2014 m. liepos 1 d., antradienis

Mus skiria miestai


Ar meilė atspari juos skiriančiam atstumui? Ar atlaikys? Žinoma, kad atlaikys. Kurį laiką.

Meilė per atstumą yra super-romantiška, super-seksuali ir super-dramatiška. Tai gali patvirtinti bet kuri mergina. Bet aš manau, kad tai – narkotikas. Užsikabliuojama įvariai, kaifuojama vienodai gerai, o baigiama vienodai blogai. Ir toje rizikos grupėje gali sutikti bet ką, - nesvarbu kokia lytis, orientacija, tikėjimas ar šeiminė padėtis. Imunitetą gal turi tik tie, kurie iš viso nesugeba įsimylėti. Apsisaugoti nuo to neįmanoma, jokių skiepų nėra ir, matomai, nebus. Dėl to galimi recidyvai.
Būna maždaug taip; du romantikai (vienas iš jų – ilgalaikėje komandiruotėje) po „stebuklingo susitikimo“ ir „nepakartojamo sekso“ nusprendžia, kad tai – likimas. Vyrukas jau neteko vilties sutikti meilę kažkur netoli savęs, nes jau viską išbandė ir nebejaučia jokio malonumo. Tokia vyriškos nevilties sėkla krenta į derlingą svajingo moteriškumo dirvą, kuri nuolatos tręšiama naivumu ir neištirpstančiomis trąšomis  „princasantbaltožirgo“. Ji nuolatos drėkinama provincialiu liūdesiu ir stipria žemės valia „būsi mano“. Nesu visiškas cinikas – kartais būna ir tikra meilė. Bet šiuo atveju tai nesvarbu. Daigai būna skirtingi, žiedai gražūs, o vaisiai vienodi pas visus.
Prasiveršiu link tavęs, mon amie…
Vaisiai yra panašūs į rojaus. Bent jau iš pradžių taip atrodo. Moteris visada jaučia kažką paslaptingą, nežinomą, ji ilgai kalbasi su mylimuoju telefonu, jos kūną kankina aistra. Todėl reti susitikimai ir neužmirštamas artumas yra tikra šventė. Na, o vyrui tai – atsakomybės nebuvimas, jokios kontrolės, pašėlęs seksas, galimybė pabūti ypatingai dėmesingu ir jautriu (pakanka neužmiršti paskambinti). Jis gali tapti supermenu (netikėtai atvažiuoti savaitgaliui) ar net pačiu geriausiu vyru pasaulyje (atvažiuoti savaitei ar nupirkti jai bilietą, kad kartu pabūti tropikuose). Tai – idealūs santykiai. Ji virpa, o jis laisvas! Visai kaip Odisėjas ir Penelopė. Jis užkalinėja pinigus Norvegijoje, o jo išrinktoji gyvena Plungėje ir savo garbę bei skaostybę saugo tik jam. Kaifas!
Bet pasakos gi meluoja
O dabar prašom grįžti į realybę ir baikim remtis pasakomis. Mes juk suaugę žmonės. Tai tęsis du ar net tris metus. Jūs patikrinsite vienas kitą ir suprasite, kad po vieną gyventi yra labai jau nelengva (beje, dviese - irgi ne lengviau). Bet vistiek labai norisi, kad kažkas būtų šalia. O jis pradės užmiršinėti, kad ji labai gera. O ir ar iš tikrųjų labai gera? O jai prireiks glėbio. Iš pradžių, tai bus jo glėbio poreikis, bet vėliau prireiks taip stipriai, kad jau visai nesvarbu bus, - ar tai jis ar tas, kuris arčiau.
Jokia mergina nelauks vaikino trisdešimt metų, net jei ji – Končita, o jis – Rikardo. Žinoma, jei ji ne komoje. Dabar laikai jau kiti. Mažai kas lieka ištikimas dešimtmečiais. Todėl kai mylimasis atsiųs žinutę: „Atleisk, brangioji, negalėjau tau parašyti tris metus. Kai palikome Troją, atsidūrėmė ne ryšio zonoje, paskui mus nubloškė į Sirenų salą, o po to dar ta prakeikta Scilė ir Charibdė ir kiti dalykai... Vienu žodžiu – parvažiuosiu po septynių metų. Bučiuoju. Tavo Odisėjas“.
Bėkite nuo jo. Tai – pats drąsiausias veiksmas. Chau, aš viską pasakiau. Darykite išvadas.
Nudėjau iš žurnalo „Glamour“ 2014/07