2008 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Apaštalas Paulius


1989 metų gegužės 12 dienos Aleksandro Menio paskaita Maskvos M. Gorkio Kultūros rūmuose


O dabar papasakosiu jums apie žymiausią pasaulinės istorijos figūrą, vieną iš Naujojo Testamento autorių – apaštalą, šventąjį Paulių. Jo vardas yra dviejų tūkstantmečių krikščionybės istorijos vėliava. Jo nekentė ir Romos imperijos griovimu kaltino Adolfas Hitleris. Vokiečių filosofas Nyčė vadino jį Kristaus sumanymą sugriovusiu žyniu.

Žymiausi istorikai, tokie kaip rusas Glubokovskis ir vokietis Alfredas Garnakas pabrėždavo, kad tik apaštalo Pauliaus valia ir pastangomis Krikščionybė pasklido pasaulyje. Žymus gydytojas, filosofas, muzikantas, vargonininkas Albertas Šveiceris sakė, kad būtent Šventasis Paulius išvystė tą dvasią ir tuos pradmenis, kurie sudėti Jėzaus Kristaus Evangelijoje. Ir jie yra teisūs.

Kas gi buvo Paulius? Lotyniškai jo vardas skamba Paulus, o žydiškas jo vardas buvo Šaul arba Saul. Jis gimė pirmajame pirmojo mūsų eros amžiaus dešimtmetyje šiuolaikinės Turkijos teritorijos, Mažosios Azijos pietuose esančiame Tarso mieste. Miestas buvo Rytų ir Vakarų įtakų riboje. Saul buvo auklėjamas pagal griežtas judėjų tikėjimo sąvokas ir garbingas fariziejiškas tradicijas.

Artimieji tikėjosi, kad jis taps mokytoju ir teologu, todėl pasiuntė mokytis į Jeruzalę, pas garbingą ir žinomą rabiną Gamalielį. Gamalielis arba Gamalijilas buvo pabrėžiu – ne pačia blogiausia, o geriausia prasme fariziejų partijos patriarchas. Tai buvo garbingi žmonės, ištikimai saugoję Senojo Testamento tradicijas. Tai buvo tas pats Gamalielis, kuris perspėjo Sinedrioną nepersekioti Kristaus mokinių ir nestoti prieš Krikščionybę.

Paulius prisimena, kad jis buvo pats uoliausias mokinys Dievo įstatymus studijuojančių jaunųjų amžininkų ir tėvynainių tarpe. Sužinojęs apie susidorojimą su Steponu jis panoro parodyti, kad pritaria šiai bausmei, atėjo ir saugojo į pirmąjį kankinį akmenis mėtančių budelių drabužius.

Bet Sauliaus dvasia suabejojo tą pačią, gal net tą akimirką, kai mirė pirmasis kankinys. Kodėl šie Jėzaus Nazariečio pasekėjai yra tokie tvirti savo tikėjime? Lyg norėdamas nutildyti savo abejones jis keliauja į Damaską, kad ten, pačiame lopšyje pasmaugtų naują nazariečių judėjimą – taip tada buvo vadinami Jėzaus pasekėjai.

Kelyje į Damaską jį ištiko pribloškiantis stebuklas. Pats Saulius prisimena: „Dievas atvėrė man Savo Sūnų“. Parbloškė ant žemės ir pasuko viso gyvenimo kelią – iš persekiotojo Saulius tampa Kristaus tiesos skelbėju.

Pirmieji Jėzaus mokiniai buvo paprasti, eiliniai žmonės. Galima sakyti, kad jie priklausė žemiausiems visuomenės sluoksniams. Tai jie nieko nepridėdami skleidė Jėzaus žodį tiksliai ir teisingai. Bet kai tai įvyko, turėjo ateiti naujas, teologine mintimi ir Dievo jėga ginkluotas žmogus. Paulius buvo savo patirtį paliudijęs genijus, neeilinis mąstytojas, pirmasis krikščionių teologas ir pirmasis krikščionių mistikas.

Mūsų ir jūsų pasakojimas sustojo tuo metu, kai Antiochijos mieste buvo sukurta pirma mišri bendruomenė, pirmoji bažnyčia, kurią sudarė žydai ir graikai, sirai ir itilijiečiai bei kiti daugiataučio miesto gyventojai. Reikėjo kaip nors organizuoti šią bendruomenę vieningais pagrindais. Todėl vienas iš Jeruzalės bažnyčios steigėjų Barnabas pats iškeliavo į Tarsą ir atsivedė Saulių į Antiochiją.

Antiochiečiai laukė jo atėjimo ir tikėjosi išvysti ypatingą žmogų. Jie buvo girdėję, kad Saulius persekioja bažnyčią, jie girdėjo, kad jį atvertė kažkoks stebuklingas regėjimas. Ir kai jis pasirodė, ko gero apvylė – Saulius buvo neišvaizdus, nedidelio ūgio ir anksti praplikęs.

Iš pirmo įspūdžio jis buvo nereikšmingas, bet pažvelgus atidžiau matėsi liepsnojančios akys. Tai buvo nepalenkiama prigimtis. Niekad nematęs Jėzaus Kristaus jis regėjo jį vidine akimi.

Kristus pažadėjo, kad pasibaigus Jo žemiškam gyvenimui, Jis neregimai bus tarp žmonių ir pasireikš per Šventąją Dvasią, per guodžiančią ir užtariančią Dvasią. Ir tai įvyko, įvyko per daugybę pasekėjų, kurie nematė Jo žemiškojo veido, bet regėjo tikėjimo žvilgsniu. Paulius buvo pirmasis iš jų, paliudijęs savo patirtį. Jis pasakojo apie Kristaus gyvenimą ir nešė žinią apie Kristų pasauliui. Kristaus artumo jausmas jam ir jo aplinkai buvo toks aštrus, kad jiem rodėsi, kad netrukus Kristus ateis į Žemę pažiūrėti į pasaulyje laukiamą derlių. Todėl apaštalui kilo ištisas pranašiško pasaulio užkariavimo planas.

Pradžioje jis aplankė Mažosios Azijos miestus, vėliau kartu su savo palydovais pasiekė Europos krantus, pamokslavo Makedonijoje, leidosi į Balkanų kalnus, aplankė Atėnus ir įkūrė Korinto bažnyčią. Iš esmės jo pamokslais apimta visa rytinė Viduržemio jūros pakrantė. Taip jis veikė iki pat tuometinės pasaulio sostinės Romos, kur ir baigė savo gyvenimą kaip kankinys.

Šiandien mums šie atstumai neatrodo pernelyg dideli, bet nereikia užmiršti, kad tuomet nebuvo transporto priemonių. Paulius ėjo pėsčias, kartais gal pasinaudodavo pakeleivingais vežimais. Taip jis įveikė šimtus ir tūkstančius kilometrų Romos keliais, kurie didžiuliu tinklu gaubė visą rajoną. Kas yra buvęs Kaukazo Naujojo Afono mieste, žino, kad ten yra Ivro kalnas į kurį veda plytomis klotas Romos kelias. Tokie keliai yra išlikę daugelyje pasaulio vietų – nuo Britanijos iki Viduržemio jūros pakrančių ir Juodosios jūros. Tokiais keliais, pasikliaudami Dievo pagalba ir savo jėgomis, keliavo pirmieji apaštalai.

Paulius rašo, kad kelis kartus patyrė laivų skendimus ir ištisomis paromis plūduriavo jūroje prisilaikydamas nuolaužos. Jam grėsė tūkstančiai grėsmių, jis nakvodavo po atviru dangumi, keliavo kalnų perėjomis ir kėlėsi per upes. Kelionėje jis turėjo krepšį, lazdą ir Dievo žodį bei 2-3 bendrakeleivius.

Apaštalas Paulius savo skelbimą grindė Senuoju Testamentu, jis skelbė tą patį dievą, kuris apsireiškė jo protėviui Abraomui. Išgirdęs Jėzaus pašaukimą jis net negalvojo, jog pereina į kitą religiją. Tai buvo tas pats Dievas, tas pats Testamentas, tik dabar jis atsivėrė per Mesiją Jėzų. Paulius visiems laikams įsiminė tą dieną prie Damasko išgirstus Jėzaus žodžius:

„Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd. 9.5) Saulius gi nepažinojo Jo, jis pažinojo tik Jo bendruomenę. Saulius suprato, kad Kristus tapatina save su savo Bažnyčia – ir tai buvo jo didžiojo mokymo pradžia apie Bažnyčią, kaip Kristaus kūną, apie visišką brolių ir seserų vienybę.

Paulius-Saulius buvo laisvės apaštalas, jos mokė, kad religijos kaip Įstatymas praeina, kad žmogus negali būti išgelbėtas vien draudimais ir nurodymais. Jis neneigė, kad Įstatymas yra šventas, o Senojo Testamento Dievo Įstatymas, dėl jame minimų pačių elementariausių ir pagrindinių dorovinių sąvokų yra dar šventesnis. Sąvokas „nežudyk“, „nevok“, „nesvetimauk“ Paulius apibendrina šiais žodžiais: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“.

Paulius neneigė ir papročių, bet aiškino kad jie žmonėms reikalingi, kaip kelrodis į Kristų, pedagogika ir paruošiamoji priemonė. Todėl, kad ir koks dorovingas būtų žmogus, tai yra daro vieną, o nedaro kito jis negali susijungti su Dievu, negali gauti aukščiausios dvasinės malonės – vienybės su Dievu džiaugsmo.

Žmonių giminė sąmoningai ar ne siekia išgelbėjimo - džiaugsmingos vienybės su Dievu. Žinodamas tai Saulius skelbė, kad išsigelbės tie, kurie vienysis su Dievu ne per Įstatymą, ne žmogiško teisingumo vedami, o per tikėjimą į Jėzų Kristų, begalinį pasitikėjimą Juo.

Ar gali vienas silpnas ir susitaikęs žmogus patirti vienybę su Dievažmogiu? Žinoma, kad ne... Kad tai įvyktų, ir atsivertų durys į amžinybę Dievas pats ateina pas žmones ir įkūnija Save žmoguje. Tie, kas kreipia save į Kristų, girdi Nebylų balsą ir mato Neregimojo veidą. Tie, kas eina į Kristų, gali Meilėje su Juo susivienyti.

Pavargęs ir darbų nukamuotas apaštalas Paulius sako: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2:20). Jis pergyveno Kristaus nukryžiavimą, kaip savo mirtį ir tam yra pašauktas kiekvienas krikščionis. Todėl Didžioji Savaitė mums yra ne vien priminimas apie tų laikų įvykius, bet ir giliausias pergyvenimas.

Tas, kas su Juo mirs, su Juo ir prisikels. Apaštalas kalbėjo, kad mes esame pašaukti laisvei, o laisvė – tai Kristaus malonė. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1:21-23). Ir jis atidavė savo gyvenimą tarnystei.

Paulius ne tik pamokslavo, bet ir buvo pirmasis krikščioniškų bendruomenių bei bažnyčių steigėjas. Jos buvo vadinamos „eclesia“ (liaudies susirinkimas). Jos labai greitai plito Pauliaus gyvenimo metu - per pirmąjį krikščionybės šimtmetį. Jis krikštijo žmones, vienijo juos su Kristumi ir niekada nepaliko Bažnyčios.

Vėliau jis vadovavo naujai įsteigtoms Bažnyčioms per savo pasiuntinius, rašė joms laiškus ir raštu kreipdavosi įvairių miestų tikintiesiems. Iš šių laiškų ir sudaryta beveik visa antroji Naujojo Testamento dalis. Net keturiolika laiškų yra parašęs apaštalas Paulius, tiesa paskutinysis, keturioliktas laiškas matyt yra rašytas vieno iš jo mokinių, tačiau ten išlaikyta Pauliaus dvasia.

Skaitant laiškus gali kilti įspūdis, kad tai – teologinis traktatas arba krikščioniško tikėjimo sistema. Jis diktuodavo vaikščiodamas, o jo minčių srautas buvo audringas. Kartais jis sustodavo ir užduodavo retorinius klausimus pats sau, savo klausytojams ir skaitytojams. Tai ir sielos išpažintis tuo pačiu metu – Paulius rašė apie savo veiksmus ir savo kančias. O jo gyvenimas tikrai nebuvo lengvas.

Kaip ir visi genijai, Paulius pasižymėjo sudėtingu charakteriu, buvo impulsyvus, tačiau sugebėdavo visa tai suvaldyti savyje ir mylėti aplinkinius. Daugelis žmonių prie jo buvo nuoširdžiai ir giliai prisirišę, o Paulius atsakydavo tokia pačia meile. Jis dažnai vadino save dvasiniu tų žmonių maitintoju ir motina. Jis sakydavo „Aš pagimdžiau jus Kristuje“.

Tačiau ne visi jį suprasdavo. Kristaus nepriėmę žydai laikė jį tėviškus papročius ir įstatymus niekinančiu laisvamaniu. Romos valdžiai jis buvo disidentas, ramybės drumstėjas ir visuomenės piktintoju. Stabmeldžiams jis buvo nesuprantamus dalykus kalbantis žmogus. Graikų ir romėnų mokslininkai laikė jį judėju, jo sąvokos buvo tampriai susijusios su Šventuoju Raštu, o tai jiems buvo neprieinama. Vienu žodžiu kritika, polemika ir kaltinimai liejosi iš visų pusių. Nesnaudė ir policija: jis buvo įkalintas, viešai baustas nuplakimu ir galop nukirsdintas Romoje.

Pauliaus žodis sklinda per šimtmečius, jo dvasia ir šiandien yra Bažnyčiose. Didysis Bažnyčios mokytojas Jonas Auksaburnis IV amžiuje kalbėjo, kad Paulius yra didžiausias iš apaštalų. Jis tarsi paukštis skriejo virš pasaulio ir skelbė Evangeliją. O Reformacija prasidėjo nuo to, kad Laišką Romiečiams perskaitęs Liuteris suprato, kad žmogus neišsigelbėsi įstatymo pagalba.

Viduramžių žmogus pamiršo Naujojo Testamento esmę ir ėmė manytis, kad išsigelbėjimą galima pelnyti atliekant kažkokius darbus, palaikant su Dievu grynai formalius santykius, vėliau pateikti jam sąskaitą, kaip tai darydavo fariziejai. Jis ir elgėsi pagal raidę, nenusidėdavo įstatymo numatytais atvejais ir manė, kad tai atvers kelią į Dangaus Karalystę.

Liuteris suvokė, kad tai buvo baisus paklydimas, kad nei vienas žmogus nebus teisus prieš Dievą, kad vis yra nuodėmėje: ir besilaikantys įstatymo ir nesilaikantys, Bažnyčios nariai ir jai nepriklausantys, stabmeldžiai ir judėjai – visi vienaip ar kitaip yra nuodėmingi. Ir jis parodė kaip mums reikia Dievo.

Įstatymas ir doroviniai principai mums sako: „Sustok, tai raudona šviesa“. Tačiau mes to nesugebam, mes žinome, koks silpnas yra žmogus ir, kad joks moralinis kodeksas nėra pajėgus pakeisti mūsų prigimtį. Tai kas yra pajėgus? Tai gali ką Paulius vadino ... Kristaus malone. Tas, kas randa dvasinę vienybę Kristuje, tas gali tapti nauju žmogumi.

Todėl Paulius sako, kad esmė ne tame, kad mes laikytumės ar neigtume įžadus, svarbu „tikėjimas, pagrįstas meile“. Tas, kas taps nuoširdžiu Kristaus sekėju, tas taps ir nauju kūriniu. Toks yra mūsų tikslas. Tai ne Bažnytinė idilija, nereiktų suprasti, kad noriu pavaizduoti dabartinį bažnytinį gyvenimą taip, lyg mes jau būtume tapę „naujomis būtybėmis“, nauju kūriniu. Ne, mes tik siekiame, tai tikslas ir to nereikia užmiršti.

Apaštalas Paulius buvo didis universalistas. Jis sakė, kad „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3:28). Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo lyties, genties, amžiaus - visi esam brangūs Dievui. Tai ne visada buvo suprantama ir iššaukdavo priešpriešą.

Ir vis dėlto tokia ginčytina knyga, kaip apaštalo Pauliaus laiškai, įtraukta į Naująjį Testamentą. Tai yra bažnytinės istorijos stebuklas. Paulius turėjo daug priešininkų, kad galėtum lengvai paaiškinti tą faktą. Kokiu būdu tai įvyko? Kodėl būtent jo laiškai tapo Naujojo Testamento doktrinos pagrindu? Todėl, kad to norėjo Šventoji Dvasia.

Nemanykite, kad lengva skaityti Pauliaus laiškus. Visų pirma visi vertimai yra netobuli. Antra – Paulius rašė nepakankamai aiškiai – į tai kreipė dėmesį jau senovės skaitytojai. Jo kalba audringa, dažnai paini ir įtempta, jis dažnai kartoja vieną ir tą patį terminą, tą patį žodį. Jį tarsi persekioja kažkokia mintis. Jo laiškai – ne oratorinis ar filosofinis svarstymas, o ugnis ir kunkuliuojantis vulkanas. Be jokios abejonės jo sieloje siaučia audra.

Bet aš tikiuosi, kad artimiausiu laiku pasirodys nauji, tobulesni, dar tiksliau apaštalo mintis perduodantys vertimai. Nepaisant to, jo laiškus reikia skaityti ramiai, dėmesingai, peržvelgiant analogiškas ir lygiagrečias Naujojo Testamento vietas. Be tokio priėjimo nedaugelis supras ką nors daugiau nei atskirus posakius.

Kartais Paulius pasisakydavo aiškiai ir tiksliai. Tai jam priklauso posakis „Kas nedirba, tas nevalgo“. Jis paliko ir daugybę aiškių formuluočių, įėjusių į kultūrą ir šnekamąją kalbą. Pavyzdžiui daugeliui žinomas posakis „Dyglys kūne“. Paulius sirgo kažkokia liga ir sakydavo: „Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau.“ (2 Kor 12:7) Nėra žinoma, kas tai per liga, nerandama jokių įrodymų, tačiau spėjama, kad ir kaip daugelis įžymių žmonių – Napoleonas, Julijus Cezaris ar Mahometas, Paulius kentėjo nuo epilepsijos priepuolių. Bet kokiu atveju dėl ligos jis netapo silpnas ir bejėgis. Paulius sugebėjo iškęsti didžius išbandymus – jis pėsčias keliavo per ištisas šalis, kovojo, polemizavo, gynėsi, sėdėjo kalėjimuose, buvo kankinamas ir ištvėrė, jis nenustojo skelbti Dievo žodžio. Tokius darbus galėjo atlikti tik labai stiprus žmogus.

Štai koks buvo apaštalas Paulius – švelnus, mylintis, subtilus ir net pažeidžiamas ir tuo pačiu metu rūstus, tvirtas, bebaimis, nepalenkiamas, kartais netgi žiaurus, aštrus ir ūmus. Jonas Auksaburnis apie jį kalbėjo: „Nors jis ir Paulius, bet visgi jis buvo žmogus“. Bažnyčia niekada nevaizdavo jo antžmogiu. Jis be jokios abejonės pralaimi prieš Jėzaus Kristaus asmenį. Kad ir koks didis jis būtų – jis tik žmogus.

O Kristus visada iškyla virš žmogaus lygmens. Bet Paulius niekada ir nelaikė savęs nei naujos religijos steigėju, nei jos šaukliu, jis nuolatos tvirtino, kad yra Jėzaus Kristaus pasiuntinys, nešantis Gerąją Naujieną ir Jo Evangeliją. Paulius turėjo nepaprastą savybę – jis jautė Kristaus ir Šventosios Dvasios buvimą ir visada, žengdamas bet kurį žingsnį gyvenime meldėsi žinodamas, kad jam bus pasakyta ką daryti. Jis nuolatos gyveno Vedamas.

Esu tikras, kad neapsiriksiu pasakydamas: apaštalas Paulius dar nėra suprastas ir neišsemtas didis jo palikimas. Jis penėjo galingiausius visų laikų ir mūsų amžininkų protus. Netgi aršiausi, besistengiantys pateikti jį, kaip Krikščionybės tiesas iškreipusį asmenį, priešų užpuolimai nuo pačių seniausių laikų iki pat šios dienos, liudija jo asmenybės didingumą.

Štai toks, mano mieli bičiuliai, trumpas ir labai bendrais bruožais nusakytas šio žmogaus portretas.

2 komentarai:

Rita rašė...

TIESIOG PUIKI SANTRAUKA. AČIŪ DIEVUI IR JUMS...

Žilvinas rašė...

Nuostabus aprašymas. Aćiū