2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienis

Linksmasis Dievo paukštelis

Kai vyko Ignaco Lojolos,Teresės Avilietės, Pranciškaus Ksavero, Izidoriaus Artojo ir Pilypo Nerio beatifikacija, sąmojingi italai kalbėjo:,,Popiežius paskelbė -Šventaisiais keturis ispanus ir vieną šventąjį.“ Tai suprantama, nes Pilypą Nerį dar jam gyvam esant žmonės vadino šventuoju. Šis kunigas buvo popiežių (jų pergyveno penkiolika), kardinolų, Romos aristokratų, garsių menininkų bei pirmiausia paprastų žmonių nuodėmklausys ir tikras draugas. Jam nebuvo svarbus žmogaus politinis statusas, pats kelis kartus griežtai atsisakė kardinolo purpurų. Gyveno skurde, mito duona, vaisiais ir vandeniu, bet nepaprastai paisė švaros ir higienos. Buvo mistikas, apdovanotas neeiliniais gebėjimais, tačiau labai nemėgo, kai apie tai buvo kalbama, vengė pasakotis ir pats. Jis gyveno nuolat apsuptas žmonių, tačiau labai mėgo ir vienatvę, nes tada galėjo melstis ir kalbėtis su Viešpačiu.
1515 metų liepos 21 dieną, šeštadienį, Florencijos notaro Francesco ir jo žmonos Lucrezijos da Mosciano šeimoje gimė berniukas, kurį pakrikštijo Filippo Romolo vardu. Be jo, augo dar dvi sesutės. Tuo metu Teresė Avilietė buvo keturių mėnesių, jaunuolis Ignacas Lojolą džiaugėsi gyvenimo teikiamais malonumais, o 37-erių Tomas Moras - tarnavo Anglijos karaliui Henrikui VIII. Po dvejų metų Martinas Lutheris prikals savo tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų.
Greit mirė berniuko motina, tačiau su pamote jis puikiai sutarė. Tėvas pasižymėjo kategorišku būdu, bu­vo karštas politinio veikėjo ir Bažnyčios reformatoriaus, dominikono Girolamos Savonarolos gerbėjas, žavėjosi alchemija ir, aišku, palankumo iš valdančiosios Medi­či šeimos nesulaukė. Tad materialiai Neriai vertėsi vi­sai kukliai.
Vaikas savo prigimtimi buvo miestietis. Jis klaidžiojo po daugybę Florencijos bažnyčių, kartais pasukdavo į už­miesčio bažnytėles, ieškojo vienumos ir nuošalios vietos maldai. Ypač susidraugavo su dominikonais jų vienuo­lyne, kur pasisėmė daug žinių. Tačiau atėjo metas rink­tis gyvenimo kelią ir tėvas išsiuntė Pilypą pas giminaitį prekiją, kad jis išmoktų pirklio amato. Vietovė vadinosi San Džermanas ir buvo Kasino kalno papėdėje. Tačiau čia Pilypas išmoko ne pirklio amato, o liturgijos ir atsis­kyrėliško gyvenimo. Pilypas surado savo gyvenimo kelią. Tada jis patraukė į Romą.
To meto Roma toli gražu nebuvo patrauklus miestas. Ji buvo mažesnė už Londoną ir Paryžių, purvina visom to žodžio prasmėm. Atstumiančiai elgėsi ir dvasininkija. Ji skendėjo prabangoje, gyveno pasaulietiškai, net popie­žių elgesys buvo daugeliu požiūrių nederamas.
Pilypas čia 17 metų bus pasaulietis, glausis florentiečių kolonijoje. Jis apsigyvena pas muitininką Galeotto Caccia ir tampa dviejų jo sūnų mokytoju. Už tai gavo labai kuklų mažutėlaitį kambarėlį ir retkarčiais po maišą grūdų, iš kurių kaimynas kepėjas prikepdavo jam duonos. Toji duona, sauja alyvuogių ir šulinio vanduo buvo visas jauno žmogaus maistas. Jau tada jis buvo apsisprendęs gyventi neturte. Tuo pat metu Pilypas pradėjo teologi­jos ir filosofijos studijas. Pradėjo skaityti ir visą gyvenimą skaitys Tomo Akviniečio raštus.
Jaunas žmogus patraukdavo aplinkinius savo nuošir­dumu, itin geru būdu ir puikiu humoro jausmu. Nei vie­na jo diena nepraeidavo be daugybės pokštų, išdaigų. Be­je, abu linksmojo mokytojo mokiniai, muitininko sūnūs, vėliau pasirinks gyvenimą, pašvęstą Dievui: vienas taps kunigu, o kitas - vienuoliu kartūzu. Kai berniukai buvo išmokyti, Pilypas pradėjo keistą keliauninko-maldininko-eremito kelią Romoje! Būdamas labai komunikabilus ir linksmas, jis greit užmegzdavo pažintis su žmonėmis ir savaime ėmė burtis skaitančių ir aptariančių Šventąjį Raštą būrelis. Tai buvo gyvos diskusijos, kuriose pasisa­kydavo visi dalyviai. Gatvėse Pilypas žaisdavo su vaikais, ir žaidimai baigdavosi... evangelizacija. Pradėjo piligrimi­nes keliones po Romos bažnyčias. Su būriais maldininkų traukdavo iš vienos į kitą giedodami liaudiškas šventas giesmes, vadinamas Laudi. Nors nuolat būdavo žmonė­se, jis ieškojo vienatvės, atsiskyrimo, kad galėtų melstis ir būti su Kristumi.
Pilypo Sekminės
Ideali vieta niekieno netrukdomam melstis buvo Šv. Sebastijono katakombos. Ten Pilypas dažnai praleisda­vo ištisas naktis. Manoma, jog tai truko 10 metų. 1544-ai- siais per Sekmines čia Pilypas nepaprastai karštai meldėsi Šventajai Dvasiai. Staiga jis pamatė į jo kūną besiver­žiantį ugnies kamuolį. Parpuolęs maldavo: „Dieve, užten­ka, daugiau nebegaliu!“ Jo krūtinė išsiplėtė, o širdis ėmė taip plakti, kad buvo girdėti už kelių žingsnių. Nuo kūno ėmė sklisti stiprus karštis. Šis fe­nomenas išliko visam gyvenimui. Joks gydytojas negalėjo paaiškin­ti, iš kur tas nuo Pilypo sklindan­tis karštis, kodėl taip nenatūraliai garsiai plaka širdis ir tokia išsiplė­tusi krūtinės ląstos kairioji pusė. Tik vėliau, mirus Pilypui Neriui ir padarius jo kūno skrodimą, pa­aiškėjo, kad šonkauliai buvo išlin­kę išorėn, padarydami vietos neį­prastai didelei širdžiai,
Pats Pilypas nenorėjo kalbėti apie šį įvykį ir prasitarė apie tai tik prieš mirtį vienam mokiniui. Bet manoma, kad būtent tada Šventoji Dvasia ir padarė Pilypą Nerį savo įrankiu. Šis įvykis katakombose jo mokinių vėliau buvo pavadintas Pilypo Nerio Sekminėmis.
Aktyvus apaštalavimas
Dar iki įvykio Šv. Sebastijono katakombose Pilypas pradėjo aktyviai apaštalauti ligoninėse, ypač Šv. Jokūbo, kur gulėjo nepagydomai sergantieji. Dievo žodį jis skel­bia aikštėse, turguose, krautuvėlėse, mokyklose, dirbtuvėse ir greit įgyja neapsakomą populiarumą. Pigiais batais, sudėvėtu abitu, bet visada nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, šis linksmas, nuolat sąmojus laidantis ir pokštus krečiantis žmogus užkariauja romiečių širdis. Jis susidraugauja su Ignacu Lojola, Pranciškumi Ksave­ru. Visi trys dirba Šv. Jokūbo ligoninėje, kur nešvaroje ir skurde merdi valkatos, o dažnai ir kriminaliniai nusi­kaltėliai. Talkininkai savanoriai valo palatas, mazgoja li­gonius, maitina ir skelbia jiems Dievo žodį. Šios veiklos Pilypas Neris neatsisakys iki senatvės, kol tik leis jėgos. Tokios pastangos kitų neliko nepastebėtos ir padėtis dar Pilypui gyvam esant ligoninėse pagerėjo, nes ėmė atsi­rasti vis daugiau ja susirūpinusių.
Kunigas
1551 metų gegužės 23 dieną 36-erių Pilypas Neris įšventinamas į kunigus. Išsikelia iš muitininko Caccia ir persikelia gyventi prie Šv. Jeronimo bažnyčios esančiuo­se namuose. Čia jo kambarėlyje susirenka tiek žmonių, kad sėdėti tenka ant grindų. Publika marga - nuo elito iki skurdžių. Skaitomas Šventasis Raštas, diskutuojama jo temomis. Durys atviros visiems: dieceziniams kuni­gams, klierikams, pasauliečiams, vienuoliams.
Pačiam Pilypui visą laiką būdingi du dalykai: pašauki­mas kontempliuoti ir veržimasis apaštalauti. Be to, Pily­pas turi nuodėmklausio charizmą. Per dieną jis išklauso po keliasdešimt išpažinčių. Penitentai pakyla nuo klausy­klos kitais žmonėmis. Išpažinčių jis klausys iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Žmonės galėjo ateiti išpažinties ir į jo kambarėlį. Išpažinčiai Pilypas skyrė ypatingą reikšmę. Niekada žmonių nebardavo, stengdavosi juos suprasti, padėti išspręsti problemas, dėl kurių jie nusidėjo. Tarp jo ir penitentų už­simegzdavo artimas ryšys, kuris truko dešimtmečiais.
Jo žavesys ir patrauklumas buvo tokie didžiuliai, kad Pilypą pažinoję amžininkai rašė: „Jis traukė žmones kaip magnetas,“ Tas „magnetas“ - tai beribis Pilypo gerumas, neišsenkamas humoras, meilė bei supratingumas. Iš jo spinduliuote spinduliavo džiaugs­mas, ir pats būsimas Šventasis saky­davo, kad linksmam žmogui lengviau priartėti prie Dievą
Didžiulis Pilypo Nerio populia­rumas kėlė nemenką dalies dvasinin­kų pavydą. Šventajam teko perbristi per šmeižtų, pavydo, pykčio, gundymų jūrą. Piktasis irgi bandė kaišioti jam koją. Dėl to jis niekada niekam nesiskundė, išskyrus Nukryžiuotąjį. Į visas negandas atsiliep­ia ilga ir nuoširdžia malda, melsdamasis tol, kol blogis nuo jo pasitraukdavo.
Senatvėje sunkiai sergančiam Pilypui gautas specialus popiežiaus leidimas aukoti Mišias atskirai (bet pagrindi­nė priežastis prašant šio leidimo buvo labai užsitęsiančios Pilypo švenčiamos Mišios bei ekstazė jų metu. Jį apimdavo toks širdies plakimas, kad turėdavo atsiremti alkūnėmis į altorių. Kai kurie autoriai rašo, jog būta ir levitacijos atvejų: aukodamas šv, Mišias, Pilypas prie altoriaus pakildavo nuo grindų).
Oratorija
Pirma rimta oratorijos kaip institucijos pradžia buvo tuomet, kai Pilypas 1564 m. gavo šv. Jono bažnyčią ir buvo paskirtas jos rektoriumi.
O atsirado ji Pilypo kambaryje, pradėjus rinktis 8 -10 jaunų žmonių grupei. Po Šventojo Rašto skaitymo prasidėdavo pokalbiai. Pats Pilypas kalbėdavo labai paprastai, aiškiai, visiems suprantamai. Jis tiesiog spinduliuodavo. Pokalbiuose dalyvaudavo visi. Užsibaigdavo jie malda. Netrukus kambarys tapo per ankštas.Tada žmonės ėmė rinktis tam tikslui pritaikytame bažnyčios sandėly­je. Tuo metu ir atsirado pavadinimas „oratorija“. Dabar jau ateidavo ne tik jaunų amatininkų, bet ir kardinolų, Romos aristokratų, Kai su kitais menininkais įsitraukė ir didieji kompozitoriai Giovanni Pierluigi da Palestrina ir Giovanni Animuccia, atsirado ir muzikos. Pilypas pratino oratorionus prie muzikos, taip pat gamtos grožio suvokimo.
Inkvizicija
Kardinolas Romos generalvikaras Virgilio Rosari ga­na ribotas ir griežtas, sužinojo, kad Pilypas yra ant laužo sudeginto Savonarolos gerbėjas, Be to, jam nepatiko Pi­lypo draugystė su dominikone Tai buvo pirmasis Pi­lypo oratorijos sunkmetis. Tačiau dėl staigios kardinolo mirties viskas savaime susitvarkė.
Mirus popiežiui Pijui IV, popiežiumi išrinktas domi­nikonas Pijus V, kuris savo artimiausiais bendradarbiais taip pat pasirinko dominikonus. Atrodytų, Pilypo sun­kumai baigėsi. Tačiau naujajam popiežiui (kaip, beje, ir ankstesniajam) nepatiko nei Pilypo laisvumas, nei pasau­liečių Šventojo Rašto studijos, kurios jam kėlė sąsajas su protestantizmu (šis buvo tuometinės Bažnyčios skau­dulys ir baimė), o ir jo piligrimystės po bažnyčias labai priminė valkataujančių sektantų charizmininkų būrius, nepaklusnius Bažnyčios hierarchams, - Pilypo laikais to­kių būrių būta ne vieno. Tai buvo antrasis oratorijos sunk­metis, 1569 m, net buvo manoma, kad Pilypui reikės palikti Romą, Tačiau šventasis buvo nuolankus ir karštai meldėsi, nepaisydamas nemalonių.
Tačiau po Pijaus V mirties Bažnyčiai vadovauti iš­renkamas palankus oratorijai popiežius į Grigalius XIII. Pagaliau 1575 m. oratorionai oficialiai įsisteigia ir gauna leidimą statyti savo bažnyčią. Nors neturėjo jokių lėšų, jau 1577 m. Naujoje bažnyčioje (Chiesa Nuova), tiesa, nebaigtoje, buvo aukojamos pirmosios Šv Mišios.
Pilypas sensta
Jis sensta gražiai. Oratorijos plinta po visą Italiją, nors Pilypui tai ir nelabai patinka, Jis dažnai išgydo žmones, jį jau atvirai ir viešai romiečiai vadina šventuoju. Pilypo nuolankumas žavi ir įkvepia, Nuo 1586 m. jis vis dažniau ima sirgti, darosi uždaresnis, Ką gi, perkoptas septynias­dešimtmetis...
Kai sueina 78-eri, Pilypą vis labiau trau­kia vienatvė. Su jo paties sveikata irgi įvyksta stebuklų, ku­rių liudininkais buvo gausus būrys žmo­nių, 80-aisiais gyve­nimo metais prasi­dėjo kraujoplūdžiai, bet jis vis vien aukojo šv. Mišias.
1505 metų ge­gužės 26 dieną, per Devintines, Pilypas meldėsi su jį aplankiusiais kardinolais, klausė kelių išpažinčių, - jos buvo tarsi tėviško atsisveiki­nimo ženklas, Viena paskutinių jo frazių, kuri galėtų būti šventojo palikimas mums, buvo: „Viskas yra tuštybė; kas nori kažko kito, nei Kristaus, pats nežino, ko nori...“
Apie pirmą valandą nakties, prieš pat savo mirtį, tėvui Antonio pasakė jau išeinąs. Pastarajam išskubant šauktis gydytojų pagalbos, tepasakė: „Reikia mirti, Nebesistenkite su savo vaistais. Aš mirštu.“ Skubiai susirinkusiai ben­druomenei meldžiantis, jis kilstelėjo ranką norėdamas palaiminti ir užmigo Viešpatyje,
Vienas iš jo penitentų įrengė Pilypui Neriui Naujoje bažnyčioje koplyčią ir nuo 1602 m, jo kūnas ilsisi ten.
Beatifikuotas 1615 m,, kanonizuotas 1622 m Jo die­ną Katalikų Bažnyčia mini gegužės 26 d.
Jau penkeri metai Oratorijos bendruomenė įsikūrusi Lietuvoje, Vilniuje (Antakalnio g, 4), jos durys atviros visiems, kuriems artima džiaugsmo apaštalo - šv, Pilypo Nerio - dvasia.
Parengė Vanda IBIANSKA
Artuma 2013 m. birželis

Priekaištai



Priekaištai nuodija santykius. Tas kuris niekada nekritikuoja savo sutuoktinio tegul meta akmenį pirmas! Juk tai taip patogu – apkaltinti jį, kad galėtum apginti save. Tačiau būkite atsargūs – šis žaidimas baigsis blogai.

Iškreipti santykiai
Kaltės jausmo įteigimas yra iškreiptų poros santykių pagrindas. Jų kilmės mechanizmai yra gerai žinomi. Iš pradžių kaltintojas apžavi būsimą auką, po to jis ją izoliuoja ir palengva nukerta kelius į įprastą aplinką ir tuos, kurie galėtų paremti. Vėliau jis pasinaudoja nuolatiniais priekaištaios ir pradeda ilgą skaldomąją veiklą. Palaipsniui auka atsiduria visiškoje priklausomybėje nuo budelio, ji jau nebeturi nei jėgų, nei valios kovoti. Ir iš šių spąstų ji gali išsigelbėti tik prašydama pagalbos. Žinoma, neverta kiekviename žmoguje įžvelgti perversijas. Bet iš kitos pusės manipuliacijos ir sistemingas nuvertinimas sutinkami ne taip jau ir retai.
Nei viena pora neapsieina be nesutarimų, nei vienas žmogus negali susilaikyti nuo noro papriekaištauti kitam, kad šis „elgiasi ne taip“. Vienus erzina vonioje deganti šviesa, kiti pyksta dėl sutuoktinio plepumo ar išlaidavimo. Kol kalba eina apie smulkmenas, kaltintojas ir kaltinamasis laikas nuo laiko pasikeičia vietomis ir tai yra normalu. Gerai, jei sutuoktiniai yra pasirengę išklausyti vienas kitą, priimti kritiką ir įvertinę ją, kaip teisingą, ketina keisti savo elgesį. Tokiu atveju kaltės jausmas tampa išeities tašku. Bet kai mes kalbame apie nuolatinio priekaištavimo pavojų, omenyje turim visiškai ne tuos smulkius „susirėmimus“, bet šeimyninio gyvenimo strategija tapusį kaltės jausmo provokavimą. Tokios strategijos tikslas ir pasekmė – absoliuti ir neginčijama valdžia savo sutuoktiniui.
Norint išvengti kaltės jausmo dažnai nereikia jokių žodžių. Praėjus aštuoniems metams po skyrybų 42 metų Eugenija sakė taip:  „Mano pirmasis vyras niekada ant manęs nerėkė, jis tiesiog... užversdavo akis! Aš iš karto su juo sutikdavau, puldavau „taisytis“, perdarinėti, plauti, perauklėti... Beje, tai jo nepatenkindavo“. Tas, kuris yra viskuo nepatenkintas, paprastai būna įsitikinęs, kad visi aplinkiniai turi atitikti jo lūkesčius. Ir kuo labiau sutuoktinis priartėja prie mano tobulumo įsivaizdavimo, tuo puikesniu žmogumi aš jaučiuosi.
Teigti kitam kaltės jausmą, laikyti, kad jis yra už viską atsakingas ir dėl visko kaltas, yra dar vienas būdas perkelti savo atsakomybę kitam, išteisinti save ir apginti narcizišką savo paties pasaulį: tai ne aš bloga(s), o ji(s)! Kaltės įteigimo mechanizmas yra varomas kaip tik šiais degalais.
Priekaištai, kaip šantažo būdas
Kaip ir vaikai, reikalaujnatys iš savo tėvų dovanėlių, vos tik jie išvažiuoja kelioms dienoms, taip ir suaugę siekdami savo užmačių verčia savo sutuoktinį(-ę) jausti kaltės jausmą. Bet galima kalbėti ir apie psichologinį projekcijos mechanizmą: mes priskiriame kitiems savo silpnybes ir ydas, kai nesame pasirengę matyti jas savyje. Perkeldami kaltę kitam, mes nustojame jaustis kalti. Tokiu mechanizmu pasinaudoja norintys užmegzti meilės romanus vyrai ir moterys. Jie nesiryžta prisipažinti, kad to nori, ir priekaštauja sutuoktiniui dėl jo neištikimybės. O tai suteikia teisę palikti jį be jokio kaltės jausmo. Tas pats mechanizmas suveikia ir realios neištikimybės atveju: tas, kuris žino esąs kaltas, im akltinti kitą visomis nuodėmėmis ir taip stengiasi pasijusti geriau. Tas, kuris renkasi vardinti pretenzijas, kurios neturi jokio ryšio su tikrąją nepasitenkinimo priežastimi  (tarkim apie lytinį nepasitenkinimą), atima galimybę abiem pasikalbėti apie savo sunkumus ir pakeisti santykius. Beje, tam reikalingas abipusis noras. Tam, kad būtų įmanoma žaisti kaltės jausmu, reikalinga, kad tame žaidime dalyvautų abu. Vienas kaltinas, o kitas leidžia jam taip elgtis ir yra pasirengęs išgirsti klatinimus: „Tai tavo kaltė, kad man nuobodu, tai tu kalta(s), kad aš nelaiminga(s)!“
Priekaištai, kaip poreikių tenkinimas
Susiformuoja pora – „budelis“ ir „auka“. Tas, kuris formuoja kaltės jausmą yra „budelis“, o tas, pas kurį formuojasi – „auka“. Bet ir budelui kyla kaltės jausmas. Tuomet gaunasi, kad šeimyninę sistemą sudaro du „budeliai“ ir dvi ‚aukos“. O daugelyje porų vyksta savotiškas „rungtyniavimas“ – kuris iš jų yra didesnė „auka“. Šioje pjesėje kiekvienas turi savo vaidmenį, todėl jei nors vienas nustos vaidinęs, viskas sugrius!
Užtenka, kad „kaltintojas“ ar ‚auka“ žengtų žingsnį į šoną, kai jis tuoj pat bus sugrąžintas į vietą, nes toje poroje jau susiformavo neurotinis ryšys. Deja, tamprus abipusių kaltinimų tinklas neįtikėtinai suvienija daugumą porų.
Labai dažnai prielaida tapti kaltintoju ar kaltinamuoju atsiranda dar ankstyvoje vaikystėje. Mes jautėmės kalti ir netobuli, negalintys savo tėvų padaryti laimingais. O dabar identifikuojamės su jais ir vaidiname apgautųjų vaidmenį arba ir toliau jaučiame kaltę. Yra trys kaltės jausmo formavimo motyvai:
1.                   Užaukštinta savivertė. „Aš žinau, kaip reikia elgtis, o tu – ne“.
2.                   Revanšas. Sutuoktiniai be galo kritikuoja vienas kitą, lyg žaisdami ping-pongą. Toks žaidimas padeda nuslėpti giliai slypintį nesėkmės jausmą ir negalvoti apie tai, kas negerai santykiuose.
3.                   Meilės ir pripažinimo poreikis. „Įrodyk man, kad mane myli, duok man tai, ko man trūksta, ir tada aš patikėsiu“.
Priekaštai, kmaip silpnybės požymis
Siekdamas užvaldyti kitą žmogų per jo nuvertinimą kaltintojas parodo savo paties pažeidžiamumą. Juk jis nesugebėjo rasti kito būdo santykių lygsvarai, kitaip, kaip tik sukeldamas sutuoktiniui nepasitikėjimą savimi. Koks likimas laukia tokios poros? Kai vienas iš jų mano, kad santykiai yra grindžiami pasitikėjimu, o kitas tuo naudojasi, kad kartas nuo karto galėtų smūgiuoti į tą skaudžią vietą, kurią žino jis, kyla reali grėsmė, kad pasitikėjimas išnyks visiems laikams, o sąjunga suirs. Be to troškimas kitą padaryti kaltu yra porą į aklavietę vedantis paradoksalių „žinių“ pagrindas. Pavyzdžiui vyras dovanoja žmonai gėles, o ji iš karto įtaria, kad tokiu būdu jis nori užglaistyti kokį nors savo poelgį. Vyras lieka kaltu abiem atvejais – ir kai dovanoja gėles ir kai jų nedovanoja. Ką jis bedarytų, jis visada neteisus. Gerai, jei kažkuriuo metu jis susimąstys, kodėl taip darosi ir ar tai tie santykiai, apie kuriuos jis svajojo. Kita paradoksali situacija – kai moteris reikalauja iš savo vyro, kad jis būtų valdingesnis. Jei paklus, parodys, kad jokios valdžios neturi ir neteks autoriteto jos akyse. Ne mažiau pavojinga ir destruktyvu kritikuoti kitą asmenį ir tas aplinkybes, kurių pakeisti jis negali – charakterio bruožų ir kilmės. Reikalauti, kad vyras-intravertas būtų emocionalus ir bendraujantis ar priekaištauti žmonai dėl jos kilmės reikštų parodyti tą problemą, kurios išspręsti jie negali.
Bet jei sutuoktinis toks netobulas, tai kodėl turiu su juo gyventi toliau? Yra kažkokie kabliukai ir magnetai, kurie laiko mus kartu. Kiekvienas sveria visus minusus ir pliusus nematomomis svartstyklėmis. Kol persveria pliusai, pora greičiausiai išliks. Bet situacija nepakis iš esmės. Beviltiška yra bandyti keistis vaidmenimis, stengtis atitikti vis augantiems kaltintojo reikalavimams ar kariauti su juo jo ginklu. Tai nepadės užkariauti meilės. Greičiau atvirkščiai – sutuoktinis gali galutinai prarasti susidomėjimą. Nereikia užmiršti, kad kitame mus traukia ne panašumas į mus, o tai, kad jis nepanašus į mus.