2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Meksikos karalienė


Palyginti nedidelėje Mechiko aikštėje, priešais senovinę baziliką kasmet, gruodžio 12 dieną susirenka šimtai tūkstančių žmonių. Daugelis piligrimų atvažiuoja čia iš už tūkstančių kilometrų.  
Visi laukia galimybės patekti į šventyklą ir pamatyti ją – Meksikos ir Lotynų Amerikos karalienę Gvadalupaną. Čia jai lenkiasi visi – nuo mažiausio iki didžiausio. Nekaltos mergelės ir narkokartelių vadeivos prašo jos atleisti nuodėmes. Šventosios Marijos de Gvadelupės ikonos šventė švenčiama gruodžio 12 dieną ir Meksikos gyventojams ši šventė yra svarbesnė net už Kalėdas.
Juan Diego Cuauhtlatoatzin
Šventė pirmą kartą švesta 1531 metais, kai ant Tepejak kalvos indėnui Chuanui Diego stebuklingai apsireiškė Dievo Motina.  Dabar ši kalva yra miesto ribose, bet tais laikais tai buvo neapgyvendintos teritorijos su į šiaurę nuo pagrindinio actekų miesto retai išsimėčiusiomis gyvenvietėmis. Vienoje iš jų buvo ispanų misionierių bažnyčia, į kurią ir atėjo Chuanas Diego. Kunigams jis papasakojo, kad Šventoji Mergelė parodė vietą, kur turi būti pastatyta nauja šventovė. Bet jie nepatikėjo ir pareikalavo įrodymų. Šventoji Mergelė liepė indėnui kitą rytą grįžti į tą pačią vietą, kur jam bus duotas „ženklas“. Tačiau jis turėjo likti namie dėl sunkios jį atėjusio aplankyti dėdės traumos. Chuanas Diego mintimis nuolat kreipdavosi į Mariją, prašydamas jos užtarimo ir pagalbos, kad giminaitis pasveiktų. Ir, kai jis išėjo iš namo, kad atsineštų vandens, jam vėl apsireiškė Marija.
- Atleisk, kad neįvydžiau tavo įsakymo ateiti! Bijojau, kad dėdė mirs, kol manęs nėra – sušuko Chuanas.  
- Žinau, - atsakė Mergelė, - tai ne bėda, tavo dėdė šiandien pasveiks. Eik ant gretimos kalvos ir atnešk ten augančių rožių. Suvyniok jas į savo apsiaustą, kad niekas nematytų, ką neši.
Chuanas Diego nuėjo rožių ir stebėjosi, iš kur jos ten gali atsirasti žiemą ir dar tokiame aukštyje, kur auga tik kaktusai. Tačiau jis rado ten rožes. Nejausdamas skausmo nuo spyglių priskynė pilną apsiaustą ir atnešė Mergelei Marijai. Ji liepė nunešti jas bažnyčios vyresniajam.
- Niekas be tavęs negali matyti, ką turi po apsiaustu. Išberko rožes po jo kojomis ir jis pats išvys ženklą... – pasakė Marija ir dingo.
Kai Diego išskleidė savo apsiaustą priešais prižiūrėtoją, joje pasirodė Dievo Motinos atvaizdas.
Netrukus mažos Tepejak bažnytėlės vietoje iškilo šventykla – Šventosios de Gvadelupės Marijos bazilika. Jos įvaizdis skiriasi nuo kanoninio europietiško atvaizdo. „La Morenitą“ – tamsiaodę Dievo Motiną supa tradicinė indėnų simbolika. Ji apsisiautusi melsvai- žaliu apsiaustu, kuris išdabintas žvaigždėmis, o jos poza primena borchija (indėnišką „Dangaus kelio“ atvaizdą toltekų sostinės Tula griuvėsiuose) atvaizdą. Gvadalupana apsupta kalnų gėlėmis ir remiasi į Mėnulį ir Saulę – tai Meksikoje populiarus ir garbinamas senoviškas Didžiojo Užtemimo arba pradmenų jungties įvaizdis. Mėlyna Šventosios Mergelės apsiausto spalva simbolizuoja Visatos gylį ir begalybę, žalia – sielos skaistumą.
Indėnai „Tikrojo Dievo Motinos“ atvaizde įskaitydavo senovinius savosios religijos simbolius. Šventosios de Gvadelupės Marijos himne apdainuojamas Tulos žlugimas ir naujojo tikėjimo simbolizmas.
Žymiausių pasaulio institutų mokslininkai daug metų negalėjo padaryti vieningą išvadą  apie ikonos dažų sudėtį. Joje nerasta nei augalinės, nei gyvulinės, nei sintetinės kilmės dažų.  Dievo Motinos akyse aptikti mikroskopiniai žmogaus figūrų piešiniai – XVI amžiuje to nebuvo įmanoma padaryti. Figūrų veidai yra stebėtinai panašūs į konkrečius istorinius personažus. Istorikai Marijos de Gvadelupė apsireiškime įžvelgia gerai apgalvotą politinį jėzuitų bažnyčios žingsnį atverčiant į katalikybę naujas tautas, nors iki galo paaiškinti jos atsoradimą neįstengia.
Fizikai jau daug metų fiksuoja iš Šventosios Mergelės figūros sklindantį infraraudonąjį spinduliavimą.
Likus maždaug savaitei iki pagrindinių iškilmių, tikintieji pradeda eisenas iš savo namų ir darbo vietų. Žmonės procesijose būna apsirengę tautiniais rūbais, gieda giesmes ir žengia paskui įvairiaspalviais kaspinais puoštus automobilius, ant kurių įtaisytos gėlėse, balionuose ir dekoratyvinėse vytelėse skendinčios ikonos. Kai procesijos pasiekia bažnyčia, prasideda pamaldos, o kitą dieną viskas kartojama iš naujo.
Paskutinę piligrimystės dieną – gruodžio 11-ąją po procesijos prasideda prabangi, iki gilios nakties trunkanti šventė.
Pagrindinę šventės dieną tradicijos puoselėtojai keliasi 5 ryto, kad visi kartu sudainuotų Mergelei „Manjanitas“ (meksikietiškas sveikinimas su Gimimo diena). Po to šventė tęsiama prie stalo.
Tomis dienomis aikštė pavirsta į daugiatūkstantinę tikinčiųjų stovyklą. Gruodžio 12 dieną piligrimai atneša prie ikonos savo dovanas. Tai gali būtiu koks nors daiktas, o gali būti ir daina arba šokis. Indėnų grupės iš kalnų kaimų atlieka ritualinius ikiispaniškus šokius. Jie būna pasidabinę aukštais galvos apdangalais, kurie simbolizuoja jungtį su dangumi. Tą dieną prieš bažnyčią išsilieja gėlių jūra.

1990 metų gegužės 6 dieną popiežius Jonas Paulius II paskelbė Chuaną Diego palaimintuoju, o 2002 metų liepos 31 dieną – šventuoju. Katalikų bažnyčioje minimas gegužės 30 dieną.

2012 m. birželio 23 d., šeštadienis

Ar jūsų santykiai sveiki?

Pradiniame santykių etape retai susimąstoma apie tai, kaip jie vystysis – sveikai, nesveikai ar kaip nors kitaip. Šiuo aspektu apie „sveikatą“ kalbama palyginti nesenai. Dabar tapo madinga turėti „sveikus santykius“. Dar daugiau – dabarties psichologai vis dažniau diagnozuoja „nesveikus santykius“ ir imasi juos „gydyti“.
Emocinė žmogaus priklausomybė nuo kito dažnai pagimdo negatyvius santykius – pavydą, psichikos sutrikimus ir taip toliau... Tokius sutrikimus patyręs žmogus skuba pas specialistą, o tas jam ir sako: „Broleli, (sesute), pas tave – priklausomybė. Nesveiki santykiai. Gydysim. Seanso kaina...“ Bet nesveiki santykiai – tai laimingų santykių stoka. Tai nėra joks susirgimas. Todėl nuo to nesigydoma, o mokomasi. Liga yra gydoma, o santykiai yra išmokstami.
Dažniausiai tokia priklausomybe „serga“ moterys. Ir, kaip taisyklė, jos nuo bet kokios priklausomybės retai išsigydo pačios, todėl dažnai patenka į naują priklausomybą – nuo gydytojo, kuris gydo iki sąmonės netekimo. O tiksliau – kol baigiasi pinigai. Baigėsi pinigai ir viena priklausomybe tapo mažiau. Ir kai tai atsitinka, jos ima labai greitai sveikti.
Paprasčiau kalbant - vidinė žmogaus struktūra tampa savireguliuojančia ir pradeda veikti protas.
Visi poroje esantys vyrai ir moterys yra tarpusavyje priklausomi. Juokinga būtų kalbėti apie santykius, kuriuose nėra priklausomybės.  Tokiu atveju galima tvirtinti, jog jokių santykių nėra. Tie žmonės, gal ir sveiki, tačiau jie neturi santykių. O pagal šiuolaikinę psichologiją – tai ir yra sveiki santykiai.
Bet jūs nesate priklausomi nuo pažįstamų moterų ir vyrų, nors palaikote su jais gerus santykius. O kai gyvenate kartu, tada jūsų savitarpio priklausomybė yra visiškai natūrali. Ir tai nereiškia, kad jūsų santykiai „nesveiki“.
Sveikais reiktų vadinti tuos santykius, kurie padeda vyro ir moters vystymuisi, motyvuoja juos mokytis meilės ir pagarbos vienas kitam. Tai ir yra priklausomybė. Visa, kas įvyksta su jumis – tai mokslas, o tas nuo kurio priklausote – svarbiausias mokytojas. Ir tai reikia branginti.
Kiekvienas santykis su žmogumi yra jūsų veidrodis. Tai kodėl reikia kaltinti veidrodį, kad jis rodo grimasas? Tokiu atveju reikia ne gydytis, o grimasą paversti į gražų žmogaus veidą. Dėl to labai svarbu prisiminti santykių pradžią.
Kas jus patraukė tame žmoguje? Juk būtent tos savybės padarė jus „priklausomus“ ir išliko atmintyje kaip pačios maloniausios jūsų kūnui, dvasiai ir protui. Šios savybės tapo jūsų santykių pagrindu ir pagrindiniu akcentu. Ir visiškai nesvarbu – sąmoningam ar nesąmoninam lygmeny.
Jei dabartiniai santykiai aptemdyti kartėliu, tai reiškia, jog atėjo laikas suvokti ir priimti tą faktą, kad jie pasikeitė. Bet tai – ne liga.
Sugrįžti į praeitį neįmanoma. Ji liko istorijoje. Bet galima sukurti naują realybę pasiremiant tomis geriausiomis savybėmis, kurios ir tapo santykių pagrindu praeityje. Pagrindas niekur neišnyko. Jis visada buvo ir yra sveikas. Priešingu atveju jūsų santykis nebūtų įvykęs.
Kai jums kalba apie liguistus santykius – netikėkite. Tereikia tai pripažinti ir iš karto ne menamai, o realiai fiziškai susirgsite. Priimkite kaip duotybę tai, kad bet kuriuose, net pačiuose geriausiuose santykiuose žmonės pykstasi ir pavydi, skriaudžia ir įsižeidžia, nes nuolat mokosi.
Reikia neleisti situacijai išsivystyti iki kūniškos ligos. Šio proceso valdymo pultas yra jūsų galvoje, o ne pas „gydytoją“. O galva ir smegenys duoti moklui, bet ne ligai. Todėl jūsų santykiai bus tokie, kokį jų įvaizdį susikursite.
Visus praeities akcentus atveskite į galvą. Įsivaizduokite, kiek naujo ir įdomaus gali išaugti iš tų savybių dabartinių jūsų santykių salygomis. Formuokite savo mintis. Tai bus jūsų vidinė ir labai tvirta ašis. Pagrindinis požymis – jūs esate sveiki. Fizinė kūno liga – santykių perkrovos ir atnaujinimo būtinybės ženklas.   
Jei kartu 70 metų pragyvenusius žmones paklaustų, ką jie mano apie sveikus ir nesveikus santykius, jie neatsakytų nieko. Jų galvose nebuvo tokių kenkėjų. Ir psichologų taip pat nebuvo. Buvo jų santykių įvaizdis, kurį jie saugojo kaip bendro gyvenimo normą, jo ašį. Ši ašis kasmet vis tvirtėjo pasiremdama geriausiomis jų savybėmis. Ie nebuvo intelektualai – tiesog žinojo gyvenimo dėsnius ir gyveno pagal juos.
Jie žinojo, kad prigimtis yra vientisa, ir ja reikia pasitikėti, tada santykiai visad išliks sveiki.

2012 m. birželio 13 d., trečiadienis

„Gelbėtojo“ sindromas ir efektyvi pagalba kitiems


Vystydamas Eriko Berno idėjas psichologas Stefanas Karpmanas parodė, kad vaidmenų įvairovė, esanti „žmonių vykdomų žaidimų“ pagrinde gali būti suvesta į tris pagrindinius – Gelbėtojo, Persekiotojo ir Aukos vaidmenis. Šie trys į trikampį susijungę vaidmenys simbolizuoja tarpusavio ryšį, nuolatinę kaitą ir iliustruoja judėjimą užburtu ratu.
Trys dramatiniai žio žaidimo vaidmenys – Gelbėtojas, Persekiotojas ir Auka iš tikro yra ne kas kita, kaip melodramatiškas realaus gyvenimo supaprastinimas. Gana dažnai žmonės mato save dosniais dėkingos ar nedėkingos Aukos Gelbėtojais, teisingais nesąžiningų Persekiotojais, arba žiaurių Persekiotojų Aukomis.  Pasinerdami į bet kurį iš šių vaidmenų, mes pradedame ignoruoti realybę ir tampame scenos aktoriais, kurie žino, jog gyvena išgalvotą gyvenimą, bet turi rodyti, jog tiki tuo, ką vaidina tam, kad spektaklis būtų įtikinamas. 
„Gelbėjimo“ stereotipai:
  • Jausmas, kad turime ištaisyti kito žmogaus jausmus arba išspręsti jo problemą.
  • Troškimas palengvinti jo užduotį.
  • Atsakomosios reakcijos baimė ir bandymas priversti kitą žmogų jaustis geriau (t.y. konflikto ar intensyvių išgyvenimų vengimas).
  • Jūs manote, kad turite įtikinti kitą žmogų padaryti teisingą sprendimą.
  • Kaltės jausmas dėl kito žmogaus veiksmų.
  • Greitas ir aktyvus bandymas išspręsti problemą, kad išvengti jums nepriimtino intensyvumo.  
Daug kam iš mūsų yra natūralu trokšti rūpintis kitais žmonėmis ir teikti jiems pagalbą. Dažnai pradedame teikti pagalbą kitam žmogui kuo nuoširdžiausiai trokšdami padaryti tai kuo geriau. Kai kuriose situacijose šis troškimas išlieka, bet labai dažnai jis sumažėja ir visiškai išnyksta, kai netikėtai aptinkame, kad mus verčia teikti pagalbą nepriklausomai nuo to norime to ar ne. Protingoje ir natūralioje įvykių sekoje mes galime įdėti tiek pastangų, kiek to norime ir tiek ilgai kiek norime.  Mes pasiliekame laisvę pasitraukti iš situacijos ir suteikti žmogui galimybę padėti pačiam sau ar pasieškoti ką nors kitą, kas norėtų jam padėti.
„Gelbėjimo“ situacijoje reikalai klostosi kitaip. Kartą užkibus ant „Gelbėjimo“ kabliuko, labai sunku juo atsikratyti. Mes negalime nustoti gelbėti, nes  mums atrodo, jog jei mes nustosime teikti pagalbą, mūsų Auka nuskęs, prapuls, mirs ar nusižudys. Mes nugrįmztame į savo „Gelbėtojo“ vaidmenį, nes nenorime būti atsakingi už kitą žmogų. Mes tempiame kartą užsikrautą naštą („nešame Kryžių“), nors jau senai to nebenorime. Jei pastebėjote, jog ir toliau teikiate pagalbą nenoromis, tai jau esate pavirtęs į Gelbėtoją. Tam, kad to išvengti, turite žinoti šiuos dalykus:
Nedarykite daugiau nei pusės to darbo, kurį darote stengdamiesi kam nors padėti. Nėra jokios prasmės padėti tam, kuris pats nenori sau padėti.     
Neteikite pagalbos žmogui, kuris tos pagalbos neprašo. Šis bruožas ypatingai būdingas „Gelbėtojui“ – visa galva nerti į tą situaciją, kur auka net neužsimena apie norą būti išgelbėta. Norint išvengti šitų spąstų, būtina kuo kruopščiausiai sudaryti gelbėjimo kontraktą ir tiksliai jo laikytis.
„Gelbėjimo“ išvengimo būdai:
  • Neteikite pagalbos be kontrakto ar susitarimo.
  • Niekada netikėkite, kad žmogus yra bėjėgis (isškyrus tuos atvejus, kai jis nesąmoningas).
  • Padėkite bejėgiškai besijaučiantiems žmonėms, pasinaudoti tomis jėgomis, kurias jie turi patys.
  • Nesiimkite daugiau nei pusės darbo, reikalaukite, kad ir gelbėjamasis pridėtų kitą pusę.
  • Nedarykite nieko, ko iš tikrųjų nenorėtumėte daryti.     
Geriausias „Gelbėjimo“ išvengimo būdas – geras kontraktas. Pagrindiniai jo elementai – iš anksto aptartas abipusis susitarimas ir atlyginimas. Šiuo susitarimu numatoma:
    1. Partnerio prašymas padėti („partneris“ čia ir toliau yra tas žmogus, kuriam teiksite pagalbą konkrečioje situacijoje)
    2. Jūsų pagalbos ar terapijos pasiūla. 
    3. Jūsų teikiamos pagalbos priėmimas konkrečioje situacijoje.     
Reikėtų paaiškinti. Kas verčia žmogų jaustis nelaimingu ir nepatenkintu? Kas turi įvykti, kad jis pasijustų laimingesnis? Reikalinga aiškiai ir paprastai apibrėžti problemą. Jei to nebus padaryta iš pat pradžių, nebus įmanoma nustatyti ar problema išsisprendė ir ar pasiektas norimas rezultatas.
Nepasiversdami į „Gelbėtoją“ atmetate ir „Aukos“ vaidmenį. Į maldavimą „Padėkite man, aš negaliu to padaryti“, efektyvus pagalbininkas atsakys: „Aš noriu tau padėti ir padėsiu, jei pamatysiu, kad iš savo pusės kažką darai. Ka darai sau? Ką dar gali padaryti? Ką darysi, jei tau padėsiu? Ką norėtum, kad tau padaryčiau? Susitarkim: aš padarysiu A, jei tu padarysi B“.
Efektyvios pagalbos metodika krizinėje sitaucijoje
Krizinėje būsenoje esantis žmogus nemato išeities iš susidariusios probleminės situacijos. Iš vienos pusės beviltiškumo jausmas neša sunkius išgyvenimus, iš kitos – tuo metu žmogus yra maksimaliai atviras naujai patirčiai.
Paprastai krizinė situacija turi tris stadijas:
1. Normalios adaptacijos stadija. Ji charakterizuojama įtampos augimu, kas stimuliuoja įprastusproblemų sprendimo būdus. Pradžioje susidūręs su problemine situacija, tam kad ją išspręsti žmogus pasinaudoja turima patirtimi. Šioje stadijoje:
  • Išnaudojami įprasti problemų sprendimo būdai ir apasaugos mechanizmai.
  • Pasinaudojama žinomais resursais
  • Išsaugomas problemų sprendimo lankstumas
  • Subalansuota įtampa ir relaksacija
Jei įprasti problemų sprendimo būdai nesuveikia, prasideda antroji stadija.
2. Mobilizacijos stadija. Charakterizuojama tolimesniu įtampos augimu:
  • Auga nepasitikėjimo ir baimės jausmas.
  • Dar labiau padidėja įtampa.
  • Įvyksta naujų resursų, išorinių ir vidinių pagalbos šaltinių mobilizacija.
  • Prabunda pasirengimas naujiems situacijos įveikimo keliams.
  • Sumažėja lankstumas žvelgiant į problemą.
  • Įtampa dominuoja virš relaksacijos.
Šioje stadijoje žmogui reikalinga pagalba iš išorės ir jis yra jai atviras. Jei dėl vienų ar kitų priežasčių jis negauna pagalbos, prasideda trečioji stadija.
3. Kritinė stadija. Charakterizuojama padidėjusiu pavojaus jausmu, bejėgiškumu ir beviltiškumu, asmenybės dezorganizacija.
  • Išryškėja emocinė ir intelektuali dezorganizacija, chaoso pojūčiai. 
  • Sugriaunami įprasti įveikimo mechanizmai.
  • Įvyksta remiančios sistemos krachas (šeima ir artimieji daugiau nepriimami kaip pagalbos šaltinis). 
Krizė gali baigtis bet kurioje stadijoje, kai tik išnyksta pavojus ar iškyla sprendimas. Krizinis procesas gali baigtis taip pat bet kurioje stadijoje. Kaip suteikti efektyvią pagalbą ir paramą įvairiose krizinių situacijų stadijose?
Pirmoji stadija: Informacijos rinkimas
      Padėkite žmogui (jūsų partneriui, artimajam, pažįstamam ir kt.) identifikuoti ir išreikšti savo jausmus, kurie susiję su ta krizine situacija. Tai leidžia sumažinti emocinę įtampą ir suteikia galimybę išnarstyti krizinę situaciją į atskirus įvykius ir problemas. Vaizdžiai kalbant, tas kalnas, kurį žmogus bergždžiai stengėsi pastumti, suyra į atskirus uolienos gabaliukus, kuriuos galima išmėtyti.     
      Skirkite laiko, kad galėtumėte maksimaliai ištyrinėti problemą. Krizinėje sitaucijoje esantis žmogus trokšta nedelsdamas palengvinti savo padėtį. Jums gali kilti pagunda peršokti nuo problemos ištyrimo prie jos sprendimo tam, kad sumažinti išgyvenimų intensyvumą. Tokių priešlaikinių bandymų metu gali būti prarasta labai svarbi informacija ir jūs rizikuojate pastūmėti partnerį į jo paties klaidų pakartojimą.  
      Identifikuokite krizę iššaukusį įvykį.
Antroji stadija. Problemos formulavimas ir performulavimas.
      Išsiaiškinkite, ką žmogus darė spręsdamas savo problemą. Neefektyvių būdų pakartojimas gali tapti krizės dalimi. Atskyrę problemą nuo neefektyvių jos sprendimo būdų, performuluosite problemą ir priartėsite prie jos naujai.     
      Paklauskite žmogų, kas anksčiau padėjo susitvarkyti su panašia problema. Jūsų padedamas jis galės aptikti tai, kad turi daug naudingų įgūdžių.
Jei problemos apibrėžimas stringa, jūs galite:      
      pereiti nuo apibendrinto apibrėžimo prei konkretesnio, pavienio.
      pereiti nuo pavienio konkretaus apibrėžimo prie labiau apibendrinto;
      patikrinti, ar nėra praleistas koks nors veikėjas šios problemos sprendime;
      ištirti ar kartais nera kokių šalutinių, nuslėptų problemų.
Trečioji stadija. Alternatyvos ir sprendimai.
Atsisakykite nuo bandymų išspręsti problemą. Dažnai tai yra esminis darbo momentas, nes nesėkmingi sprendimai kartais esmingai įtakoja krizės vystymąsį. Persijunkite į darbą su problema. Toks būdas yra prasmingas šiais atvejais:
         Kai žmogus stengiasi kontroliuoti tuos įvykius, kurių jis negali kontroliuoti;
         Kai sprendimas apsunkina problemą.
Atsisakykite nuo tikslo. Tai naudina daryti tada, kai tikslai, kuriuos iškelia jūsų partneris, yra nerealūs, ir šiuo metu nepasiekiami   
      Išsiaiškinkite kas anksčiau padėjo analogiškoje situacijoje.
      Išsiaiškinkite, kokių veiksmų gali imtis jūsų partneris gerindamas situaciją, jei nėra įmanoma ją visiškai ištaisyti.       

Atgal už Tėvynę!

Naujametinis kreipimasis į tarybinę liaudį.
Michailas Žvaneckis.

Pagaliau

Visi atsiduso su palengvėjimu.
Praėję evoliucinio vystymosi kelią spirale žemyn, mes grįžome ten iš kur išėjome. 
Tiesa, jau be pinigų, be smegenų ir raumenų. 
Kaip grįžta namo prasilošęs kazino.
Mama, mes grįžome!
Namo! Namo!
Ir ačiū Dievui, vaikučiai! Su Nauja Laime!
Aš ir taip niekada nebuvau praradęs optimizmą, o paskutinieji įvykiai suteikė man sparnus.
Sakiau gi: arba aš gyvensiu gerai, arba mano kūriniai bus nemirtingi.
Ir gyvenimas pasisuko į kūrinius.
O jie šaukė man:
-Viskas, jūs krizėjė, jūs tris metus nevažinėjote metro! Apie ką gi dabar rašysite? Dabar viskas apie tai. Dabar iš viso žmogaus teisės, dabar asmenybės laisvė aukščiau valstybės. O jūs apsirijote ir tris metus nevažinėjote metro.
Kritika švytėjo: amžinai girtas, apsirijęs, storasnukis ir visą laiką su bokalu.
O aš visada su bokalu, nes žinojau – neilgam tai.
Visi iš žodžių. O aš – iš veidų. Aš žodžių nežinau, aš veidus suprantu.
Priejo automeistras ir sako:
-Aš Jums pakeičiau radiatorių
Aš pažvelgiau į jo veidą.
-Ne, - sakau, - nepakeitei
-Tai yra, - sako, - užlitavau.
-Ne, - sakau, - neužlitavai
-Einu pažiūrėti. – Ir nuėjo žiūrėti.
Kai visi pradėjo šaukti „Laisvė!" ir aš kartu su visais, pradėjau žvalgytis į veidus.
Viskas normalu.
Mūsų žmonės
Jie laisvės nepatrauks.
Jie mėgsta pažeidinėti.
Tu jam uždrausk, kad jis pažeistų.
Tai jis supranta.
- Kas tai padarė?
- Kur?
- Čia.
- Ką padarė?
- Ką padarė aš matau. O štai kas padarė?
- O ką, čia uždrausta?
- Uždrausta.
- Ne aš. 
Mūsų laisvė – tai, ką darome, kai niekas nemato.
Liftų sienos, stočių tualetai, svetimų mašinų kapotai.
Tai ir yra mūsų laisvė. Mums trukdo rankos iš priekio.
Rankos už nugaros – kitas reikalas.
Ir įsakymai ne iš priekio, bet iš už nugaros. Tai yra, ne kviečia, bet siunčia.
Tai visiškai kitas reikalas.
Galima užmerkti akis ir paklusti: „Kairėn žengte marš! Stop! Laisvai! Rikiuok!“
Taigi, tauta šiandien visiškai teisėtai reikalauja tvarkos.
Tai yra mūsų kraujyje – privaloma, laiku ir šitas... sąžiningumas, tvarka ir švara.
Mes visus 70 metų gyvenome tvarkoje ir negalime nuo to atprasti.
Ir aplamai – mūsų laisvė yra betvarkė.
Mūsų svajonė – tvarka betvarkėje.
Skirtumas nedidelis, bet kai kurie jį jaučia.
Jie mums ir praneša: štai dabar yra demokratija, o štai dabar – diktatūra. Tai, kas demokratijos salygomis yra spausdinama, diktatūros metu yra sakoma.
Diktatūroje labiausiai bijoma klausimo, demokratijoje – atsakymo.
Diktatūros metu yra daugiau baleto ir anekdotų, o dmokratijoje – kelionių ir apiplėšimų.
O didelės gyvuliškos baimės – vienodai.
Diktatūroje gali pritrenkti iš viršaus, demokratijoje – iš apačios.
O kai viskas tvarkoje – iš abiejų pusių.
Kalbėti, kad diktatūros sąlygomis policija gina, reikštų šiek tiek perdėti.
Ji mus saugo. Ypatingai laisvės atėmimo vietose.
Tai buvo ir bus.
O gatvėje, ore ir ant vandens – pačių numirėlių reikalas, todėl žuvusių skaičius karuose pas mus prilygsta žuvusių skaičiui taikos metu.
Aplamai, mūsų laisvė nors ir skiriasi nuo diktatūros, bet ne taip ryškiai, kad tame galėtųb susigaudyti neišsilavinęs žmogus, pavyzdžiui prokuroras arba kariškis.
Daugelį domina proletariato diktatūros oranžerijose klestinčio ir nepakeliamose laisvės suklestėjimo sąlygose žūvančio satyriko likimas.
Bet visa tai tarsi. Tiesiog pogrindžio šiltnamio sąlygomis jis yra ryškiau matomas ir aiškiau girdimas.
Ir jis pats turi ryškius orientyrus. 
Jis yra prirakintas prie grandinės ir loja į pravažiuojantį traukinį, tai yra daiktas, lojimas, grandinė ir naudingo veiksmo koeficientas yra aiškus kiekvienam.
Laisvės sąlygomis satyrikas yra be grandinės, bet su antkakliu. Kur jis yra dabar – neaišku.
Jo lojimas girdisi tai kariuomenėje, tai prie paties Kremliaus tvoros, o dažniausiai jis susikaupęs ieško blusų ir nepaprastai ilgisi vakarienės.
Ir kvailiui aišku, kad sėdėjimas pririštam grandine yra kur kas dvasingesnis ir leidžia giliau pažvelgti į vidinį savo pasaulį.
Nes bėgimą su grandine galima įgyvendinti tik savo vaizduotėje, o tai visada domina skaitytojus.
Žinoma, nepamaišytų, kad rašytojas dėl aukštesnės jo organizmą paliekančios literatūros kokybės pasėdėtų kalėjime.
Bet tiesą sakant, nesinori.
Ir taip jau darai daug ką: painioji šeimas, susitikinėji su vaikais...
Todėl kalėjimas – to jau per daug.
Bet kas šiandien džiugina – tai naujo pogrindžio nuojauta.
Baigėsi judėjimas, maišatis, mitingai, rinkimai, debatai, ir vėl virtuvėje, vėl užuominos, vėl vyriausioji kultūros valdyba ir aukštseni įsipareigojimai. Vėl tau šaukia: „Jūs savo kūriniais žeminate tarjybinį žmogų“. O tu šauki: „O tu su savo „Gazele“ jį tiesiog žaloji“. Gražu!..
Bet tas, kuris mus vėl gena į pogrindį, net neįtaria, su kokiais profesionalais turi reikalą. Pagal visus akustikos dėsnius iš ten ištartas žodis yra dešimt kartų stipresnis ir garsesnis, o svarbiausia – jis įsimenamas atmintinai.
Ir amžinas vyresnybės šūkis: „Rytoj dirbti geriau, nei šiandien“ – pogrindyje aiškinamas vienareikšmiškai: šiandien nėra jokios prasmės dirbti.

2012 m. birželio 9 d., šeštadienis

Fra Angelico. Kristus nužengė į pragarus


Fra Angelico. Kristus nužengė į pragarus / 183 x 166 cm /1450 / Florencijos vienuolynas, Museo di San Marco.
Kristus nužengė į pragarus, o tiksliau - į Limbo. Šis įvykis neaprašytas nei vienoje iš kanoninių  Evangelijų. Vienintelė rašytinė nuoroda randama apokrifinėje Evangelijoje pagal Nikodemą.
Dar prieš prsikėlimą Jėzus nužengė į pragarus ir išvedė iš ten Senojo Testamento patriarchus ir pranašus, o taip pat Adomą ir Ievą į šviesą. Vėliau patikslinta, kad tai nebuvo Pragaras, o gretima jo sritis Limbo (iš lotynų kalbos limbus – pakraštys, kraštas). Mokymas sako, kad visi šie žmonės, kurie gyveno ir mirė prieš Kristų, aukojosi dėl žmonių atpirkimo, todėl jie buvo patalpinti į atskirą vietą, iš kur Kristus juos išvaduos.
Paveiksle matome, kaip Kristus – nugalėtojas įžengia pro duris, kurios Jam artėjant išvirto pačios. Jos prispaudė mirties ir nuodėmės įsikūnijimą Liuciferį. Išganytojas tiesia savo ranką visų tikinčiųjų tėvui Abraomui, kurį lydi daugybės ilgai išvaduotojo laukusių įkalintų sielų. Tarp jų yra ir Adomas bei Ieva.
Florencijos tapytojas Fra Angelico (1395 –1455 vasario 18) taip pat buvo Dominikonų vienuolis ir 1418 metais įstojo į Fiesole konventą  . Jis išaugo iš paprasto pameistrio, kuris pašviesdavo meistrui žibintu, tapo gerai žinomas ir įgyvendino labai atsakingus užsakymus – freskų ciklus Šv. Petro bazilikoje ir Vatikano Rūmuose. Dar iki mirties ir ypač po jos jis jau buvo vadinamas Il Beato (Palaimintasis), nes nutapė daug religinių siužetų. 1982 metais popiežius Jonas Paulius II oficialiai paskelbė jį palaimintuoju ir taip įteisino jau prigijusį titulą.

2012 m. birželio 5 d., antradienis

VIRTUOZAS


Herbertas Goldstounas

-Sere?
Maestro grojo toliau, nepakeldamas akių nuo klavišų.
- Sere, ar jūs negalėtumėt paaiškinti man apie šį aparatą.
Maestro nustojo grojęs ir jo liesas kūnas, sustingęs ant suolelio, pamažu atsipalaidavo. Ilgi lankstūs pirštai nuslinko nuo klaviatūros.
- Aparatą? – jis atsisuko ir nusišypsojo robotui. – Ar tu turi omenyje fortepijoną, Rolo?
- Šią mašiną, kuri skleidžia kintamus garsus. Aš norėčiau gauti šiek tiek informacijos apie ją, jos veikimą ir paskirtį.  Ji neįtraukta į mano informacijos duomenis.
Maestro prisidegė cigaretę. Jis labiau mėgo tai daryti pats.  Vienas iš pirmųjų įsakymų Rolo, kai šis buvo pristatytas prieš dvi dienas, buvo nepaisyti užprogramuotų instrukcijų šiuo klausimu.
- Vargu ar galima vadinti fortepijoną mašiną, Rolo, - jis nusišypsojo, - nors techniniu požiūriu tu esi teisus, Faktiškai, jei neklystu, tai yr amašina, skirtaišgauti skirtingo aukštumo ir tono garsus, pavienius arba grupėmis.
- Tiek aš įsisavinau stebėdamas, - atsakė Rolo metaliniu baritonu, kurį išgirdus Maestro nugara jau nebėgdavo lengvas šiurpulys. – Nevienodo storio ir skirtingai įtemptos vietos yra užgaunamosfetru dengtais plaktukėliais, judinamais rankinio valdymo svirtelių, išdėstytų horizontalioje padėtyje.
- Labai šaltakraujiškas vieno iš kilnesnių žmogaus išradimų apibūdinimas, - sausai atsakė Maestro. – Tu paverti Mocartą ir Šopeną paprasčiausiais laboratorijos technikais .
- Mocartas? Šopenas? – diuraliuminio rutulys, kuris buvo Rolo galva negyvai blizgėjo, jo vientisas paviršius buvo paįvairintas tik dviem regėjimo linzėmis. – Šie terminai nėra įtraukti į mano atminties bankus.
- Ne , neįtraukti ,Rolo, - švelniai tarė Maestro, - Mocartas ir Šopenas ne vakuuminiams vamzdžiams, saugikliams ir variniams laidams. Jie – kūnui ir kraujui, ir žmogiškoms ašaroms.
- Aš nesuprantu, - monotoniškai sududeno Rolo.
- Na, - tarė Maestro, tingiai leisdamas pro šnerves dūmus, - jie yra du žmonės kūrę, arba kitaip tariant, konstravę natų sekas – kintamus garsus, išgaunamus fortepijonu arba kitais instrumentais, tai yra mašinomis, kurios skleidžia kitokius nustatyto aukštumo ir tono garsų tipus.
Kartais šiais instrumentais, kaip mes vadinam , grojama, arba jie yra valdomi pavieniui, o kartais grupėmis – vadinamais orkestrais – ir garsai tuomet derinasi, harmonizuojasi. Tai yra – jie nuosekliai , matematiškai susiję vienas su kitu, ko rezultatas ir yra ...
Maestro skėstelėjo rankomis.
- Niekad nemaniau, - sukikeno jis , kad kada nors teks taip sunkiai ir tuščiai vargti, norint išaiškinti muziką robotui.
- Muziką?
- Taip, Rolo. Garsai, išgaunami čia ir kitomis tokios pat kategorijos mašinomis, vadinami muzika.
- Kokia yra muzikos paskirtis, sere?
- Paskirtis?
Maestro užgesino cigaretę. Jis pasisuko į koncertinio fortepijono klaviatūrą  ir trumpam sulenkė pirštus.
- Paklausyk, Rolo.
Pirštai lyg šmėklos nuslydo klaviatūra, išausdami pirmuosius „Mėnulio šviesos“ taktus, grakščius ir trapius kaip voratinklio šilkas. Rolo stovėjo sustingęs visu korpusu, melsvai blizgančiu nuo fluoroscentinės šviesos virš gaidų pastovo, ir žibančiomis gintarinėmis regėjimo linzėmis.
Maestro atitraukė rankas nuo klavišų ir subtili melodijos gija nenoriai ištirpo tyloje.
- Klodas Debiusi, - pasakė Maestro. – Vienas iš mūsų praeito šimtmečio mechanikų, Jis sukūrė šią tonų seką prieš daugelį metų. Ką tu apie ją galvoji?
- Garsai buvo gerai suformuoti, - pagaliau pratarė. – Jie nesuerzino mano klausos organų kaip kai kurie kiti.
Maestro nusijuokė:
- Rolo, tu galbūt net neįsivaizduoji , kad esi nuostabus kritikas.
- Tai, vadinasi, šios muzikos paskirtis, - dudeno balsas, - yra teikti žmonėms malonumą?
- Tiksliai, - pasakė Maestro. – Gerai suformuoti garsai, neerzinantys klausos organų kaip kai kurie kiti. Nuostabu! Tai turėtų būti iškalta marmure virš įėjimo į Naująją Karnegio koncertų salę.
- Aš nesuprantu. Kodėl mano apibūdinimas turėtų būti...?
Maestro numojo ranka:
- Nesvarbu, Rolo. Nesvarbu.
- Sere ?
- Taip, Rolo?
- Tie popieriaus lapai, kuriuos jūs kartais pasidedate prieš save ant fortepijono. Jie yra kompozitoriaus planai, nurodantys, kuriuos garsus reikia išgauti foretpijonu ir kokia eilės tvarka ?
- Tikrai taip. Kiekviena garsą mes vadiname nata, o natų junginius – akordais.
- Kiekvienas taškas, nurodo reikiamą išgauti garsą?
- Visiškai teisingai, mano metalinis žmogau.
Rolo žvelgė tiesiai prieš save. Maestro jautė, kad šio neprieinamo rutulio ratukų sukimasis turi ypatingą prasmę.
- Sere, aš peržvelgiau savo atminties bankus ir nesuradau jokių specialių  arba numanomų draudžiamųjų instrukcijų. Aš norėčiau išmokti išgauti šias natas fortepijonu.  Aš prašau jūsų įvesti ryšį tarp tų taškų ir svirtelių į mano atminties bankus.
Maestro žvelgė į jį nustebęs. Po to lėtai nusišypsojo.
- Nuspręsta ! – sušuko jis. – Jau daug metų praėjo nuo to laiko, kai mokiniai padėdavo blizginti šiuos senovinius klavišus, bet aš jaučiu, kad tu Rolo, tapsi nuostabiu studentu. Įkvėpti mūzą į metalą ir mechanizmus... Aš mielai priimu iššūkį !
Jis pakilo ir palietė energiją, slypinčią vėsioje Rolo rankoje.  
- Sėskis čia, manasis Rolleindex personalinis robote, modeli M.E. Arba mes priversime Bethoveną apsiversti karste, arba sukursime muzikos istoriją.
Praslinkus daugiau kaip valandai, Maestro nusižiovavo ir pasižiūrėjo į laikrodį.
- Jau vėlu, - pasakė jis baigdamas žiovauti. – Šitos senos akys nėra tokios nenuilstančios kaip tavo, drauguži.
Jis palietė Rolo petį.
- Tu jau turi gerus muzikos žymėjimo pagrindus savo atminties bankuose, Rolo. Vienam vakarui to visai pakanka, ypač kai prisimenu, kiek man pačiam užėmė laiko įsisavinti tokį pat informacijos kiekį.  Rytoj bandysim pralavinti tavo siaubinguosius pirštus.
Jis išsitiesė.
- Einu gulti, - tarė. – Gal užrakinsi duris ir išjungsi šviesas?
Rolo pakilo nuo suolelio.
- Taip, sere, - sududeno balsas. – Aš turiu prašymą.
- Kuo galiu padėti savo geriausiam mokiniui?
- Ar galima šįvakar pabandyti sukurti keletą garsų klaviatūra? Aš darysiu labai tyliai, kad jums netrukdyčiau.
- Šįvakar? Ar tu ne...? – ir Maestro nusišypsojo. – Atleisk, Rolo. Man vis dar sunku suvokti, kad miegas gali neturėti prasmės. Jis dvejodamas trynė smakrą .
- Na, mano nuomone, geras mokytojas neturėtų slopinti troškimo mokytis. Gerai, Rolo, bet prašau būti atsargiam. – Jis patapšnojo per poliruotą raudonmedį: - Šis fortepijonas ir aš neatskiriami jau daug metų. Man nepatiktų matyti jo dantis, išdaužytus tavo triuškinančių pirštų. Švelniai, drauguži, labai švelniai.
- Taip, sere.
Maestro užmigo su lengva šypsena lūpose, lyg pro miglą girdėdamas vieną po kitos Rolo išgaunamas nedrąsias bandomasias natas.
Jį apgaubė pilkas rūkas, ir jis atsidūrė tame pusiau pasaulyje, kur tikrovė panaši į sapnus, o sapnai – į tikrovę. Ten buvo minkšta ir lengva: alyvinės spalvos debesys ir garsai atriedančioms ir vėl atslūgstančiomis bangomis glamonėjo jo sąmonę.
Kur? Migla truputį prasisklaidė, ir jis pasijuto tarytum raudonam aksome, o muzika ėjo vis stipryn, kol pagaliua užgriuvo jį visą.
Jis nusišypsojo.
Mano įrašas. Dėkoju, dėkoju, dė...
Maestro pašoko iš miegų ir nubloškė nuo savęs antklodę. Jis sėdėjo ant lovos krašto klausydamasis.
Tamsoje užčiuopė chalatą , kaulėtas kojas įbruko į šlepetes. Kūne jausdamas nevaldomą virpulį, jis prisėlino prie kabineto durų ir ten sustojo, liesas ir trapus, gerokia per dideliame chalate.
Šviesa virš gaidų pastovo buvo tarytum vaiduoklių sala ruduose kabineto šešėliuose. Rolo sėdėjo prie klaviatūros – tiesus, nežmoniškas, sustingęs, su dviem linzėmis, nukreiptomis kažkur į šešėlius.
Masyvios kojos, spaudančios pedalus, rankos ir plaštakos, šmėkščiojančios ir blyksinčios buvo lyg gyvos būtybės, kažkokiu būdu atsiskyrę nuo tobulai išbaigto mechaninio korpuso.
Pastovas gaidoms buvo tuščias.
Bethoveno “Apasionatos“ kopija užversta gulėjo ant suolelio. Maestro prisiminė , kad ji kartu su pluoštu kitų gaidų buvo ant fortepijono.
Rolo grojo.
Jis ją kūrė, alsavo ja, tarytum darė ją panašią į sidabrinę liepsną.
Laikas neteko prasmės, jis pakibo kažkur erdvėje.
Maestro nesuvokė, kad verkia, kol Rolo baigė sonatą.
Robotas atsisuko  ir pažvelgė į Maestro.
- Garsai, - tarė bespalviu balsu. – Jie jums buvo malonūs ?
Maestro lūpos suvirpėjo.
- Taip,  Rolo, - pagaliau tarė jis, kovodamas su gumulu, įstrigusiu gerklėje. – Jie man buvo malonūs.
Po to drebančiais pirštais paėmė gaidas.
- Šitą jau? - sumurmėjo Maestro.
- Ji buvo įvesta į mano duomenų atsargas. Aš pritaikiau principus, kuriuos jūs man išaiškinote. Tai nebuvo labai sunku.
Maestro turėjo valdytis, norėdamas kalbėti.
- Tai nebuvo labai sunku... – jis tyliai pakartojo.
Senukas iš lėto susmuko ant suolo greta Rolo ir, tylėdamas žiūrėjo į robotą, tarytum matydamas jį pirmą kartą kartą.
Rolo atsistojo.   
Maestro uždėjo pirštus ant klavišų, dabar keistai neatpažįstamų.
- Muzika ! – atsiduso jis . Tokią ją galėjau girdėti savo sieloje.  Ir Bethovenas taip pat !
Jis susijaudinęs pakėlė akis į robotą.
- Rolo, rytoj mes abu turėsime padirbėti su tavo atminties bankais, - tarė Maestro, iš visų jėgų stengdamasis išlikti ramus.
Miegas tą naktį nebeėmė.
Kitą ryta jis žvaliai įžengė į kabinetą . Rolo siurbliavo kilimą. Maestro buvo pratęs prie kilimų ir nemėgo naujamadiškos dulkių netraukiančios dangos, kuri jam atrodė šventvagiška.
Maestro namas buvo savotiška anachronizmų oazė šiuolaikinėje antiseptinėje dykumoje.
- Na, Rolo, ar tu pasiruošęs darbui? – paklausė jis. – Mums reikia daug ką padaryti. Aš turiu grandiozinį planą !
Rolo nieko neatsakė.
- Aš visus pakviečiau ateiti šį vakarą , - toliau tęsė Maestro. - Dirigentus, pianistus, kompozitorius ir savo impresarijų. Visus muzikos gigantus, Rolo. Tegul pasiklauso, kaip  tu groji.
Rolo išjungė dulkių siurblį ir stovėjo tylėdamas.
- Šįvakar tu jiems grosi čia, - Maestro balsas buvo pakeltas, jis sunkiai alsavo. – Manau dar kartą „Apasionatą“. Taip, būtent ją. Aš noriu pamatyti jų veidus!
- Paskui mes  surengsime rečitalį ir pristatysime tave publikai ir kritikams; kiek vėliau – didelį koncertą su vienu iš simfoninių orkestrų. Ir pasirūpinsiu, kad jį tarnsliuotų visam pasauliui, Rolo. Visa tai galima padaryti.
- Pagalvok apie tai, Rolo, tu tik pagalvok! Didžiausias visų laikų pianistas virtuozas – robotas! Fantastika ir stebuklas. Aš jaučiuosi kaip atradėjas ant naujo pasaulio slenksčio. Jis karštligiškai vaikštinėjo pirmyn ir atgal po kambarį.
- Po to aišku, seks įrašai. Mano visas repertuaras ir dar daugiau, Rolo. Žymiai daugiau!
- Sere?
Maestro veidas spindėjo iš pasitenkinimo.
- Taip, Rolo?...
- Užprogramuotose instrukcijoseman leidžiama atmesti bet kokį veiksmą, kuris gali būti kenksmingas mano savininkui, - roboto žodžiai buvo tikslūs, kruopščiai atrinkti. – Praeitą vakarą jūs verkėte.  Tai yra vienas iš požymių, į kuriuos aš turiu atsižvelgti, imdamasis sprendimų.
Maestro sugriebė storą, puikiai nulietą Rolo ranką.
- Rolo, tu nesupratai. Tai truko tik akimirksnį.  Aš elgiausi kvailai, vaikiškai.
- Atsiprašau, ser, bet aš turiu atsisakyti minties vėl artintis prie fortepijono.
Maestro žiūrėjo į jį nesuprantančiu, maldaujančiu žvilgsniu.
- Rolo, tu negali taip padaryti ! Pasaulis prievalo tave išgirsti !
- Ne, sere, - gintarinių regėjimo linzių žvilgsnis atrodė beveik sušvelnėjo.
- Fortepijonas nėra mašina, - toliau kalbėjo galingas nežmoniškas balsas. – Man – taip. Aš akimirksniu natas galiu paversti garsais. Vos iš keleto jų iškart sugebu suprasti kompozitoriaus koncepciją . Man visa tai lengva.
Rolo didingai stovėjo prieš suglebusį Maestro.
- Aš taip pat suvokiu, - aidėjo metalinis monotonas, - kad šita... muzika ne robotams . Ji yra žmogui. Man ji lengva, taip... Bet juk ji neturi būti lengva.

Iš anglų kalbos vertė Egidijus Mačiulskas


2012 m. birželio 4 d., pirmadienis

Broliai Mongolfje


Žozefas Mongolfje
Dar 1782 metais prancūzų mokslininkas, matematikas ir astronomas, akademikas Lalandas rašė: „Galutinai įrodyta, kad žmogus negali pakilti ir išsilaikyti ore plasnojančių sparnų pagalba, taip pat neįmanoma tam panaudoti tuščiavidurius kūnus“.
Tuo didesni kuklių mokslininko tautiečių, brolių Mongolfje nuopelnai. Jie ne tik paneigė nuomonę, bet ir įrodė atvirkščiai.
Tai atsitiko 1783 metais Prancūzijos Annone mieste. Žozefas (vyresnysis) ir Etjenas (jaunesnysis) Mongolfje buvo labai gerbiami ir gerokai prakutę miesto gyventojai. Jie turėjo popieriaus fabriką. Po miestą ėmė sklisti gandai, kad abu fabrikantai ėmėsi keistenybių: iš popieriaus daro didžiulius balionus, pripildo juos dūmais ir kad tie balionai net skraido ore.
Gandai mažuose miesteliuose sklinda greitai, tad iš brolių pradėjo šaipytis. Kam jiems to reikia?
Abu broliai buvo pastabūs, protingi ir praktiški žmonės. Studijavo fiziką ir chemiją, domėjosi kitais mokslais ir pastoviai taikydavo žinias praktikoje.
Stebėdami plaukiančius danguje debesis, sugalvojo ir pagamino didelį balioną iš drobės, pripildė jį karštu garu. Tačiau ne taip lengva... Garas čia pat atvėsdavo ir dideliais lašais nusėsdavo ant audinio. Balionas pasunkėdavo ir netekdavo keliamosios galios.
Tada Žozefas prisiminė, kad ne taip senai, 1766 metais anglų mokslininkas Henry Kavendišas veikdamas geležies pjuvenas sieros rūgštimi atrado labai lengvas dujas, kurias pavadino „degiosiomis dujomis“. Jos buvo keturiolika su puse kartų lengvesnės už orą ir puikiai degė. Tai buvo vandenilis.
Etjenas Mongolfje
Jei vandenilis toks lengvas, tai gal gali pakelti balioną į orą ?
Tuo metu jis buvo gana brangus, tačiau broliai gavo dujų. Bet ir vėl patyrė nesėkmę: lengvos dujos beregint išsisklaidydavo per audeklą. Tada Žozefas ir Etjenas mėgino daryti balionus iš popieriaus, tačiau ir jie nesulaikydavo skvarbių dujų. Vėl nesėkmė...
Tuomet nenustygstantis ir išradingasis Žozefas prisiminė karštą laužo orą ir paklausė brolio:
- O kas jei vandeniliu, o karštais dūmais?
Jie pabandė. Valio ! Popierinis maišas išsipūtė nuo dūmų ir šilto oro bei pakilo. Pergalė !
Nors broliai stengėsi slėpti savo bandymus, apie tai greitai sužinojo miestiečiai. Jie paprašė, kad Mongolfje parodytų savo keistą daiktą. Broliai paskelbė, kad pirmas viešas baliono skrydis bus 1783 metų birželio 5 dieną. Jie kruoščiai ruošėsi – pagamino didžiulį balioną iš audinio, kuris buvo išklijuotas popieriumi. Per vidurį balioną sustiprino medžiagine juosta, nuo kurios tiesėsi virvės, kad būtų galima laikyti pildant dūmais. O apačioje, ties kaklu, per kurį turėjo patekti karštas oras, pritaisė medinį rėmą. Gavosi trijų aukštų namo dydžio balionas ir svėrė jis 200 kilogramų.
Ir štai išaušo paskelbtoji diena. Aikštėje susirinko beveik visi Annono gyventojai – nuo seniausio iki jauniausio. Su nuostaba žvelgė į margintos medžiagos krūvą ir nesuprato, kas bus toliau. O šalia buvo kraunamas laužas. Broliai paaiškino, kad tuoj pripildys apvalkalą paprasčiausiais dūmais, tada jis išsities, prisipūs ir pakils į orą.
Kad ir kaip miestiečiai gerbė brolius Mongolfje, tačiau šį kartą abejojo ir atvirai šaipėsi.
Bet štai laužas įsiliepsnojo. Aštuoni pagalbininkai laikė šonines virves, o Žozefas ir Etjenas pakėlė baliono kaklą virš laužo. Karštas oras pildė apvalkalą, šis sujudėjo tarsi gyvas, ėmė kilti nuo žemės, tiesinti raukšles ir augti. Netrukus virš minios išaugo didžiulis vienuolikos metrų skersmens kamuolys. Ant jo buvo užrašyta “AD ASTRA”. Išvertus iš lotynų kalbos – “Į ŽVAIGŽDES”.
Matydama, kaip aštuoni žmonės vos sulaiko pabaisą, minia sunerimo. Tada Žozefas paliepė atleisti virves. Kamuolys ištrūko ir pakilo į dangų. Aikštė aiktelėjo!
To dar niekas nematė. Žmonės džiūgavo, stebėjosi, sveikino brolius su sėkme. Diena buvo rami ir balionas vis mažėdamas kilo virš miesto. Jis beveik pasiekė debesis. Kai oras jame atvėso dingo keliamoji galia ir balionas ėmė leistis – lėtai kaip parašiutas. Pirmieji nubėgo berniūkščiai. Už jų – ir suaugę. Kamuolys nusileido netoli – per kilometrą nuo tos vietos iš kur pakilo. Žmonių džiaugsmui nebuvo ribų. Džiūgavo ir broliai Mongolfje. Pagaliau išsipildė jų svajonė!
Taip 1783 metų birželio 5 dieną Žozefas ir Etjenas Mongolfje bei jų miestelis amžiams pateko į aviacijos istoriją. Žinia apie neįprastą skraidantį balioną, kuris jo išradėjų garbei buvo pramintas mongolfjeru, žaibiškai pasklido po visą Prancūziją. Netrukus tai tapo žinoma ir Paryžiuje.
- Kas vyksta mano karalystėje? – nusistebėjo Prancūzijos karalius Liudvikas XVI. – Kažkokios kalbos apie kažkokius brolius ir apie kažkokį skraidantį kamuolį... Užklauskite mokslų Akademiją.
Visam pasauliui žinoma Paryžiaus mokslų akademija nieko nežinojo ir klaidžiojo spėlionėse. Nedelsiant į Annoną buvo pasiųsti pasiuntiniai, kurie brolius Mongolfje pakvietė į Paryžių pademonstruoti savo išradimą. O kad negaišti laiko Akademija pavedė mokslų ir amatų Konservatorijos profesoriui Žakui Šarliui ištyrinėti gandus ir pareikšti nuomonę.
Vykdydamas svarbų pavedimą Šarlis užsidarė savo kabinete ir aistringai (jam buvo 38 metai) ėmėsi darbo. Tuo metu Paryžiuje įžymusis chemikas, Akademijos narys Antuanas-Loranas Lavuazje kaip tik ir baigė Kavendišo „degiųjų dujų“ tyrimus ir pervadino jas į vandenilį. Šarlis aišku žinojo, kad vandenilis – pačios lengviausios dujos. „Vandenilis – štai kur reikia ieškoti paslapties!“ – nusprendė. Per naktį jis padarė menamo Mongolfje skraidančio kamuolio projektą. Oro baliono, kurio net matęs nebuvo.
Netrukus Šarlis darė pranešimą mokslų Akademijoje, patvirtino savo teiginius brėžiniais, moksliniu pagrindimu ir skaičiavimais. Mokslo vyrai pritardami linkčiojo galvomis ir stebėjosi brolių Mongolfje genialumu. Dar niekas nežinojo, kad įvyko klaida, kurios priežastimi tapo profesoriaus išsimokslinimas. Jis net nepagalvojo apie karštus dūmus, kuriuos naudojo Mongolfje. Todėl Šarlis faktiškai nepriklausomai nuo Mongolfje išrado aerostatą – vandeniliu pripildytą apvalkalą.
Tačiau jis apie tai nežinojo ir kaip ir visi Paryžiaus gyventojai nekntraudamas laukė brolių Mongolfje ir jų skraidančio kamuolio.
Tačiau keliai... Ok, jau tie aštuoniolikto šimtmečio Prancūzijos keliai! Jei jau Paryžiaus gatvėse ekipažai skęsdavo purve, tai ką kalbėti apie provinciją? Per liūtis strigdavo pašto diližansai, iki pilvo skęsdavo arkliai. Akademija pasiūlė Šarliui pačiam vykti į Annoną, kaip dabar būtų sakoma – į mokslinę komandiruotę. Tačiau ilgas kelias, duobėti keliai, laikas, kurį jis prarastų apsprendė, kad jis atsisakė. Ir tada Šarlis nusprendė pats, nelaukdamas Mongolfje atlikti bandymą su kamuoliu. Susisekė su broliais Roberais, iš kurių vienas buvo išradęs kaučiuko skiedinį audinio prisodrinimui ir kartu su jais ėmėsi darbo. Iš lengvo šilko padarė 4 metrų diametro apvalkalą nedideliam balionui. O kad šilkas nepraleistų vandenilio, apvalkalą prisodrino tirpalu. Gavosi gumuotas audinys. Tai, kas nepavyko broliams Mongolfje, pavyko profesoriui Šarliui ir vienam iš Roberų.
1783 metų rugpjūčio pabaigoje vienoje Paryžiaus aikštėje susirinko minios žmonių pažiūrėti skraidančio kamuolio. Jų nestabdė net liūtis. Pavyko pripildyti balioną vandeniliu. Vos Šarlis davė komandą „Paleisk!“, balionas išsiveržė iš rankų ir greitai nuskriejo link debesų. Publika žavėjosi. Tačiau reginys buvo trumpas. Vandenilio balionas taip greitai kilo, kad jau po minutės nėrė į debesis. Ir tada įvyko visiškai nenumatytas dalykas – balionas sprogo ir kaip nebuvę...
Šarlis iš karto suprato kokią klaidą padaręs. Juk mes gyvename oro vandenyno dugne, kur pats didžiausias atmosferos slėgis. Kylant aukštyn oras vis retesnis, slėgis krinta. Štai ir gavosi, kad greitai kildamas balionas papuolė į retesnę atmosferą. O jo viduje buvo toks pat slėgis kaip ir žemėje. Jis ir pūtė balioną iš vidaus vis stipriau ir stipriau, kol neišlaikė ir sprogo apvalkalas.
Tai privertė Šarlį iš esmės susimąstyti apie baliono konstrukciją. „Įdomu, kaip su šiuo uždaviniu susidorojo broliai Mongolfje?“ – galvojo Šarlis ir nekantraudamas laukė jų atvykstant.
Pirmieji keleiviai
Pagaliau 1783 metų rugsėjo pradžioje Žozefas ir Etjenas Mongolfje atvyko į Paryžių. Su savimi atsivežė naują, patobulintą mongolfjerą. Pagrindinė naujovė – apačioje prie baliono tvirtinosi lengva apvali pintinė iš ievos šakelių, iš išorės apklijuota tankiu popieriumi. Broliai įtikinėjo, kad toje pintinėje, kuri tarsi balkonas kabojo po baliono anga gali skristi keleiviai. Jie labai norėjo skristi patys. Tačiau laikraščiuose pakilo ištisa diskusija. Vieni rimtai tvirtino, kad vos tik žmogus pakils nuo žemės iš karto mirs nuo širdies smūgio. Kiti perspėjo, kad nuo aukščio gali apsisukti galva. Kai kurie vienuoliai įkinėjo liaudį, kad jei kas nors išdrįs pakilti į dangų, tą pasieks Dievo bausmė.
Vienu žodžiu niekas nieko nežinojo. Tuomet nuspręsta patikrinti skrydžio poveikį gyvūnams.
1783 metų rugsėjo 19 dieną pievelėje prie Versalio rūmų susirinko aukštuomenė su karaliumi priešakyje. Čia buvo ir mokslininkai. O aplink sodą knibždėjo minios žmonių. Visi norėjo pažiūrėti į skraidantį balioną.
Viršutinė jų baliono dalis buvo išsiuvinėta herbinėmis lelijomis ir Zodiako ženklais. Ties viduriu piešinys buvo kiek kitoks – karaliaus monogramos su saulės atvaizdais. Apatinė dalis išmarginta netvarkingai išmėtytomis kaukėmis, girliandomis ir sklendžiančiais ereliais. Baliono apačioje kabėjo „iš karklų nupinta apvali ložė, išpuošta klostėmis ir kitokiom puošmenom“.
Nesunku įsivaizduoti Paryžiaus Mokslų Akademijos mokslininkų ir paties profesoriaus Šarlio nustebimą, kai vietoje indų su sieros rūgštimi ir statinėmis su geležies drožlėmis, pamatė, kaip broliai Mongolfje sukrovė didelį laužą ir pradėjo pildyti balioną dūmais. Kai didžiulis mongolfjeras prisipildė karštu oru ir ištaisė ornamentais puoštus šonus, broliai ant specialių grotelių pripylė degančių medžio anglių, kad ir ore balionas gautų karšto oro, o apačioje pakabino iš anksto paruoštą pintinę, kurioje pasodino antį, gaidį ir aviną.
-Leisk!
Balionas didingai nuplaukė aukštyn. Vėjas pūtė jį prie artimiausio miško. Tada karietomis iš paskos nurūko žiūrovai, raiteliai, nubėgo berniūkščiai ir suaugę. Mongolfjeras nuskriejo maždaug keturis kilometrus, palietė medžių viršūnes ir ėmė leistis. Vienas iš pirmųjų atjojo mokslininkas Pilatras de Rozje. Jis įsitikino, kad gyvūnai sveiki ir puikiai jaučiasi.
- Vadinasi, ir žmonės gali skraidyti balionu, - pasakė Pilatras de Rozje ir tvirtai nusprendė siekti leidimo skristi. Tačiau nepavyko. Karalius Liudvikas XVI nors ir žavėjosi skrydžiu, bet kategoriškai uždraudė skrieti žmonėms. Jį įtikinėjo dvariškiai ir mokslininkai ir artimas draugas markizas d`Arlandas, kuris svajojo apie pirmojo oreivio laurus, ir patys broliai Mongolfje. Tačiau karalius buvo nepalenkiamas, ir rūpinosi savo pavaldinių gyvybe ir sveikata.
- Kraštutiniu atveju, - pasakė jis, - galima leisti skristi dviem mirties bausme nuteistiems nusikaltėliams. Jie jie liks gyvi aš pasigailėsiu jų ir leisiu skristi kitiems. Tačiau kur girdėta, kad pirmąjį skrydį istorijoje atliktų ne aistringi, apie dangų svajojantys entuziastai, o kažkokie žmogžudžiai?
Išgirdęs šią naujieną Pilatras de Rozje pareiškė, kad jei karalius neleis skristi, jis nusižudys negalėdamas matyti tokios neteisybės. O markizas d`Arlandas dėjo visas pastangas, kad įtikintų karalių pakeisti savo sprendimą.
Visuomeninė nuomonė buvo įkaitusi, tad Liudvikas XVI susvyravo. Norėdami įtikinti abejojančius skrydžio saugumu broliai Mongolfje atliko bandymą. Pripildę apvalkalą karštu oru ir pririšę jį tvirta virve, pakilo neaukštai. Pintinėje sėdėjo Pilatras de Rozje ir jaunesnysis iš brolių – Etjenas Mongolfje. Padejėjai palengva atleidinėjo virvę. Jie pakilo apie dvidešimt metrų ir puikiai jautėsi. Pilatras de Rozje netgi mėgino valdyti skrydžio aukštį. Jei oras atvėsdavo – mongolfjeras pradėdavo leistis. Rozje įmesdavo į pakurą skiedrų, įpūsdavo ugnį, į balioną patenkantis karštas oras didindavo keliamąją jėgą. Balionas vėl kildavo aukštyn.
Po šių bandymų ir įkyrių prašymų karaliui neliko nieko kaip tik leisti skristi žmonėms. Tačiau js kategoriškai uždraudė kilti patiems išradėjams. Vietoje Etjeno Mongolfje buvo leista kilti markizui d`Arlandui.
Ir štai 1783 metų lapkričio 21 dieną Paryžiuje įvyko pirmasis žmonių skrydis su oro balionu. Mongolfjeras praskrido virš miesto pusės kilometro aukštyje. Nenuilstantis Pilatras de Rozje vis pakurstydavo žaizdrą, tad balionas didingai plaukė virš gatvių ir aikščių. Markizas d`Arlandas padėjo draugui ir net mojavo skrybėle, iš aukštai sveikindamas tūkstančius miestelėnų, kurie su nuostaba stebėjo pirmąjį žmonių skrydį.
Virš miesto centro vos neatsitiko nelaimė. Iš žaizdro išpuolė anglys ir pintinė užsidegė. Laimei gaisrą pavyko užgesinti ir, nors sudegė kelios pintinę laikančios virvės, oreiviai sėkmingai nusileido Paryžiaus priemiestyje. Tauta sveikino juos kaip nacionalinius didvyrius. Pilatro de Rozje ir markizo d`Arlando vardai amžiams įrašyti į žmonijos istoriją, kaip pirmieji žmonės, pakilę į orą su skraidymo aparatu.
Visoje Prancūzijoje išaugo susidomėjimas oro balionais. Netrukus judėjimas pasiekė kitas šalis. „Moksliškai“ įrodinėję skeptikai buvo sugėdinti. Svarbiausia buvo įsitikinta, kad galima skraidyti. Broliai Mongolfje demonstravo savo skrydžius daugelyje miestų ir ne kartą patys kilo į orą. Tai buvo didžiulė žmogaus žinių, patirties, kantrybės ir nuoseklumo pergalė.
Viktor GONČIARENKO knygos "Kaip žmonės išmoko skraidyti" vertė Arnoldas Stasiulis