![]() |
Rene Magritas (Magritte, 1898—1967). Kolektyvinis kūrybos vaisius. 1935 m. Privati kolekcija, Belgija |
Bjaurastis dažniausiai
kelia žmoguje dvasios sumaištį. Netenkama pagrindo po kojomis, kai nukrypimai
nuo įprastų normų bei sveiku protu nesuvokiami keistumai įsiveržia į mūsų
sąmonę ir laužo įprastus mąstymo bei suvokimo būdus. Tada bjaurastis nors
trumpam grąžina žmogui fantaziją, gyvenimo skonį ir kvapą, pievų spalvas ir
vėjo glamonių saldybę. Ir pradedama galvoti, iš kur atsirado ši bjaurastis ir
kas ji yra — keistenybė, stebuklingasis pradas, groteskas, išsigimimas, liguistų
sapnų košmaras ar neatsakingų žmonių poelgių, neapgalvotų veiksmų kolektyvinės
kūrybos vaisius!
Visų laikų menininkai (romantikų
miniatiūrų zoomorfinės baidyklės, gotiškų katedrų chimeros, lietuvių liaudies
raižinių slibinai, Boscho, Piterio Breigelio, Griunevaldo, Arčimboldžio, Gojos
pabaisos) regėjo košmariškus sapnus, vaizdavo išsigimusias būtybes, lyg savas
ar svetimas nuodėmes apgyvendindami jas šalia šventųjų ir palaimintųjų, tuo lyg
pabrėždami ne tik grožio didybę bei galią, bet ir atverdami tamsiausių
instinktų akivarus, kvailybės pagimdytus nusikaltimus, iškeldami į paviršių
žmonijos opas ir skaudulius.
Ne išimtis ir XX amžius,
kuriame dvasios ir kūrybinės minties stebuklai sugyvena su civilizacijos pagimdytomis
baisybėmis. Amžius užspringo užterštu didžiųjų vandenynų ir pamiškės šulinių
vandeniu, nebesugeba atsispirti technokratiško pamišimo kliedesiams ir, galų
gale, suardęs genetinį kodą, prikalė žmoniją prie nepagydomų ligų kryžiaus...
Tam pavaizduoti reikėjo naujų išraiškos priemonių.
Tarp daugelio XX a.
meno srovių užgimė ir siurrealizmas, pirmiausia, kaip tam tikra pažiūra į
visuomenės egzistenciją, kaip gyvenimo stilius. Vėliau imta deklaruoti, jog menui
skirtas žmonijos Atpirkėjo vaidmuo. Siurrealizmo principais kūryboje
vadovavosi ir vienas žymiausių šiuolaikinių Belgijos dailininkų Renė Magritas.
Visas atsidavęs tapybai, jis gana greit grįžo iš menininkui privalomos kelionės
į Paryžių bei jo apylinkes ir visam laikui apsigyveno Briuselyje. Čia ir mirė,
sulaukęs gražaus amžiaus. Iki pat gyvenimo pabaigos jis stebino meno mylėtojus
savo paveikslų keistenybėmis, kartais vaikiškai naiviomis, tačiau visada
daugiareikšmėmis. Sugebėjusiems praskleisti paveikslų paslapties uždangą,
atsiverdavo pirmapradė amžinųjų tiesų nuogybė. Apstulbę iš netikėtumo, jie
suvokdavo, jog visa, kas Dievo ir Gamtos sutverta, turi teisę gyventi žemės
paviršiuje, jos gelmėse, vandenų dugne ar dangaus platybėse.
Ar ne tai patvirtina ir
Norberto Vėliaus užrašyta štai tokia sakmė, ilgus metus ėjusi iš lūpų į lūpas:
„Mano tėvelis kadaise [...] sugavo tokią žuvį —pusė žmogaus, pusė žuvies. Ir
paleidęs sako:—Kad ji taip graudingai į mane žiūrėjo — gal ir ji sielą turėjo!“
Laimė Lukošiūnienė
Mokslas ir gyvenimas
/ 1989/01
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą