2012 m. balandžio 25 d., trečiadienis

Chose de Rivieros šedevras „Moterų dvikova“

Chose de Riviera (1591-1652) Izabelės de Karazi ir Diambros de Potinello dvikova ("Duelo de mujeres") 
1636 m. / drobė, aliejus 235 x 212 cm / Madrido Prado muziejus, Ispanija
1552 metais Neapolyje atsitiko neeilinis įvykis – markizo de Vasta akivaizdoje kovėsi dvi damos – Izabela de Karaci ir Diambra de Petinella. Tai buvo dvikova dėl jaunuolio Fabio de Zeresola. Moterų kova dėl meilės vyrui tapo jaudinančiu įvykiu, nes buvo įprasta, kad kova dėl moters visada buvo užsiėmimas. 

Ši dvikova taip sukrėtė Neapolio gyventojus, kad dar ilgą laiką apie ją sklidi kalbos. Romantinė dviejų, vieną vyrą pamilusių jaunų moterų kova įkvėpė 1636 metais Italijoje gyvenusį ispanų dailininką Chose (Giuseppe) Rivierą (Ribera) sukurti tikrą šedevrą – drobę „Moterų dvikova“. Tai yra vienas iš labiausiai jaudinančių Madrido Prado muziejaus eksponatų.

Dvikovos scena pavaizduota tobulu klasikiniu stiliumi. Paveikslo personažai padalinti į dvi, ryškiai išsiskiriančias grupes. Pirmame plane – dvi, mirtinoje kovoje susirungusios, skydais ir kardais ginkluotos  moterys. Mes matome dvikovos kulminaciją. Viena iš moterų ką tik sužeista į kaklą ir parkrito ant žemės. Kita laiko kardą kovinėje parengtyje ir rengiasi smogti lemiamą smūgį. Gulinti, nuo žaizdos apsilpusi dama, paleidžia iš rankų savo kardą, kuris tik dalinai matomas drobėje. Tai turėtų reikšti, jog daugiau ji juo nepasinaudos. Tačiau ji dar ginasi skydu ir tikisi atremti kitą, neišvengiamą priešininkės smūgį. Nugalėtoji dama iššaukia mūųs simpatijas – ji tokia moteriška ir graži. Šaltakraujiškai į sužeistą priešininkę žvelgianti varžovė – kur kas mažiau moteriška ir kur kas masyvesnė. Tačiau skirtingai nuo daugybės batalinio žanro scenų, ši dvikova neatrodo labai žiauri, nepaisant to, kad mes matome kraujuojančią žaizdą.

Abi figūros tapytos ryškiomis spalvomis, yra aptakios ir čia ko gero daugiau skulptūriškumo, nei tapybiškumo. Minkšti ir apvaloki siluetai dvelkia erotizmu, o pati scena apjungia savyje moteriškumą, įniršį ir aistrą. Kovotojų apranga primena Senovės Romą, ir tai daro šią porą panašią į klasikines amazones.

Drobės kompozicija tobulai subalansuota. Dešinioji dama atrodo stambesnė, ir tai simbolizuoja jos pranašumą kovoje. Dominuojančią potencialios nugalėtojos figūrą atsveria rūstaus vyro figūra už nugalėtosios damos nugaros ir išryškina jos moteriškumą. Vyriškis susikaupęs stebi ir nerodo jokio ketinimo stabdyti mirtiną dvikovą. Galima numanyti, kad  toga ir kirasa apsirengęs vyrisškis ir yra markizas del Valis. Paskutiniame plane pavaizduota grupė žmonių, kurių tarpe yra senolis ir ginkluoti kareiviai. Nuo besikaunančių moterų juos skiria medinė sienelė, kuri primena bulių kautynių areną ribojantį atitvarą. Žiūrovai pavaizduoti tamsiomis spalvomis, o užpakalinis planas nutapytas keliais potepiais.

Iš tikrųjų tai nėra įprasta dvikova, nes jos būdavo rengiamos privačiai ir dalyvaujant sekundantams. Ši kova primena gladiatorių mūšį, tačiau jie arenoje kaudavosi be sekundantų. Kaip ir kituose Chose Rivieros paveiksluose, šiame taip pat glūdi tam tikra paslaptis – kodėl markizas suitiko būti sekundantu ir kodėl kiti žiūrovai (tame tarpe ir senolis) ramiai stebi šią mirtiną dviejų jaunų damų kovą, kai jų ginčo priežastis – išimtinai asmeniška? Taip pat neaišku, ką žiūrovų tape veikia ginkluoti žmonės.

Be jokios abejonės Rivierą jaudino lyties problemos - pakanka prisimimti kaip prieš kelis metus jis sukūrė paradoksalų paveikslą „Barzdota moteris“, kur pavaizdavo „maitinančią motiną“, kri stovi greta vyro. „Motina“ turi visus eilinio barzdoto vyro bruožus, išskyrus didelę moterišką krūtinę, kurią žindo vaikas. Į vyrus panašios moterys buvo paplitęs įvaizdis Ispanijos kultūroje ir tai galima aptikti Servanteso kūryboje. Tačiau „Moterų dvikovos“ paveiksle moterys kaip tik nėra panašios į vyrus, čia „paradoksų menininkas“ apčiuopė neįprastą ir jaudinantį moteriškos dvikovos erotiškumą, kuris visais laikais buvo daugiau vaizduotės vaisius, nei realybė.

Gali būti, kad Riviera norėjo pabrėžti kontrastą tarp ryškių moterų, kurios yra pačiame jėgų žydėjime, ir pilkos žmonių masės. Paradoksas tame, kad po akimirkos nusotabus ir žydintis gyvenimas gali nutrūkti, kai tuo tarpu minia egzistuos amžinai. Tai – nuostabi drobė apie įgimtą moteriškumą, apie nuolatinę kovą už meilę ir gyvenimą, apie didybę ir netobulumus bei žmogiško gyvenimo trapumą.