Dorothea Tanning, Mažoji nakties muzika

DOROTĖJA TANING (Dorothea Tanning, g. 1912 m.) Mažoji nakties muzika. 1946 m. Penrouz (Penrose) meno kolekcija. Londonas

Grynojo siurrealizmo adeptė, vyresniosios kartos JAV dailininkė D. Taning gimė Golesburgo mieste, Ilinojaus valstijoje. Studijavo Čikagos meno akademijoje, vėliau tobulinosi Niujorke Ir Paryžiuje. Daugiausia mėgo tapybą, bet nevengė ir kitų meno šakų — kūrė dekoracijas Metropoliteno operos spektakliams, kostiumus Balanchino baletams, iliustravo knygas. Pripažinimas atėjo gan greit: 1936 m. jinai jau dalyvavo garsiojoje fantastinio meno, tada ir siurrealizmo parodoje Niujorko Moderniojo meno galerijoje, į kurią patekti buvo sunku. 1942 m. kartu su vyru, žymiu dailininku Maksu Ernstu (1891—1976) kūrė freskas, monumentalias skulptūras, dekoratyvinius pano Arizonoje, Havajuose ir kt.

Daugelio dailininkės paveikslų veikėjos — mažos mergaitės, paauglės, jų gyvenimo epizodai, brendimo metų nuotaikos, pasąmonės gaivališkos nuojautos ir baimės. Dailininkė lyg ir pratęsia norvegų tapytojo Edvardo Muncho (1863—1944) pradėlą pokalbį apie sunkų kelią į jaunystę, žmogaus kūrimosi pradžių pradžią. Ji bando atverti mažos mergaitės — būsimos moters, motinos, dvasinio tapsmo ištakas. Dailininkės paveikslai nevienareikšmiai, jų prasmė užslėpta. Norinčiam juos suvokti, jie gali atsiversti kaskart vis kitu prasminiu klodu.

Paveikslas „Mažoji nakties muzika“— keistas kūrinys. Pavadinimo teikiama informacija sutelkia žiūrovo dėmesį į Mocarto šedevrą, lyg ir veda į jį. Bet tai tik pirmas įspūdis. Atidžiau įsižiūrėjus, kyla klausimas — kodėl ši nuostabaus grožio ir švelnumo muzika skaldo sienas, šiaušia plaukus, naikina saulėgrąžos auksinį žiedą! Kodėl jos besiklausančios mergaitės taip panašios į marionetes ar stabo ištiktąsias!

Lengviausia būtų teigti, jog paveiksle norėta parodyti, kokia beribė yra muzikos galia žmogaus sielai. Bet tur­būt ne vien tai. Mums galėtų atrodyti, kad dailininkė atspėjo mūsų dienų sausakimšai prisigrūdusių aikščių ir stadionų ekstazę, erotikos ir smurto protrūkius po šių koncertų, atsitvėrimą nuo gyvenimo tikrovės, roko žygius už taiką, už nuskriaustųjų ir pa­žemintųjų bei žūstančios gamtos gelbėjimą, prieš karines bazes. Iš tikro — nuostabi yra muzikos galia: ji gali pažadinti tautą, su­vienyti Tautinės giesmės posmais. Kadais didis mūsų kompozitorius Česlovas Sasnauskas (1867—1916) yra rašęs: „Giesmė malšina vargo pajautimą, nuramina mūsų sielą, gaivina ir kelia aukštyn. Giesmė jungia Žemę su Dangumi. Giesmės garsai minkština kie­čiausias širdis, ir žmonės jų įtakoje darosi geresni“.

Gal kam, žiūrint į šį paveikslą, kils ir kitokios mintys. Tai irgi gali būti tiesa.

                Laimė Lukošiūnienė / 1989/10