2012 m. spalio 5 d., penktadienis

Žiedai tvinsta maloniais kvapais

Gėlės lydi žmogų visą gyvenimą. Jau nuo seniausių laikų priimta gėlėmis sutikti ir palydėti ypatingai svarbius svečius. Gėlėmis buvo sutinkamos kariuomenės, jomis puošiami šventyklų altoriai ir žmonių namai. Gal todėl gėlės žiedas yra tapęs ypatingu ženklu mūsų gyvenimuose ir kalba mums apie meilę bei pagarbą.

Henos žiedai (Lawsonia inermis)
Todėl visiškai suprantama, kad gėlių simbolika yra ypatingai svarbi Šventojo Rašto tekstuose. Juk ir pasaulio kūrime trečioji diena buvo skirta augmenijai, tame tarpe ir gėlėms. Daugybę amžių ši tema atsispindi dailininkų darbuose, kur vaizduojamas Rojus ir pirmieji žmonės.  Ypatingai tai matosi Bizantijos laikų mene – ten Gyvybės medis vaizduojamas ornamentuotų ir stilizuotų gėlių fone. Dažniausiai dominuoja lelijos, narcizai ir rožės. 
Biblijos laikų Palestinoje nebuvo mums įprastų gėlynų. Medžių giraitėse, apdirbamų laukų pakraščiuose ir tik retkarčiais – šalia namų augo laukinės gėlės. Jėzaus laikais gyvenę žmonės buvo puikūs žolininkai ir naudojo augalus ne tik maistui, prieskoniams, bet ir gydomaisiais tikslais – juk nei farmacijos nei poliklinikų tada nebuvo. Ypač gausiai gėlės suvešėdavo nulijus pavasario lietui. O juk vanduo yra nepamainomas Dievo išliejamos gyvybės šaltinis. Štai ir laiške žydams sakoma: Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos prasikala želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaimos (Žyd. 6; 7) – čia kalbama, kad želmenys yra naudingi tiems, kurie dirba žemę, o ta nauda neįvyksta be Dievo pagalbos – dažno lietaus. Šie abu veiksmai yra susieti – lietus yra Dievo palaima, bet tos palaimos sulaukiama tik dirbant žemę. Dievo žodis nuolatos kalba apie neatsiejamą Dievo ir Žmogaus bendrystę ir bendradarbiavimą, o Jo malonės dėka žmogus išgydomas per augalus ir gėles.
Gėlės kaip, ir kiti augalai Biblijoje minimos, kaip analogija arba tam tikrų savybių apibūdinimas, kad skaitytojas iš konteksto suprastų Dievo žodį. Gėlės yra trapaus gyvenimo ir grožio simbolis ir tradiciškai naudojamos tam, kad perteiktų Dievo paguodą gendančiai žmogaus būčiai.
Kokios gėlės ir augalai minimi Šventajame Rašte ir kokios jų savybės bei paskirtis? Pamėginsime apžvelgti svarbiausias to meto augalus ir tuo pačiu šiek tiek pažinti Biblijos laikų Izraelio bei Palestinos gyvenimą.
Meilės ir grožio ženklas
Paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba)
Tinkamiausia vieta gėlėms yra Meilės istorija, ir tokia istorija Šventajame Rašte yra Giesmių giesmė. Žinome, kad šioje knygoje poetiškai gėrimasi abipuse Dievo ir Tautos meile, čia Viešpats yra Mylimasis, o Tauta – Mylimoji. O ir pranašų Ozėjo, Izaijo, Jeremijo ir Ezekielio knygose Dievo sandora su Izraeliu apibūdinama, kaip Santuoka. Todėl dabar darosi aiškiau kas į ką kreipiasi, ir kaip tai romantiškai išsakoma. Štai lyg vilionė: „Figmedis augina žalias figas, ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais. Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!“ (Gg 2:13). Išties maloniais kvapais tvinstantys vynmedžių žiedai savo jausmingumu puošia šį taip viliojantį meilės tekstą. Tauta atsiliepia ne ką prastesniu palyginimu: „Mano mylimasis yra man henos žiedų puokštė En-Gedžio vynuogių soduose“ (Gg 1,14). Mažyčiai ir gausūs balti Henos žiedai (Lawsonia inermis) yra ypatingai kvapūs. Kiek vėliau sužadėtinis nuotaką lygina su visu sodu: „Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus, nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais; mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais“ (Gg 4, 13-14). Regime vienas kitą mylinčių „rungtyniavimą“ apdainuojant savo mylimojo savybes per gėlių įvaizdžius.
Lotoso žiedas (Nymphaea lotus)
O štai pranašo Ozėjo tekste žiedas yra suklestėjimo ženklas: „Izraeliui būsiu lyg rasa, – jis žydės kaip lelija, įleis šaknis kaip Libano kedrų“ (Oz 14:6). Viešpats pažada iškristi taip brangiu tose vietose vandeniu ir suteikti gyvybę visai tautai, kuri pražys pačiu gražiausiu lelijos žiedu.
Karaliaus Saliamono pastatyta šventykla, kurioje izraelitai manė esant Dievą ir soste tarp kerubų viršum Sandoros Skrynios gyvena jo Artumas, buvo laikoma švenčiausia vieta Žemėje. Jos aprašyme minimas dekoravimas gėlių žiedais: „Namų vidaus kedrų lentos buvo išgražintos moliūgų ir žiedų taurelių raižiniais“ (1 Kar 6:18). Kaip matome įkvėptasis autorius nenurodo konkrečių žiedų, tad galime manyti, jog menininkai savo darbe panaudojo gausius pačių įvairiausių žiedų atvaizdus. 
Izraelitai gėles vertino dėl kvapo. Tai galima paaiškinti dar ir tuo, kad kvapas, smilkymas yra žmogaus ir tautos pašventinimo ženklas. Tad vertindami gėlių kvapus izraelitai atgailauja už tautos nuodėmes, Dievas gydo ją kvapais. Giesmių giesmėje skaitome: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais“. (Gg. 2:12). Tai reiškia, kad mylimoji (Izraelis) jau paruošta mylimojo (Dievo) atėjimui – pasibaigė sunkmetis, Dievas vėl gailestingai dovanojo gyvybę ir visa išrinktosios tautos žemė pakvipo malonės kvapu ir pasipuošė malonės spalvomis.
Hibiskas (Hibiscus syriacus)
Dievo ir Jo tautos Meilės istorija negali būti papasakota kitaip – prisiminkime, kad kurdamas pasaulį jis kiekvieną kartą ištardavo, kad tai yra gera. Gera žmogui yra klestėti ir žydėti, gera kvepėti maloniu kvapu. Ir kiekvieną kartą Dievas atnaujina savo tautą, kurioje per Kristų esame ir mes visi.
Šventajame Rašte nuolat kalbama apie žydinčias lelijas, migdolo, granatmedžio, vynmedžių žiedus, nendres ir mandragoras, rožes, porus, mirtas, mėtas ir kitus augalus.  Daugelis iš šių augalų auga ir mūsų laikais.
Šarono gėlė
Baltoji lelija (Lilium candidum)  
„Aš esu Šarono gėlė, slėnių lelija“ (Gg 2:1). Šventojoje žemėje sutinkamos trys vandens lelijų rūšys. Tai – paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba ir Nymphaea coerulea) ir daugiausia Egipte sutinkamas Lotoso žiedas (Nymphaea lotus). Apie kurį iš jų kalba karalius Saliamonas – nėra aišku. Žinoma, kad jo paties statyta Šventykla buvo puošta lelijų ornamentais.  O  Šventajame Rašte su lelija nuolat lyginamas nuotakos ir jaunikio grožis.
Todėl suprantama, kad „Giesmių Giesmėje“ kalbama apie mylimąjį ir mylimąją ir šiuo atveju įkvėptasis autorius derlingojo Šarono slėnio gėlę lygina su mylimuoju, nes Izraelis yra slėnyje. Pats pavadinimas „Šarono gėlė“ išlieka paslaptimi. Matyt tai buvo labai gražus, visus žiedus savo kvapu ir forma pranokstantis žiedas, nuo seno laikomas visų žiedų žiedu. Jis buvo pinamas į religinių švenčių ir iškilmių vainikus. Tai vienur tai kitur sutinkami teiginiai, kad tai galėjo būti Hibiskas (Hibiscus syriacus), taurelinės jonažolės (Hypericum calycinum L.), baltoji lelija (Lilium candidum), rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse augantis narcizas (Narcissus tazetta), kalnuotuose Sirijos ir Libano vietovėse augančios kalnų tulpės (Tulipa montana) arba pajūryje augančios Šarono tulpės (Tulipa sharonensis).
Senojo Testamento vertėjas į lietuvių kalbą prelatas Antanas Rubšys savo komentaruose spėja, kad Šarono gėlė galėjo būti jūrinis narcizas (Pancratium maritimum), mėgstantis derlingąją Šarono lygumą, kuri driekiasi tarp Karmelio kalno ir Jopės palei Viduržemio jūrą.
Tačiau sutinkama ir tvirtinimų, kad tai galėjo būti dykumoje sutinkama viena iš rožių atmainų. Per sausrą jos stiebas susiraito ir išrautas iš žemės rieda per dykumą. Bet vos tik jis gauna drėgmės, - išsitiesia ir atgyja. Todėl žydai savo tautą labai dažnai lygina su Šarono gėle. Žmonių darbas, meilė ir vanduo (Dievo malonė) atgaivina apleistas ir sausas žemes, todėl jos tampa derlingomis.
Pražysta kaip gėlė ir nuvysta
Narcizas (Narcissus tazetta)
Be savo grožio, gėlės pasižymi pažeidžiamumu ir trumpu amžiumi. Štai pranašo Nahumo knygoje skaitome apie Asirijos karaliaus Sancheribo sostinę Ninevę, kuri garsėjo žiaurumu ir godžiu plėšikavimu. Viešpats sunaikina miestą ir šis veiksmas parodomas per gamtinius palyginimus: „Sudraudžia jūrą Gimel ir ją nusausina, visas upes išdžiovina. Nuvyto Bašanas ir Karmelis, vysta Libano žiedai“. (Nah. 1, 4). Bašanas, Karmelis ir Libanas buvo garsūs miškais, bet dabar viskas vysta. Nusidėję žmonės čia lyginami su Libano žiedais, kurie nuvysta ir tai vėl susieta su vandeniu – nusidėjęs ir neatgailaujantis nedirba savo žemės ir negali sulaukti Dievo malonės, išliejamos lietumi ir srauniomis upėmis.
Jobo knygoje žmogaus gyvenimas su gėlės žiedu lyginamas jau kiek asmeniškiau: „Mirtingasis, gimęs iš moters, trumpai tegyvena, bet vargo daug turi, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja“ (Job. 14:1-2). Čia gal galime aptikti pirmąsias užuominas į gimtąją nuodėmę, dėl kurios žmogus tapo mirtingas ir gyvena kaip Dievas prisakė: „.. tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr. 3, 17-19). 
Šarono tulpės (Tulipa sharonensis)
Iš tikro nuodėmė apkartina ir sudarko žmogaus gyvenimą. Todėl čia paminėtos ir usnys bei erškėčiai Todėl Jobas pasmerkia savo laukus, jei yra padaręs nuodėmę: „...teauga ten erškėčiai vietoj kviečių, piktžolės vietoj miežių!“ (Jb. 31; 40). Kova su nuodėme yra žmogaus kasdienybė, bet toje kovoje jis negali išsiversti be Dievo pagalbos.
Panašiai ir nedoro žmogaus gyvenimas palyginamas su neprinokusiais vaisiais ir byrančiais žiedais: „Nubarstys jis savo neprinokusias vynuoges tarsi vynmedis ir numes savo žiedus tarsi alyvmedis“ (Job 15:33). Nuodėmingasis tampa nevaisingu, byra jo žiedai ir neprinokę vaisiai. Tačiau įdomu ir tai, kad mirtį skelbiantys palyginimai vis dėlto atremiami į grožio sąvokas. Matyt, kad suprastume, koks trapus yra nuodėmės pažeistas žmogus ir kaip greitai jo grožis pranyksta.
Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?!
Jūrinis narcizas (Pancratium maritimum)
Šventajame Rašte yra dar vienas labai stiprus palyginimas, daugelio suprantamas, kaip kvietimas į lengvabūdišką gyvenimą: „Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“. (Mt. 6:28-29) Tačiau šis palyginimas kalba apie perdėta mūsų rūpestį savo gyvenimu ir nepasitikėjimą Dievu – juk iš tiesų lauko lelijos nedaro nieko savo grožiui palaikyti, o yra gražesnės už patį Saliamoną pačioje savo didybėje. 
Šiuo palyginimu mes kviečiami pasitikėti Dievu, nes jei jis pasirūpina lauko lelijomis, tai kur kas labiau rūpinasi žmogumi. Kaip jau matėme aukščiau – mums reikia triūsti Žemėje, rauti usnis ir erškėčius. Bet ar tai liudija, jog viską padarome patys? Mes galime tik paruošti žemę gaivinančiam Viešpaties gyvybės vandeniui, todėl čia ir siūloma nesirūpinti galutiniu pasiekimu, o daryti tai, kas priklauso padaryti dabar, nes visa kita bus pridėta. Jau ne kartą Šventasis Raštas liudijo apie tai, jog Dievas gaivina vandeniu iš Meilės tada, kai mes patys ruošiame save tos Meilės priėmimui. Iš tikro visi esame kuklūs Viešpaties vynuogyno darbininkai, o Jis tas vynuoges augina ir nokina. Dovanoja tuos vaisius mums – dovanoja daugybę mums reikalingų vaisių, kuriuos galime panaudoti maistui ir vaisui, rūbui ir pastogei. Tai jis užaugina medžius ir javus, gėles ir žoles. Tad nesirūpinkime savo drabužiu, pakaks, kad užlaikytumėte jį švarų. 

Arnoldas Stasiulis

2 komentarai:

geles i namus rašė...

Nemaniau, kad gėlių simbolikoje yra tiek prasmės. Įdomus ir vertingas skaitinys.

miegancios rozes internetu rašė...

Geras straipsnis, labai mėgstu gėles, tikiu horoskopais, iš tikrųjų kiek yra simbolikos visuose dalykuose..