2011 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Marquise de Pompadour

Prancūzų rašytojas ir filosofas Bernaras Le Bovje de Fontenelis yra pasakęs: „Niekas negali pilnai įvertinti to, ką Prancūzijai padarė ši moteris“. O juo galima tikėti, nes išgyvenęs šimtą metų matė, kaip ši valstybė tapo autoritetingiausia ir labiausiai išprususia Europoje.
Markizė de Pompadur (tikrasis vardas Žana Antuanetė Puasson) gimė 1721 metų gruodžio 29 dieną. Iki šiol nėra aišku, kas buvo tikrasis mergaitės tėvas – iki intendanto išsitarnavęs, apsivogęs, šeimą palikęs ir nuo teisingumo besislapstantis liokajus Fransua Puassonas ar reguliariai mažosios Žanos išlaikymui pinigus duodavęs dvarininkas Normanas de Turnemas. Tik jo dėka Žana Antuanetė įgijo išsilavinimą. Visi aplinkiniai žavėjosi neeiliniais madmuazel gabumais, - ji pažino muziką, puikiai piešė, dainavo, vaidino ir deklamavo eiles. Visa tai didino pasitikėjimą savimi.
Kai mergaitei sukako 9 metai, motina nusprendė nuvežti ją pas žymiausią to meto būrėją ponią Lebon. Atidžiai nužvelgusi trapią ir negražią mergaitę būrėja išpranašavo: „Ši mažylė vieną gražią dieną taps karaliaus favorite!“ Vėliau, jau tapusi favorite, markizė mokėjo šiai moteriai pensiją iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Iš tiesų Žana buvo apdovanota guviu protu. Jei aršiausias priešas Aržansonas kalbėjo apie ją kaip apie apkūnią išbalusio veido blondinę, tai kitas jos bendraamžis, Versalio miško ir parko jegermeisteris Lerua jautė kur kas didesnę simpatiją. Jis teigė, kad Žana Antuanetė buvo vidutinio ūgio, elegantiška, minkštas elgesio manieras turinti moteris. Vešlūs, kaštonu blizgantys plaukai rėmino visada švytintį nepriekaištingo ovalo formos veidą. Žanos nosis buvo klasikinė, o lūpos – jausmingos. Merginos juokas užburdavo, o didelių akių spalva neapibrėžiama: „Jose nebuvo juodoms akims būdingo spinduliuojančio gyvybingumo ar žydroms charakteringo švelnaus nuovargio, arba pilkų akių kilnumo. Nenusakoma akių spalva, rodos, žada aistringą gundymą ir tuo pačiu palieka nerimastingą maištingos sielos ilgesį“.
19-metė Žana buvo negraži ir neturtinga, o be to nepasižymėjo tvirta sveikata. Atrodė, kad ji neturi jokių galimybių susirasti tinkamą porą. Tačiau, kaip nebūtų keista, jaunikis atsirado gana greitai. Tai buvo Normano de Turnemo sūnėnas Šarlis de Etiolis. Žinoma, jis nebuvo pasakų princas, tačiau turtingas ir iš geros šeimos. Kita gal būtų įsitvėrusi rankomis ir kojomis, bet tik ne Žana. Ji vis dar delsia su galutiniu atsakymu – juk prieš 10 metų madam Lebon išpranašavo jai karalių, o koks karalius gali būti iš Šarlio? Visgi 19-metė Žana šaltakraujiškai už jo ištekėjo. Po dviejų metų pagimdė dukrą Aleksandrą, bet tai nesustabdė nuo neišdildomai jos galvoje įstvirtinusios svajonės. 
Juk būrėja nepasakė, kad ji bus karalienė, bet išpranašavo favoritės vietą, todėl reikėjo laikytis kuo arčiau dvaro. Turėdama turtingą vyrą dabar galėjo gyventi nerūpestingai. Ji mokėjo pateikti save aukštuomenei, todėl labai greitai atsidūrė dėmesio centre. Nuolatinis vakarinių karalienės priėmimų dalyvis, parlamento pirmininkas Eniu minėjo ją, kaip žavingiausią kada nors jo matytą moterį. „Ji subtiliai jaučia muziką, labai išraiškingai ir įkvėptai dainuoja ir, ko gero, žino daugiau nei šimtą dainų. Ji taip pat vaidina Etiolio komedijose, kurios statomos moderniame teatre su mechanine scena ir dekoracijų kaita“. Žana išnaudojo tas aplinkybes sau naudinga linkme. Jai tiko paskalos, gandai, o kartais ir teisinga informacija apie karalių ir jo dvarą.
Bet norint tapti karaliaus meiluže mažų mažiausiai reikėjo, kad karalius ją bent pamatytų. Čia išryškėjo pagrindinės jos charakterio savybės – atkaklumas ir tiklso siekis.
Žana pradeda reguliariai lankytis Senaro miške, kur mėgsta medžioti karalius. Ji rengėsi tai dangiško žydrumo suknele ir važinėjo rožiniu fejetonu, tai rožine suknele ir keliavo žydra karieta. Pirmą kartą karalius prajojo pro šalį, bet antrą kartą sustojo ir įdėmiai pažvelgė į madmuazelę Puasson, tuo labiau, kad jau buvo girdėjęs apie „mažutę Etiol“. Pajutusi konkurentę tuometinė karaliaus favoritė de Šatoru gana greitai nutraukė Žanos įkyrumus. Pas jos motiną apsilankė žmogus ir perdavė „prašymą išvaduoti karalių, nuo įkyraus madmuazel Puasson dėmesio“. Tai buvo jos vilčių krachas.
Tačiau jau buvo maža likti aukštuomenės dėmesio centre, nes tai buvo susiję su jos vyro turtais. Žana ir vėl stengėsi atkreipti į save hercogienės grožio pakerėto karaliaus dėmesį. Tačau tai pavyko tik 1744 metais, kai  vos dvidešimt septynerių sulaukusi hercogienė de Šatoru netikėtai miršta nuo pneumonijos. Karaliaus rūmus apima karštinė – paskubomis kuriamos „partijos“ palaikančios tai vieną tai kitą kandidatę į favoritės vietą. Žana suprato, kad dabar kelias į karaliaus širdį – laisvas.
Tuo metu, kai „gražiausias karalystės vyras“ susipažino su Žana, jam buvo 35-eri. Karalius buvo išbandęs visus įmanomus malonumus, bet ir vėl nepaparastai nuobodžiavo. Na, o Žana Antuanetė intuityviai suprato, kaip patraukti monarcho dėmesį. Jis buvo vadinamas „žmogumi su keistu ir paslaptingu charakteriu“  ir „anksti pavargusiu“ karaliumi. Buvo kalbama, kad „jo kuklumas su laiku tapo trūkumu“. O kadangi geriausiai jis jausdavosi moterų draugijoje, prancūzai nedelsdami praminė jį „geidulingu nusidėjėliu“.
1745 metų vasario 28 dieną dofino ir ispanų princesės Marijos-Teresės vestuvių proga Paryžiaus Rotušėje buvo surengtas grandiozinis pokylis, kuriame karaliaus Liudviko XV dėmesį patraukė ir suintrigavo jauna, medžiotojos Dianos kostiumu pasidabinusi mergina. Žavingoji kaukė akivaizdžiai gundė monarchą. Jo prašymu nepažįstamoji parodė savo veidą ir „netyčia pametė“ iškvėpintą nosinaitę. Karalius buvo galantiškas – jis pakėlė nosinaitę ir atidavė ją merginai. Tai buvo jų meilės pradžia. Konkurentės paskendo gedule – nosinė mesta.
Balandžio pradžioje ponia d`Etiol pasirodė Versalyje, kur buvo rodoma italų komedija. Kiek jai kainavo vieta šalia karaliaus ložės – istorija nutyli. Tačiau, kad ir kiek tai būtų kainavę, dividendai neužtruko. Kai Liudvikas įsakė parengti vakarienę jo kabinete, niekas net neabejojo, kad kartu su juo vakarieniaus „mažylė Etiol“. Tą patį vakarą ji atsidavė karaliui ir tai vos netapo lemtinga klaida. Kitą dieną prie tam tikros, jo „palaimintų“ damų elgesio pripratęs karalius, ištarė kelias malonias frazes ir leido suprasti, kad ji neturėtų jokių vilčių. Naivus karalius dar nežinojo, su kuo susidėjo. Žana buvo apdairi ir papirko kamerdinerį, kuris pašnibždėjo madam, kad karalius laiko ją „savanaudiška“, o jo įpėdinis princas teatre įžvelgė jos elgesyje „vulgarumą“. Tuo pačiu kamerdineris jos paliepimu įtikinėjo karalių, kad Žana yra beprotiškai įsimylėjusi ir apimta nevilties, nes blaškosi tarp meilės karaliui ir pareigos įtarinėjančiam vyrui.  Tačiau buvo akivaizdu, kad pasiekti taip geidžiamą tikslą nebus lengva.