2012 m. sausio 21 d., šeštadienis

Gausybės ir taikos simbolis

Alyvmedis (lot. Olea europaea) yra vienas iš seniausių ir svarbiausių vaismedžių žmonijos istorijoje, o alyvmedžių  kultūra tampriai susijusi su daugybės civilizacijų ir Viduržemio jūros imperijų klestėjimu bei žlugimu.

Gausūs alyvmedžių derliai užtikrindavo nuolatines maisto atsargas, todėl juos auginančios tautos buvo stabilios ir ilgaamžės. Alyvmedžių giraičių didėjimas nuolat lydėjo gyventojų prieauglį ir ilgainiui nulėmė Graikijos bei Romos imperijų suklestėjimą. Įdomu ir tai, kad šių imperijų žlugimą sekė alyvmedžių giraičių naikinimas. Net jau tokioje netolimoje praeityje, kaip Izrealio karuose su Palestina, Izraelio buldozeriai sunaikino 50000 alyvmedžių. Jie turėjo visiškai aiškų tikslą – iškeldinti iš Gazos sektoriaus Palestinos ūkininkus, kurių gerovė labai priklausė nuo alyvmedžių. Tad nenuostabu, kad istoriškai šalia Jėzaus gimtinės Beatliejaus pasodinti alyvmedžiai buvo laikomi gerovės ir taikos simboliu, o šių medžių sunaikinimas reiškė tos gerovės ir taikos pabaigą.

Manoma, kad alyvmedis į Viduržemio jūros šalis buvo atvežtas iš Vidurinės Azijos daugiau nei prieš 6000 metų. Jau 3000 metų prieš Kristų jis buvo auginamas Kretos saloje, paplito Senovės Graikijoje ir Romoje, kurios gyventojai gyvulinės kilmės riebalų vartotojus laikė barbarais. Šiuolaikinės medicinos įkūrėjas Hipokratas teigė, kad kasdienis šaukštas alyvuogių aliejaus yra vaistas. Daugelis žmonių laikosi šio patarimo iki pat šios dienos.

Alyvmedis yra amžinai žaliuojantis iki 15 metrų aukščio medis su mėsingais, mažais, pailgais lapais, kurie krenta kas 2-3 metus. Apatinė lapo dalis yra tamsiai žalia, o viršutinė padengta sidabriniu blizgesiu. Medžiai yra genimi, nes kai kurios šakos jau nevaizingos todėl turi būti nupjautos „... kad ji duotų dar daugiau vaisių“. (Jn. 15:2).

Jaunų medžių žievė yra lygi, bet su amžiumi  darosi rambesnė, rievėta ir gumbuota. Senų medžių kamienuose gali atsirasti drevės, uoksai. Medis labai šakotas, todėl karštą dieną po jo šakomis pavėsį randa ir žmogus ir gyvulys. Jo vainikas gali siekti 10 metrų, tačiau sodininkai nugeni juos iki 6 metrų skersmens – taip savo soduose padidina tarpus tarp medžių ir gauna didesnius derlius.

Alyvmedžio šaknys įsiskverbia į neįtikėtiną gylį ir visą reikalingą drėgmę gauna tik iš ten. Kaip tik todėl alyvmedis žaliuoja netgi per didžiausias sausras. Giraitėse šie medžiai auga gana atokiai vienas nuo kito – ne mažiau nei 10-ies  metrų atstumu. Tankiau susodintus alyvmedžius galima aptikti tik ten, kur yra drėkinama žemė.  Atstumas tarp medžių reikalingas tam, kad vaisiai gautų kuo daugiau Saulės ir greičiau prinoktų. Alyvmedis yra labai gajus – net iš nukirsto medžio kelmo išauga naujos atžalos.

Alyvmedžiai pražysta gegužės mėnesį mažais, kvapniais, baltos spalvos žiedais, o jų vaisiai dera visą vasarą ir iki pat gruodžio mėnesio. Per tą laiką vaisiaus spalva pakinta nuo žalio iki juodo.  Pirmą kartą alyvmedis pražysta ir veda vaisius sulaukęs aštuonių metų, bet gausiausią derlių duoda 40 – 50 metų medžiai. Tačiau derlių duoda ir amžių amžius augantys alyvmedžiai – yra žinomi atvejai, kai vaisius veda ir tūkstantį metų turintis medis.
Alyvuogės surenkamos krečiant medžio šakas arba nudaužant jas lazdomis. Uogos krenta aplink medžio kamieną, ant specialiai pateisto audeklo. Vaisius pradedama rinkti tada, kai pradeda kisti jų spalva. Anksčiau aliejaus spaustuvai  būdavo statomi pačiose alyvmedžių giraitėse, o dabar surinktos alyvuogės yra gabenamos į vietinę aliejaus spaudimo bendrovę.  Labai svarbu išspausti aliejų per vieną dieną nuo derliaus nuėmimo, nes priešingu atveju prarandamas kvapas ir aliejaus kokybė. Išspaustas aliejus iš karto tinkamas vartojimui.

Alyvmedis puikiai dera Palestinos kalvose ir veši kalvų atšlaitėse, kur Saulės atokaita brandina vaisius. Tam, kad užsimegztų pumpurai žiemą medžiui reikalingas kelių laipsnių šaltis. Didelis šaltis gali pražudyti medį, kuriam būtina vidutinė metinė 15-os laipsnių temperatūra ir žiemos lietūs. Biblinių laikų alyvmedžiai buvo gana maži – dabar galėtume juos laikyti vaismedžiais, mat jie buvo patys populiariausi tų laikų sodų medžiai.  

Nuodstabusis medis įkvėpė ne vieną menininką – juos tapė Van Gogas, Sezanas, Renuaras ir Matisas, savo raštuose juos įamžino Miltonas, Šekspyras ir lordas Baironas. O trečiasis JAV prezidentas (beje – puikus sodininkas!) Tomas Džefersonas rašė, kad „Alyvmedis yra prabangiausia rojaus dovana“. Kai jis dirbo JAV ambasadoriumi Prancūzijoje, pradėjo alyvmedžių ir jo sėklų eksportą į pietines JAV valstijas. 1769 metais jie buvo įveisti Kalifornijoje.

Antroje praėjusio šimtmečio pusėje alyvmedžių kultūra ypatingai išplito Europoje. Didžiausia šių medžių augintoja tapo Ispanija, kur juos atvežė pranciškonų vienuoliai. Dabar ten išspaudžiama dvigubai daugiau aliejaus nei Italijoje. Trečioje vietoje yra Graikija, po jos eina Turkija, Sirija, Tunisas, Marokas, Egiptas, Alžyras, Portugalija ir Libanas. Visas Viduržemio jūros šalių žiedas gamina 98% pasaulio aliejaus.

Alyvmedžių kraštas

Dar Senovės Egipte buvo tikima, kad alyvmedis pasižymi ypatinga dangiška galia, todėl spaustą iš jo vaisių aliejų naudojo faraonų mumifikavimui. Šventajame Rašte alyvmedis minimas daugiau nei 30 kartų ir yra tapęs Izraelio tautos, Dievo Meilės, gausybės, šlovės ir taikos simboliu.

Pakartoto įstatymo knygoje sakoma: „VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst. 8; 7-8). Izraelis čia šalia kitų šešių augalų vadinamas ir alyvmedžių kraštu. Ten pat Viešpats primena, kad visos šios gėrybės nėra užtarnautos ar pelnytos žmonių darbu: „Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus įvedęs tave į kraštą, kurį jis prisiekė duoti tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, – kraštą su turtingais ir dideliais miestais, kurių tu nestatei, su namais, pilnais visokiausių gėrybių, kurių tu nesukrovei, su iškirstomis vandens talpyklomis, kurių tu nekirtai, su vynuogynais bei alyvmedžių miškeliais, kurių tu nesodinai;  (Įst 6; 10-11). Taigi išrinktoji Izraelio tauta tarsi nuotaka kviečiama į jai sukurtą dosnų kraštą, kur ji galės naudotis visomis Dievo parodytos Meilės dovanomis.

Įskiepyti alyvmedyje

Galėtume pamanyti, kad Šventasis Raštas teigia apie išskirtinę Dievo Meilę Izraelio tautai, bet štai vienuoliktame laiško Romiečiams skyriuje skaitome palyginimus, kurie puikiai tinka ne tik Izraelio tautai, bet ir kiekvienam iš mūsų. Štai kokios iškalbingos šios eilutės: "Jei šaknis šventa, tai ir šakos. Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu – laukinis alyvmedis – esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave (Rom. 11, 17-18). Jose kalbama apie Izraelio tautos ištakas Dieve, apie šventą šaknį, į kurią dabar ir mes esame įskiepyti Krikštu: Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai dar lengviau anie bus priskiepyti pagal prigimtį savajame alyvmedyje (Rom. 11, 24).  Ne visi esame kilę iš to paties medžio, bet būdami įskiepyti į jo šaknis mes duodame gausių Dievo malonės vaisių. Kiekvienas sodininkas žino įskiepijimo reikšmę ir viltingą svarbą derliui, tuo labiau tai žinoma Dangiškajam Sodininkui. Jis suteikia viltį kiekvienam, net prigimtinai laukiniam medžiui ir įskiepija į tauriojo alyvmedžio šaknis. Alyvmedis čia tampa ir mūsų vilties ženklu.

Ir iš tiesų dar Pradžios knygoje mes randame eilutes, kuriose apie alyvmedį kalbama, kaip apie vilties ženklą. Kai ėmė sekti tvano vandenys, Nojus išleido balandį, kuris grįžo su alyvmedžio lapu snape. Tai buvo ženklas Nojui, kad vandenys žemėje jau nusekę (Pr. 8; 10-11), ir galima stotis ant sausumos. Balandžio atneštas alyvmedžio lapas liudijo ir apie Dievo sandorą su žmogumi. Ir kaip tokia proga neprisiminti Pablo Pikaso piešinio “Balandis su alyvos šakele”. Taip Šventasis Raštas įveda mus į alyvmedžio, kaip gerovės ir taikos simbolio erdvę.

Šventajame Rašte alyvmedis ne kartą vadinamas taikos, gerovės ir gausybės simboliu. „Žaliuojantis alyvmedis, malonus akims“, – taip VIEŠPATS praminė tave (Jer. 11:16). – taip apie Izraelio tautą sako pranašas Jeremijas ir čia pat perspėja, kad ji nedarytų bjaurių darbų Dievo namuose ir neatpirkinėtų jų deginamosiomis aukomis, nes tada:  „... jis tarsi didžiu perkūno trenksmu padega jo lapus, – liepsnoja jo šakos. Galybių VIEŠPATS, kuris tave pasodino, nutarė siųsti tau nelaimę už nedorus Izraelio ir Judo namų darbus. Degindami aukas Baalui, jie įpykdė mane“ (Jer. 11:16-17). Todėl alyvmedžio derliaus pražūtis per amžius buvo ir yra laikoma Dieviškosios rūstybės ženklu.

Visagalis aliejus

Iš alyvmedžio vaisių daromas vienintelis riebalų išteklius tuose kraštuose – aliejus, nes gyvulinės kilmės riebalai tiesiog neišsilaiko karštyje. Be to alyvmedžio aliejus puikiai tinka ir kosmetiniams gaminiams bei žibintų alyvai. Kalbėdamas apie Izraelio nuodėmingumą pranašas Izaijas mini aliejų, kaip žaizdas gydančią priemonę. (Iz. 1; 6). 23-iojoje psalmėje Dovydas gieda apie jo galvą dosniai aliejumi patepusį Dievą. Alyvmedžio teikiamas aliejus buvo išties tautą iškirtine daranti ir nuo priešų gelbstinti priemonė.

Alyva naudota šventovės apšvietimui. Kunigų knygoje pasakojama, kaip Viešpats įsakė Mozei nuolat žibinti žvakides ir tam naudoti gryną traiškytų alyvų aliejų: „Paliepk izraeliečiams atnešti tau gryno traiškytų alyvų aliejaus žvakidei, kad lempos būtų žibinamos nuolat“. (Kun. 24,2). Tokiu būdu turi būti išreiškiama amžina pagarba mūsų visų Dievui. Ir dabar atėję į Bažnyčią mes matome virš Tabernakulio nuolat žibantį raudoną žibintą, kuris ženklina mums Švenčiausiojo Sakramento vietą.

Pradėdamas Jeruzalės Šventyklos statybą karalius Saliamonas kreipėsi į Tyro karalių Hiramą, prašydamas pagelbėti ir atsiųsti kedro, kipariso ir algumo medžio sienojų iš Libano, bei išmintingą vyrą, galintį dirbti su amatininkais. Už tai jis pažadėjo: „Štai aš parūpinsiu tavo tarnams, medkirčiams, kertantiems medžius, dvidešimt tūkstančių korų   grūstų kviečių, dvidešimt tūkstančių korų miežių, dvidešimt tūkstančių batų vyno ir dvidešimt tūkstančių batų aliejaus“  (2 Kr. 2:10). Mus domina aliejaus kiekiai. Vienas batas – tai maždaug 22 litrai. Vadinasi Saliamonas pažada Hiramui nei daug nei mažai – 440000 litrų aliejaus. Daug jei vienu ypu, bet kai padalini tai 10000 darbininkų, gaunas vos 12 mililitrų kiekvienam. Mažoka. Tačiau paskaičiuota, kad iš vieno medžio vaisių kasmet išspaudžiama 1840 mililitrų aliejaus. Tai reiškia, kad Saliamono soduose augo... 239130 alyvmedžių! Na, o turint omenyje alyvmedžių susodinimo tankumą nesunkiai suskaičiuojame, kad Saliamono alyvmedžių „giraitės“ dydis siekė 2015 hektarų! Tikrai įspūdinga, tuo labiau, kad tai patys kukliausi paskaičiavimai.

Karalių Patepimo aliejus

Daiktų ir žmonių patepimas šventaisiais aliejais turi ilgą istoriją. Jau Pradžios knygoje skaitome apie Izaoko sūnų Jokūbą, kuris susapnavo laiptus iš žemės į dangų bei Viešpaties pažadą atiduoti žemę gausiems palikuonimis. Pabudęs Jokūbas paėmė akmenį, ant kurio buvo pasidėjęs galvą, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė aliejaus. (Pr. 28; 10-22) Taip Jokūbas gali būti laikomas patepimo pradininku, nes tokiu būdu jis pašventino vietą pavadindamas ją Bet-Eliu, t.y. Dievo namais.

Išėjimo knygoje kalbama apie tai, kaip Mozė turi pasigaminti Patepimo aliejų. Tą patį, kuris ir dabar naudojamas teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo Sakramentus. Atsiverskite 30-ąjį Išėjimo knygos skyrių, kur rasite visą šio aliejaus sudėties aprašymą. Viešpats liepia Mozei paimti pačius brangiausius kvepalus – mirą, kvepiančio cinamono, kvepiančios nendrės ir kasiją. Įdomu tai, kad apie šiuos kvepalus kalbama matuojant jų vertę pinigais – vadinasi jie gali būti perkami, o štai apie alyvmedžio aliejų sakoma jau kitaip – Dievas liepia imti vieną hiną (3,7 litro) aliejaus. Tai sako mums, kad alyvmedžių aliejumi buvo apsirūpinusi kiekviena šeima. Sumaišius šiuos komponentus gaunamas tarsi „kvepalų gamintojo sumaišytas“ Patepimo aliejus, kuriuo reikia patepti Viešpaties išvardytus daiktus, idant „Kas tik prie jų prisiliečia, taps pašventintas“. Tuo pačiu aliejumi turi būti patepami ir Dievui tarnaujantys kunigai. Viešpats prisakė Mozei, kad „Tai bus mano šventas patepimo aliejus per visas jūsų kartas. Jis neturi būti naudojamas paprastam kūno patepimui, jūs negaminsite kito mišinio tokios sudėties kaip jis. Jis yra šventas, ir jūs turite laikyti jį šventu. Kas tik pagamintų į jį panašų ar pateptų juo pašalietį, bus pašalintas iš tautos“ (Iš. 30; 31-33). Jei grįžtume prie alyvmedžio, kaip išrinktosios Izraelio tautos simbolio, suprastume, kad būtent jo vaisiai daro patepimo aliejų šventu.

Teisėjų knygoje randame palyginimą, kuriame kalbama apie būsimą karalių patepimą: „Kartą medžiai suėjo patepti sau karaliaus. Alyvmedžiui jie tarė: „Būk mūsų karalius!“ (Ts 9; 8) Ir po to Kunigų patepimo ritualą perėmė ir karaliai: ” Judo žmonės ten patepė Dovydą Judo karaliumi“ (2 Sam 2; 4). Taip buvo pateptas ir karalius Saliamonas (1 Kar 1;34). Visi šie patepimai laikomi išskirtine Dievo malone ir Jo šventumo ženklu. Patepdamas Sauliaus galvą pranašas  Samuelis ištarė: „Argi VIEŠPATS nepatepė tavęs savo tautos Izraelio valdovu? Tu turėsi valdyti VIEŠPATIES tautą ir išgelbėti ją iš visų jos priešų rankos. Ženklas tau, kad VIEŠPATS patepė tave savo paveldo valdovu, yra šis“ (1 Sam. 10;1). Visoje Biblijoje patepimas aliejumi laikomas Šventosios Dvasios išliejimu.

Tai kalba apie tai, jog Viešpats iš tikrųjų pašventino alyvmedį ir per jo vaisius teikia savo malones. Taip ir kiekvienas iš mūsų gauname tas malones būdami įskiepyti šio medžio šaknyse. Štai kaip gražiai apie tai kalbama psalmėje:

Bet aš esu lyg vešlus alyvmedis,
augantis Dievo Namuose.
Aš pasitikiu ištikima Dievo meile
per amžių amžius.
Tau dėkosiu amžinai už visa,
ką tu padarei.
Ištikimųjų akivaizdoje skelbsiu tavo vardą,
nes jis yra geras.
(Ps. 52;10-11)

Alyvų kalnas

Jeruzalėje, priešais rytinę Šventyklos sieną stūksantis Alyvų kalnas be jokios abejonės yra labiausiai žinoma Šventajame Rašte minima alyvmedžių vieta. Į šį kalną lipo karalius Dovydas su savo žmonėmis, kai į sostą kėsinosi Absalomas (2 Sam.15,30).

Su Alyvu kalnu susiję svarbiausi Jėzaus gyvenimo etapai: įžengęs į Jeruzalę Jis atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, kur buvo atvestas asilaitis, kad išsipildytų pranašo žodžiai. Panašu, kad tuo metų Alyvų kalne buvo gausu medžių, nes ten pat (Mt. 21,8-10) skaitome apie tai, kad žmonės kirto ir klojo jam po kojomis medžių šakas.

Čia Jis su savo mokiniais buvo ir po Paskutinės vakarienės (Lk. 22;39).  Apie tai pranašavo dar pranašas Zacharijas: „Tą dieną jo kojos stovės ant Alyvų kalno, esančio ties Jeruzale rytų pusėje“. (Zch. 14,4). Čia Jis buvo ir suimtas po to, kai Judas atvedė kareivius – jis žinojo įprastą Viešpaties maldos vietą. Manoma, kad nuo šio kalno Jėzus pakilo į dangų, nes Apaštalų darbuose skaitome apie tai, kad po Jo žengimo į Dangų iš Alyvų kalno grįžo apaštalai: „Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, buvusio netoliese – kiek leidžiama nueiti šabo dieną“ (Apd. 1,12).

Evangelijoje pagal Morkų Alyvų kalnas vadinamas Getsemanės ūkiu (Mk. 14;32), nes alyvmedžių soduose būdavo ir spaustuvai aliejui spausti. Getsemanė ir verčiasi kaip „aliejaus spaustuvai“.

Iki pat šių dienų išlikęs 830 metrų aukščio status, beveik mylios ilgio kalnas su plokščia viršukalne driekiasi iš šiaurės į pietus ir dengia beveik visą rytinę Jeruzalės šventyklos sieną. Jeruzalės Alyvų kalne dar ir šiandien auga daugiau nei 2000 metų turintys alyvmedžiai.

Kai keliausite Viduržemio jūros šalių keliais, sustokite ties alyvmedžiu ir pasimėgaukite jo teikiama vėsa, o kai mėgausites taure vyno ir alyvuogėmis, susimąstykite apie Dievo Meilę ir Šventumą. 

Negrįžimo taškas

Kiekviena situacija yra unikali, bet tos klaidos, kurias daro ir per vėlai pripažįsta moterys, yra panašios, kaip du vandens lašai. Mūsų damos yra apakintos keliomis melagingomis nuostatomis, kurias dar palaiko moteriškas „glamūras“.

Barniai. Viena iš klaidingų nuostatų – isteriško elgesio laikymas „naudinga emocine iškrova“. Įvairaus amžiaus damos (nuo 18 iki 40 metų) dažnai skundžiasi, kad elgėsi pernelyg emocionaliai. Jos surengdavo „smegenų praplovimus“ ir dažnai „aiškinosi santykius“. Ko jau ko, o temperamento netrūksta dažnai moteriai: jos moka bartis emocionaliai, kryptingai ir pilnatviškai. Jei tai bus riksmas, jį girdės kaimynai, skraidys ir duš indai, o vyras liks nieko nenutuokiantis. Kur tas „angelas“ su kuriuo jis susitikinėjo? Nejaugi šita siautėjanti ragana – jo likimas ir jo meilė?

Šalin buitį! Dar vienas paklydimas, lemiantis santykių pabaigą – „asmeninės laisvės išlaikymas“. Konkrečiai, jis išreiškiamas pasiryžimu negaminti, netvarkyti ir neleisti paversti save „namų verge“. Bet, deja, bet kokio isterinio laikotarpio metu vyras nori valgyti. Ir tada neveikia „Aš taip pat dirbu ir pavargstu“ ir „jei nori valgyti – pasigamink pats“. Kad ir koks geras būtų seksas, kad ir kiek dvasiškai esate artimi, jei vyras alkanas ir neprižiūrėtas, santykiai ima tiksėti atgaline eiga. Vyras gali tapti sąjungininku namų ūkyje tik tada, jei moteris yra diplomatiška ir rami. Vyrai nepakelia jokių reikalavimų, pretenzijų ir trypimo kojomis.

Pavydas. Moterų santykis su pavydu yra išties labai sudėtingas.  Visų pirma jos stengiasi žūt-būt iššaukti pavydą bet kokia forma. „Pavydi, reiškia myli“ yra viso labo eilinė ir neteisinga nuostata. Visų antra, jos savo pavydu išsekina vyrą. Tai ir būdas parodyti jam, jog esi neabejinga, bet tuo pačiu ir padidintos kontrolės akstinas. 

Prieš jus toli gražu ne pilnas „santykių griovėjų“ sąrašas. Bet dažniausiai pačios moterys nurodo į šias tris grupes.

Santykių nesugrąžinimo taškas. Įsivaizduokite vyrą, kuris yra persmelktas barniais, blogai maitinamas, jam pavyduliaujama ir nuolat leidžiama suprasti, kad bet kuriuo metu gali būti pakeistas kitu. Žinoma, visa tai prasideda ne iš karto: iš pradžių yra abipusio pasigėrėjimo, „rožinių akinių“ ir kitokių saldumynų laikotarpis. Vyras patenkintas ir jau mano, kad atrado „savo tobuląją“. Bet praėjus pusei metų po to, kai jie apsigyveno kartu, pradeda ryškėti ne pačios simpatiškiausios savybės. Iš pradžių vyras galvoja, kad tai viso labo tik atsitiktinumas. Po to supranta, kad daug kas ima kartotis bauginančiai reguliariai. Jis bando pasikalbėti su moterimi ir, greičiausiai, gauna dar vieną barnį.

Kol tam tikros individualios vidinės logikos „pliusai“ viršija ar bent yra lygūs „minusams“, vyras kenčia, bet iš esmės išlieka laimingu.  Bet ta akimirka, kai „minusai“ rimtai persveria „pliusus“, tampa posūkio tašku jų santykiuose. Vyras ima kaupti įrodymus, kad ši moteris jam netinka. Vieniems reikia daugiau laiko, kitiems – mažiau, bet ši akimirka ateina būtinai. Ir ji vadinasi „santykių nesugrąžinimo tašku“.

Tada pas vyrą iškyla vidinis įsitikinimas, kad šie santykiai yra baigti. Tai reiškia, kad jis toliau nepasiruošęs dėti pastangas, jausmus ir lėšas į jų atstatymą. Dabar jis jau nedarys nieko, kad sugrąžintų ar atstatytų santykius. Dabar jie jam – praeityje.

Vyro negrįžimo taškas. Visų įdomiausia, kad moterys paprastai „paržiopso“ šią akimirką. Jos ir toliau elgiasi taip pat ir net padidina ekspresiją. O kaipgi kitaip, jei vyras tapo apatišku? Reikėtų surengti jam dar vieną pašutinimą, kad atgytų! Ir tai tik įtikina vyrą, kad jis padarė teisingas išvadas. O toliau situacija gali klostytis įvairiai. Fiziškai vyras gali pasitraukti ne iš karto. Kitaip sakant laikas tarp „santykių nesugražinimo taško“ ir „vyro negrįžimo taško“ gali tęsti ir kelias minutes ir ilgus metus.

Psichologiškai savo santykius su moterimi užbaigęs vyras gali likti gyventi pas ją. Bet kai tik baigiasi psichologinis santykis, įsijungia „paieškos elgesys“. Jis tampa atviras naujiems atradimams!

Kadangi vyras beveik niekada nesiryžta „išeiti niekur“, jis pradeda gyventi dvigubą gyvenimą. Situacija gali būti paprastesnė, jei nėra vaikų. Sprendimą padaręs vyras per trumpą laiką gali susirasti naują „įsimylėjimą“ ir ištarti seniems santykiams „arivederči“.

Kai kada vyrai tiesiog „prapuola“, neatsakinėja į skambučius, SMS žinutes ir elektroninius laiškus. Na, o tie kurie yra drąsesni, atvirai pareiškia, jog santykiai baigti, išgyvena nemalonų pasiaiškinimų laiką ir su palengvėjimu atsidūsta.

Kai kalba eina apie vedybinius ryšius ir vaikus, situacija tampa sudėtingesnė. Sutuoktinis gali metų metus turėti kitus ryšius už santuokos ribų. Arba gali „pabėgti“ į alkoholį, žaidimus, darbą, hobį. Ir būti su žmona ne kartu, bet šalia. Ir pasitaiko, kad vyrai taip ir nesudeda lagamino ir neišeina – dėl vaikų, arba dėl to, kad nėra kur eiti. Bet tuo pačiu metu jaučiasi „pagauti“ ir nelaimingi. Moteris tada taip pat kankinasi, kol galų gale pati nenusprendžia išsiskirti.

Antras šansas. Bet grįžkime į pačia sudėtingiausią akimirką moteriai, kai vyras jai ištaria: „Viskas, daugiau negaliu, skirkimės“. Tada ji pradeda girdėti! Staiga ji labai rimtai priima tai, ką jis ne kartą yra sakęs – jo prašymus ir pretenzijas. Ji ima suprasti, kad savo isterijomis, pavydu ir nerūpestingumu (reikiama – pabraukti) pastūmėjo santykius į griūtį.

Ir ji nusprendžia „viską sugrąžinti“. Dabar pajunta tokią meilę, tokią jėgą, kuri mažų mažiausiai turėtų apversti pasaulį. Dabar jai rodosi, kad ims elgtis kitaip ir įvertins visas savo klaidas. Žinoma, jie dar bus laimingi! Tereikia, kad jis leistų „antrąjį šansą“.

Jos galvoje rezgasi išganinga mintis, kad „jis pats nesupranta, ką daro“, kad šis pokalbis yra visiškai ne apie santykių nutraukimą. Tiesiog tai paskutinis jo bandymas, dasibelsti iki jos mylimos širdies! Ir, žinoma, ji tuoj tuoj išgirs ir jie bus laimingi.

Deja, viskas ne taip. Vyrai ypatingai retai manipuliuoja skyrybų tema, tai greičiau moteriška savybė. Kai vyras prabyla apie skyrybas (ketina išsiųsti jus „pas mamą“ ar pats susikrauti lagaminą), tai reikia vertinti labai rimtai. Greičiausiai „santykių nesugrąžino taškas“ jam jau praeityje ir dabar jis artėja prie „savo paties negrįžimo taško“.

Net jei vyras pasiduos moters ašaroms ir duos „antrąjį šansą“, nieko gero iš to nebus. Visų pirma –jam visi santykiai yra psichologiškai baigti, o tai reiškia, kad jis jau nebedės jokių pastangų. Geriausiu atveju truputį luktels ir pažiūrės, ar moteris ėmė keistis taip, kaip ji žadėjo. Na, o moteris, nematydama vyro reakcijos, gana greitai praras visą ryžtą. Tokiu būdu „antrasis šansas“ tėra nevaisingas ir skausmingas santykių agonijos tęsinys.

Moteris ant „kabliuko“. Dažnai santykius nutraukę ir nuo moters pasitraukę vyrai, po kažkiek laiko paasirodo jos gyvenime. Na, o jos vėl neteisingai interpretuoja šį faktą. Jas apima romantiška nuotaika, jos tikisi, kad jis „suprato, kad ji yra visų geriausia ir nutarė grįžti“. Bet esmė tame, kad dalis vyrų vertina galimybę turėti „atsarginius aerodromus“ ir periodiškai pasirodo buvusių moterų gyvenime. Jie sako komplimentus, kartais atvirai meluoja ir vadina „visų geriausia“ bei apeliuoja į gyvenimo aplinkybes, kurios neleidžia būti drauge. Vienu žodžiu jie sudaro neegzistuojančių santykių regimybę, - gal iš savininkiškumo jausmo, gal ir dėl to, kad turėtų kur gyventi. Bet ar norite būti „atsarginiu aerodromu“? Negaiškit laiko!

Taigi... Santykiai retai kada sugriūva dėl to, kad sutuoktiniai nesutaria dėl socialinės politikos Kuboje. Kur kas dažniau tomis priežastimis tampa nenuolankumas ir egoizmas. Pasistenkite pažvelgti į save. Taip, jūs vertinate santykius, bet ar jūsų žodžiai sutampa su darbais?

Santykių labui reikia daryti viską, kas tik įmanoma ir tai daryti reikia dar iki to, kol jie ims artėti prie „negrįžimo taško“. Jei vyras pats ateina į pokalbį apie santykius – tai labai rimta. Pasistenkite jį išklausyti ir padaryti išvadas. Jei vyras nusprendė išeiti, tai, greičiausiai, nebėra jokios prasmės jį sulaikyti.

Jūs negalite sugrąžinti buvusių santykių. Yra įmanomas bendravimas, kuris remiasi saviapgaule ir iliuzine viltimi. Reikalingas laikas tam, kad suprasti savo klaidas ir tikrai pasikeisti. Iškentėkite, padarykite išvadas ateičiai ir gyvenkite.