žinau, ką man reikia daryti; aš elgiuosi taip, kaip iš manęs tikisi, ašv esu patikimas ir man nėra ko priekaištauti, aš paklusnus ir turiu teisę į ramų gyvenimą“. Savaime aišku, kad ši informacija turi ir savo adresatą: ji yra nukreipta „aukštyn“, į vyresnybę ir tuo pačiu metu tarnauja kaip skydas, kuriuo pardavėjas gali prisidengti nuo atsitiktinių skundikų.
Vadinasi savo tikrąją esme šis lozungas tvirtai įrašytas į pačią žmogišką daržovių pardavėjo egzistenciją: jis atspindi gyvybinius interesus. Bet kokie tie interesai?
Pastebėkim, kad jei jam būtų liepę pakabinti lozungą „bijau, todėl esu išskirtinai paklusnus“, jam nebūtų nesvarbus semantinis turinys, nepaisant to, kad jis kaip tik sutaptų su paslėpta lozungo prasme. Greičiausiai jis kaip nors išvengtų talpinti savo vitrinoje tokią nedviprasmišką informaciją ir žeminti save. Jam būtų nemalonu ir gėda. Ir tai suprantama: jis vis dėlto žmogus ir turi asmeninio orumo jausmą.
Ženklas padeda žmogui paslėpti „žemiausius“ paklusnumo pagrindus, o tuo pačiu ir „žemiausius“ valdžios pagrindus. Ir visa tai slepiasi už „pakylėto“ fasado.
Tuo „pakylėtu“ yra ideologija.
Ideologija, kaip įsivaizduojamas santykio su pasauliu būdas, žmogui siūlo iluziją, kad jis, kaip ir visi kiti yra ori ir dorovinga asmenybė ir tuo pačiu metu palengvina galimybes tokiu nebūti. Tai kaip kažko „viršasmeniško“ ir netikslingo butaforija, leidžianti apgauti savo sąžinę ir slėpti nuo pasaulio ir nuo savęs tikrąją savo padėtį ir visiškai negarbingą „modus vivendi“.  Tai yra šydas, po kuriuo žmogus gali slėpti savo „prarastą būtį“, savo išorę ir savo prisitaikymą prie šios būsenos. Šiuoalibi naudojasi visi – nuo daržovių pardavėjo, kuris iš baimės gali slėpti už užuolaidos tariamą visų šalių proletarų suvienijimo interesą iki pat aukščiausio rango funkcionieriaus, kuris dėl intereso likti valdžioje, gali apsirengti tarnavimo liaudžiai žodžiais.  
Esminė, ta pati „alibistinė“ ideologijos funkcija pasireiškia tuo, kad žmogus, ta posttotalitarinės sistemos auka ir ramstis, būtų penimas  iliuzijomis, kad jis yra pilnoje harmonijoje su žmogiškumu ir visuotine tvarka...
Štai kodėl posttotatlitarinėje sistemoje ideologija vaidina tokį svarbų vaidmenį: tai sudėtingas detalių, perdavimų, valdymlo svirčių ir gretutinių manipuliavimo instrumentų agregatas, kuris nepalieka jokios galimybės atsitiktinumui ir daugeriopai apsaugo valdžios vientisumą. Valdžia tiesiog neįsivaizduojama be šio universalaus ‚alibi“ ir kiekvienos grandies „alibi“ agregato.
Tarp postotatlitarinės sistemos ketinimų ir gyvenimiškų ketinimų yra praraja. Tuo metu, kai gyvenimas visa savo esme siekia pliuralizmo ir spalvingumo, nepriklausomos savikonstitucijos ir saviorganizacijos, ir laisvės išsipildymo, posttotalitarinė sistema atvirkščiai – reikalauja monolitiškumo, uniformos, disciplinos. Kai gyvenimas trokšta kurti vis naujas „neįtikėtinas“ struktūras, posttotalitarinė sistema priešingai, primeta „lengvai nuspėjamas būsenas“. Tai liudija, jog sistemos esmė yra orentacija į save pačią, į tai, kad visą laiką kaip galima tvirčiau ir besąlygiškiau būti „savimi“, tuo kuo ji yra ir nuolat plėsti savo veiksmų ratą.
Ši sistema tarnauja žmogui tik tiek, kiek yra būtina, kad žmogus tarnautų jai. Visa, kas yra „virš to“, t.y. kai žmogus viršija jam iš anksto apribotą padėtį, sistema tai supranta, kaip jos užuolimą. Ir ji yra teisi: kiekvienas toks išsišokimas neigia ją kaip principą. Vadinasi, galima sakyti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, vidinis posttotalitarinės sistemos tikslas nėra valdžios išlaikymas valdančios grupės rankose. Jos save saugojantis siekimas, kaip socialinis fenomenas yra pajungtas, kažkam „aukštesniam“, kažkokiai aklai sistemos savieigai.
Ideologija, tas ‚alibistinis“ tiltas tarp žmogaus ir sistemos užpildo prarają tarp sistemos ketinimų ir gyvenimo ketinimų. Ji veidmainiauja, kad sistemos reikalavimai kyla iš gyvenimiškų poreikių. Tai yra konkretus „miražas“, kuris pateikiamas, kaip tikrovė.
Posttotalitarinė sistema savo pretenzijomis kausto žmogų kiekviename žingsnyje, bet tai daro baltomis pirštinaitėmis. Todėl gyvenimas joje persisunkė veidmainyste ir melu: biurokratijos visavaldiškumas vadinamas liaudies visavaldiškumu, darbo liaudies vardu yra pavergiama pati darbo liaudis; visapusiškas žmogaus pažeminimas yra pateikiamas, kaip jo išlaisvinimas; izoliavimas nuo informacijos vadinamas jos prieinamumu; valdžios manipuliacijos – visuomeniniu valdžios kontroliavimu, o valdžios savivalė – teisinės tvarkos palaikymu; kultūros slopinimas – jos vystymu; imperinių įtakų plėtimas – kaip pavergtųjų palaikymas; nelaisvas žodis – kaip aukščiausia laisvės forma; rinkimų komedija – kaip aukščiausia demokratijos forma;  nepriklausomo mąstymo draudimas – kaip moksliškiausios pažiūros pasulyje, okupacija – broliška pagalba. Valdžia yra savo pačios melo nelaisvėje, todėl ji turi meluoti ir falsifikuoti. Ji falsifikuoja praeitį. Falsifikuoja dabartį ir ateitį. Falsifikuoja statistinius duomenis. Daro vaizdą, kad neturi visagalio ir viskam pasirengusio policijos aparato. Apsimeta, kad gerbia žmogaus teises. Apsimeta, kad nieko nepersekioja. Apsimeta, kad nebijo. Apsimeta, kad neapsimeta.
Žmogus neprivalo tikėti šiomis mistifikacijomis. Bet jis turi elgtis taip, lyg tikėtų ar bent tyliai kentėtų ir sugyventų su tais, kurie manipuliuoja.
Jau po to jis turi gyventi mele.
Jis neprivalo priimti melą. Pakanka, kad jis priimtų gyvenimą su juo ir jame.
Jau tuo jis stiprina sistemą, pripildo ją, daro ją tokią, kokia ji yra.
Mes matėme, kad tikroji daržovių pardavėjo lozungo reikšmė niekaip nesusijusi su tuo, kas sakoma tekste. Daržovių pardavėjas tik deklaravo savo lojalumą vieninteliu būdu, kuris gali būti suprantamas valdžiai: tai yra jis priėmė numatytą ritualą, priėmė „miražą“, kaip tikrovę, sutiko su „žaidimo taisyklėmis“. Bet sutikęs su jomis jis ir pats įsijungė į žaidimą, tapo žaidėju, leido, kad žaidimas tęstųsi, kad jis paprasčiausiai būtų...
Valdžiai ideologija, kaip tikrovės interpretacija, galų gale visada pajungta jos pačios interesams; todėl ji turi ribotą tendenciją emancipuotis nuo tikrovės ir kurti „miražą“, ritualizuotis. Totalitarizmo sąlygomis niekas nekliudo, kad ideologija vis labiau toltų nuo tikrovės ir palaipsniui virstų į tai, kuo ji tampa posttotalitarinėje sistemoje: į „miražą“, tik į ritualą, formalizuotą kalbą, kurioje nėra semantinio kontakto su realybe ir pavirstų į ritaulinių ženklų sistemą, kuri pakeičia tikrovę į pseudo tikrovę.
Toks „ritualo diktatas“ veda link to, kad valdžia tampa anonimiška; žmogus beveik visada ištirpsta ritualuose, susižavi jais ir dažnai ima rodytis, kad ritualas egzistuoja savaime. Ar ne būdinga visiems valdančios posttotalitarinės sistemos oligarchijos lygiams tai, kad individualybes vis labiau išstumia beveidės lėlės, šabloniškos ritualų tarnaitės ir valdžios rutina?
Vakarų sovietologai dažnai pervertina atskirų asmenybių vaidmenį posttotalitarinėje sistemoje ir nepatebi, kad jos lyderiai, nepaisant tos didžiulės valdžios, kurią jiems suteikė centralistinė sistema, - dažnai yra ne kas kita, kaip tik akla sistemos funkcija. Mūsų patirtis liudija, kad sistemos „išsikėlimas“ pasireiškia stipriau, nei atskiro asmens valia; jei kas ir turi individualią valią , tai būna priverstas slėptis po ritualine-anonimine kauke, kad gautų šansą valdžios hierarchijoje. O jei jis vis dėlto toje hierarchijoje pasieks savo ir pabandys įgyvendinti savo sumanymus, tai anksčiau ar vėliau „išsikėlimas“ savo didžiule inercija nugalės jį ir jis arba išvytas iš valdžios arba bus priverstas palaipsniui atsisakyti savo individualumo, susilieti su „išsikėlimu“ ir tapti jo tarnu, kuris beveik nesiskiria nuo tų, kurie buvo iki jo ir nuo tų, kurie ateis po jo (prisiminkim, pavyzdžiui Husako arba Homulkos evoliuciją).
***
Kodėl mūsų daržovių pardavėjas turėtų kabinti vitrinoje savo lojalumo ženklą? Argi jis neparodė savo paklusnumo įvairiais vidiniais tarnybos būdais?  Juk profsąjugos susirinkimuose jis visada balsavo taip, kaip reikėjo; dalyvavo įvairiuose rungtyniavimuose; visada ateidavo į rinkimus; ko gero ir „antichartiją“ pasirašė. Kodėl jis turėtų deklaruoti tai visaliaudiškai? Juk pro jo vitriną einatys žmonės nė už ką nesustos, kad perskaitytų, jog pardavėjo nuomone visų šalių proletarams reiktų vienytis. Jei jūs paklausite prie vitrinos stabtelėjusios pani, kas joje buvo, ji tikriausiai papasakos, kad ten buvo pomidorų, bet vargu ar prisimins lozungą – ji net nesuvokė, kad jis ten yra...
Jei visas miestelis bus nusėtas lozungais, kurių niekas neskaito, tai mes turėsim mažą visuomeninio „savitotalitarizmo“ pavyzdį. Posttotalitarinės sistema visus įtraukia į savo valdžios struktūrą, paverčia žmones į savitarpio totalitarizmo įrankius. 

Vaclavas HAVELAS