Taigi, pakalbėkim apie bažnytinę praktiką, apie tai kas yra įgyvendinama krikščionio gyvenime. Pirminis klausimas, kuris gali kilti po mūsų diskusijų apie tvarinijos sudvasinimą , yra: ar tinka ir ar naudinga visa tai susieti su tradicija, papročiais, apeigomis? Galbūt iš tiesų, visa tai atgyvenos? Ir apskritai, ką reiškia žodis - pamaldos? Kaip žmogus gali patarnauti Dievui? Argi Jam ko nors trūksta? Iš tiesų, Šv.Raštas mums atsako, kad Dievo Meilei mes reikalingi, reikalingas mūsų širdies veiksmas kaip Meilės atsakas. [] Vadinasi, mūsų atliepiančioji meilė - ir yra mūsų tarnystė. Atliepiančiosios meilės veiksmu visame Kūrėjo pasaulyje, gamtoje, mūsų širdies gyvenime. Bet ar gali ji būti atskirta, būti tik vidine, subjektyvia? Žinoma, ne. Nes mes - gyvos būtybės, esančios iš kūno ir kraujo, ir todėl visi mūsų jausmai ir būsena nepertraukiamai susieti su mūsų dvasiniu ir kūnišku gyvenimu.Glaustai tariant, žmogus susideda iš trijų lygių. Tai visada dera prisiminti: dvasinio (aukščiausio) lygmens, dušelės (psichologinio) lygmens ir kūniško. Ir visi šie lygiai susipynę tarpusavyje. Nuo kūno būsenos, dažnai priklauso dušelės būsena, o taip pat ir dvasios būsena. Skirtingai žmogus jaučia sėdėdamas atsipalaidavęs, paprasčiausia sėdi, kitaip kai būna susikaupus (susirinkus) stovint ar klūpant. Kūno padėtis pati savaime įtakoja dvasios būseną. Pateiksiu vieną pavyzdį. Beveik prieš trylika metų, Sibire, aš dalyvavau baptistų sueigoje. Ten apaštalavo žmogus, kuris mūsų institute būtų tinkamas dirbti buhalteriu, ir jis pasakojo istoriją, kuri, atrodo, netinka baptistų praktikai. Vienas žmogus atsistojo prieš garsią senobinę ikoną [] ir sako: "Na kas čia gero? Na galbūt, iš tiesų, gražios spalvos, dailininko meistriškumas, bet aš nejaučiu dvasinės galios". Ir tada viena mergaitė, kuri buvo netoliese, pašnibždėjo jam: "O tu atsiklaupk". Ir šie žodžiai ji taip nustebino, kad jis atsiklaupė prieš atvaizdą. Ir staiga - viskas pasikeitė, staiga jam atsivėrė kažkas, ko ankščiau jis nebuvo patyręs.
Ir dar. Kai žmogus meldžiasi, pagal krikščionių tradiciją, na bent jau pagal cerkvės tradiciją apgaubia save kryžiaus ženklu. Ir šis veiksmas, galų gale mūsų širdyje, mūsų organizme, mūsų kūne, mūsų kūno atmintyje, tampriai susijungia su susikaupimu maldoje ir būsena. Štai kodėl tada, kai žmogus nori pasimelsti arba kai jam sunku, ar kai bijo kažko ir jis - persižegnoja ir šis veiksmas padeda jam susirinkti ir žengti vidinį žingsnį. Ir dar: viskas, kas susiję su mūsų gyvenimu, turi pasirodyti išorėje. Pagalvokite apie daugybę apeigų mūsų kasdienybėje, pakankamai gausioje apeigomis kasdienybėje. Kas belieka? Kariška garbė - apeiga, rankos paspaudimas - taip pat apeiga. Kai jūs atsisveikindami su savu žmogumi perone mosuojate jam ranka, tai taip pat apeiga, ženklas, simbolis. Kai jūs plojate - tai taip pat apeiga. Daugybė yra išlikusių simbolių. Ir žmogui, kaip sutvėrimui iš kūno ir kraujo, reikia išreikšti savo vidinius jausmus išorėje. Štai kodėl bažnyčia puoselėja apeigas. Ir Kristus puoselėjo jas, nors visada įspėdavo, kad jos gali sukelti stabmeldystę: kai apeigoms imame priskirti per didelę reikšmę, užmiršdami kad jos tik forma dvasiniam turiniui. Yra labai paprastų apeigų, kaip, pavyzdžiui, kryžiaus ženklas. Ši apeiga susijusi su asmenine malda. Krikščionio gyvenimas be maldos negali vystytis. Dažnai į mane kreipiasi žmonės ir klausia: kaip galiu melstis jei nemoku maldų. Tai, mano draugai, klaida. Klaida. Kadangi kai jūs kreipiatės į draugą, mylimą žmogų, jums ne iki skaitymo iš lapelio ar svetimų žodžių ieškojimo. Ir mes neveltui ironizuojam savo tautiečius, kurie visur iš lapelio skaito. Kai žmogus kreipiasi į kažką, jis, žinoma, turi kalbėti tai, kas jo širdyje. Ir malda, parašyta maldynėlyje, tai tik pagalba mums. Tai ne burtažodis, ne kažkokios tai žodinės formuluotės, turinčios iškviesti dvasią, tai žmogaus pokalbis su Dievu, susitikimas, paslaptingas, gaivinantis, duodantis prasmę ir gyvenimo pilnatvę, duodantis tą džiaugsmą, kuris su niekuo nepalyginamas - dvasios susitikimas su savo vieninteliu mylimuoju, vieninteliu Gelbėtoju. Ir tam žmogus turi turėti nuosavų žodžių. Jums turėtų būti suprantama, kad dėl dvasinio neskaidrumo, inertiškumo, dėl to kad mes taip dažnai skubame, kad negalime net susirinkti, susikaupti. Ir Bažnyčia duoda mums maldos žodžius ir maldos formules, kurios susikūrė per ilgus amžius. Išmokdami mintinai šiuos tekstus, mes atliekam maldažodystę. Turiu būtinai pabrėžti, kad būtina atskirti maldažodystę nuo maldos. Malda - širdies skrydis pas Dievą, maldažodystė - maldos teksto kalbėjimas. Maldažodystė kalbama iš maldažodystės rinkinio, maldynėlio. Kiekvienoje šventovėje galima nusipirkti maldynėlį su daugybe maldų. Vienas mano draugas baptistas klausia: kam jums reikalingos šios senos svetimos maldos? Kreipkitės į Dieva savais žodžiais. Ar jis teisus? Taip, žinoma. Jam, mūsų Kūrėjui, visų brangiausia, kaip Jis pats sako, tai kas kyla iš širdies. Ir kai Kristus savo mokinius mokino melstis "Tėve mūsų", Jis nedavė kažkokio tai maldos teksto standarto, kurį žmogus turi būtinai kartoti. Jis sakė, kad nedera daugiažodžiauti maldoje, pagal formules, tik stabmeldys taip meldžiasi. Kodėl stabmeldys? Nes stabmeldys įsitikinęs, kad užburimu galima prisišaukti lietų arba atvirkščiai - sustabdyti jį - priversti Dievą tau tarnauti. Burtažodžiuose yra kažkas panašaus į lenktyniavimą su Dievu, į bandymą užvaldyti Jį ir naudoti Ji saviems tikslams. Todėl Kristus ir mokė: kai meldžiatės - nedaugiažodžiaukite, bet melskitės paprastai.
Jūs turite prisiminti šią maldą: "Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas". Malda neprasideda nuo prašymo, kad duok mums ką nors. Kai kurie žmonės mano, kad malda - tai visa laiką ko nors prašyti. Bet Meilė netokia. Jei jūsų vaikai, jūs mylintys, ateitų pas jus tik tam kad gautų iš jūsų pinigų, jūs suprastumėte, kad jie myli ne jus, o būtent šiuos pinigus. Tikrasis tikėjimas - tai kreiptis į Dievą, o tik vėliau į Jo dovanas. Kaip ir maldoje "Tėve mūsų" pradžioje kalbama apie Ji: "teesie šventas Tavo vardas". Tai yra Tu būsi mūsų šventasis. Visada būk mūsų šventasis. "Vardas" - biblijos kalboje reiškia Pats. Tai šventas pačio Dievo apsireiškimas - Dievo Vardas. Kažkada būdavo sakoma, kad Jo vardas gyvena ten ir ten, reiškia Jo Jėga gyvena ten. O "teesie" - reiškia tegu visada būsi mūsų šventasis, visada pats brangiausias ir mylimiausias. "Teateinie Tavo karalystė" - tai tikslas, kurį Dievas nustatė pasaulio kūrime. "teesie Tavo valia" - tai didingas Žodis, tie patys žodžiai, kuriuos Jėzus ištarė Getsemanės sode prieš mirtį, naktį, kai kiekvieno iš mūsų nuodėmės buvo kaip akmuo ant Jo ir tada jis tarė: "bet tebūnie ne mano valia, bet Tavo". Jame susikryžiavo ir susidūrė žmogiškoji valia, gyvenanti Jame ir Dieviška valia, gyvenanti Jame. Susidūrė - ir laimėjo Meilė - "tebūnie Tavo valia". Koks laimingas žmogus, koks jis tvirtas, koks jis vyriškas, koks laisvas, kai jis moka giliai, giliai pajausti, perleisti per savo širdį šiuos žodžius: "tebūnie Tavo valia!" Bet iš tiesų mes dažnai grįžtam prie formulės visiškai priešingos: tebūnie mano valia. Tegu kiekvienas iš jūsų prisimena tai. Taip, galbūt, Dievas nori šito, bet štai man norisi kito. Pažinojau jauną moterį, kuri norėjo pasiekti vieną tikslą ir prašė tam palaiminimo. Šventikas pasakė, kad ne, jokiu būdu. Ji nepasimetė, nuėjo pas kitą šventiką ir pas tą paprašė. Ir tas atsisakė. Bet ji nenurimo. Kadangi nesame Šiaurės ašigalyje, dar yra pas mus šventovės ir šventikų, ji perėjo visus, kol surado tokį šventiką, kuris tarė, na tai nėra taip blogai. Paskui ji parašė džiaugsmingą laišką, kad štai toks ir toks tėvas palaimino ją… Žinoma, aš buvau šiek tiek nustebęs, bet vėliau, sužinojęs jos kelionę, supratau, kad ji norėjo gauti iš anksto nustatytą atsakymą. Ir tai nebuvo klausimas, ne prašymas. Kai tu klausi, iš anksto apsibrėžęs atsakymą, geriau neklausk, nes tavo širdyje yra: "Tebūnie mano valia". Ir kyla klausimas, kam ji perėjo šiuos šventikus? Tik savo nusiraminimui, kad paskui pasakytų, kad šiam dalykui gavo palaiminimą. Ir jai gavosi dvigubas laimėjimas: ji savaip pasielgė ir dar, tartum, patvirtinimą turėjo. Tai nekalta saviapgaulė, kai kalba eina apie mažus dalykus, bet ši apgaulė gali tapti labai didelė, kai kalbama apie rimtus dalykus. O svarbiausia - klaidingas nusistatymas.
Be abejo, galite paklausti, o kaip sužinoti Dievo valią? Jei sąžiningai, kaip taisyklė, klausimas apsimestinis ir tuščias. Daugeliu atveju, jei mes rimtai pažvelgsime į problemą, jei mes giliai pažinom Dievo Žodį, jei, pagaliau, mes pasimeldę, prašėme Jo, tai mumyse nebus mįslės - kokia Dievo valia? Žinoma, būna ekstremalios situacijos, kai sunku išspręsti, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Iš tiesų, iš savo patirties, tais atvejais, kai žmogus sako: nežinau, kokia Dievo valia, - ir paskui kai mes su juo išsiaiškinam, paaiškėja, kad iš tiesų jis žinojo Jo valią, tik slėpė ją…
Ir dar Kristus pridėjo: "teesie Tavo valia - kaip danguje taip ir ant žemės". Tai yra nereikia manyti, kad Kūrėjo valia - tai kažkas pašalinio, kažkas kas įgyvendinama kituose pasauliuose, tolimoje ateityje. Ne, Dievo Karalystė jau atėjo, ir ji jau gyvena pasaulyje, ir ji gali įeiti į kiekvieną iš mūsų. Ji gali būti kiekvieno iš mūsų gyvenimo realybe - reiškia, Viešpats nori, kad ši karalystė būtų čia. Nereikia iškreipti Kristaus žodžių: "mano karalyste ne iš šio pasaulio". Esmė tame, kad mes šiuos žodžius "ne iš šio pasaulio" suvokiame kaip kažkokia svajonę, kažkokį nukrypimą, ar fantaziją. Kai sakoma "žmogus ne iš šio pasaulio" - tai reiškia žmogus, kuris geriausiu atveju daro kažką kas tolima nuo buities. Tačiau Kristus turėjo omenyje visai ką kitą: kad Jo Karalystė ateina į pasaulį iš kito matavimo, aukštesnio, bet ateina į mūsų pasaulį, į mūsų kasdienybę, į mūsų gyvenimą, į smulkmenas ir vingius mūsų gyvenimų. Ir štai kodėl Jis sako tebūnie Tavo valia kaip danguje taip ir ant žemės, mūsų gyvenime ir netgi socialiniame gyvenime. Kitaip neįmanoma, nes žmogus - bendruomeninis (????????????) sutvėrimas. Kai socialiniame gyvenime yra neteisybė, tai reiškia kad paminta Dievo valia, ji atmesta. Mes neturime sumaišyti Dievišką užmanymą, Dievo Karalystę su politinėmis utopijomis, kuriu pasitaikė 20-jame amžiuje. Kai čia atvyko V.Džonsonas, raudonasis šventikas, kaip jį vadina, jis tvirtino, kad krikščionybės ir komunizmo tikslas tas pats - žmogiškas džiaugsmas. Jis kalbėjo, ir savo šalyje rašė, kad Kristus skelbė moralius pamokslus, o Stalinas juos realizavo… Tai labai paviršutiniškas vertinimas, jis neturi nieko bendro su tikrove. Taigi Dievo Karalystė nėra kažkokia tai politinė santvarka. Bet kai pasaulyje viešpatauja neteisingumas ir pyktis, tai yra iššūkis Dievo valiai. Žinoma, krikščionio tikslas žymiai gilesnis ir apima visą būtį, ne tik politinį perversmą vienu ar kitu aspektu. Ir kalbant apie socialinį gyvenimą, yra toks palyginimas: negalima pastatyti gero tvirto namo iš blogų akmenų, subyrančių, skylinėjančių plytų. Taip ir jokios bendrijos : negalima sukurti turint labai gerus įstatymus, jei šios bendrijos nariai, žmonės yra moralinio nuosmukio būsenoje. Kristaus valia žemėje - ir socialinis ir asmeninis mūsų gyvenimas. Pati jos asmeniškiausia gelmė. Ir kai žmogus ištaria: "teesie Tavo valia, Tavo Karalystė, Tavo šventumas", - tada jis ima išsakyti savo prašymus. "Kasdieninės duonos duok mums šiandien…" Ką tai reiškia? Tai reiškia - duok mums tai, kas yra būtina mūsų gyvenimui, gyvybiškai svarbu, būtina. Kodėl tik tiek? Todėl kad žmogus linkęs į nesaikingumą ir tai niekada nesibaigia. Manau, to nereikia aiškinti. Jei žmogus išsikelia sau tikslą nesaikingumas, tai bedugnis šulinys. Mums atrodo, kad štai jei turėtume tai ir dar tai, jei kažką valdysim, būsim laimingi. Ir tada kai įsigijom tą daiktą, tarkim svajojom apie mašiną ar video - štai nusipirkom, paskui pasirodo tai per mažą, tai nelaimė. Kažko dar reikia ir dar, dar - ir taip begalo.
Vadinasi,svarbiausia gyvenime - tai, kas būtina. Ir žmogus, laisvas nuo godumo, visada jausis lengvesniu. Dar vienas svarbus principas: "atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Jei mes prašome pas Dievą atleidimo mūsų vargšėm sielom, ir tikime, kad Jis regi mus ir mūsų maldą iki mūsų dugno, panašiai kaip Jis, turime elgtis ir su kitais žmonėmis. "Ir neleisk mūsų gundyti". Pažystu vieną žmogų, kuris ilga laiką darė nuodėmingus dalykus, o draugas vis jį sulaikydavo. Tai buvo sąstingio metas ir priminė seną patarlę: "savanoriška kankinystė neapvainikuojama". Kai mokinausi Dvasinėje akademijoje, per egzaminą dėstytojas paklausė: "Kaip manote, kodėl apaštalas Petras išsižadėjo Kristaus?" Aš pradėjau jam dėstyti įvairiausias prielaidas. Ir jis atsakė, kad svarbiausia priežastis ta, kad Petras pirmasis pareiškė, kad seksiu Tave ir į mirtį, ir į kalėjimą, ir visur - jis pasitikėjo savimi, jis buvo pasiruošęs save pastatyti išbandymams - ir sužlugo. Reiškia, žmogus neturi gundyti likimo, gundyti Viešpačio Dievo. Štai tokią paprastą, bet aiškią maldą, kurią vadiname "Tėve mūsų" arba "Jėzaus malda" paliko mums Jėzus Kristus. Ir dar Jis mokino: "Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje", Ir štai čia tas baptistas buvo teisus: čia reikia išsakyti viską, kas guli ant širdies savais žodžiais. Kai susirenka draugai, meldžiasi drauge, taip pat galima melstis savais žodžiais, bet tai nereiškia, kad formulė šventa, maldažodystę Jėzus Kristus atmetė. Tik primenu vieną svarbų ir tragišką momentą. Kodėl kareiviai, kai Jis buvo arti mirties ant Kryžiaus, manė kad Jis šaukiasi Elijo? Todėl kad Jis meldėsi psalmės žodžiais: "Mano Dieve, mano Dieve kodėl mane apleidai?" Tai ne Jėzaus žodžiai, kaip kartais klaidingai manoma, tai maldos pradžia, pradžia biblinės psalmės, kuri prasideda kenčiančio žmogaus rauda ir baigiasi iškilminga Dievo pagalba. "Eli…" hebraiškai Elijo vardas skamba "Elia" ir todėl iš toli, nuo Kryžiaus jie galėjo sumaišyti šiuos žodžius su Elijo šaukimu. Vadinasi, mirdamas Viešpats Jėzus tarė maldos žodžius. Dar daugiau, pagal Luko evangeliją, paskutiniai Jo žodžiai: "Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią", tai taip pat maldos žodžiai. Šią maldą Senojo Testamento žmonės kartojo eidami miegoti. Jis ją kalbėjo nuo vaikystės. Ši malda išliko vakarų liturgijoje ir daugelyje krikščionių tradicijose. Vakaro malda - paskutinis žodis prieš sapną: "į Tavo rankas atiduodu dvasią savo". Vien tik tai turėtų mums parodyti, kad formulės nėra abejingos. Ir dar.
Žymus mūsų laikų medikas Karel, Nobelio premijos laureatas, kuris suaugęs tapo krikščionimi, buvo liudininkas stebuklingo išgijimo, įvykusio jo akyse. Procesą, kurį pats stebėjo. Aš skaičiau jo užrašus. Karel gerai žinomas šiuolaikinėje medicinoje, ir jis yra išleidęs nedidelę brošiūrėlę apie maldą, išleista Belgijoje prieš pora metų. Kaip gydytojas jis sako: jei tu tari maldažodystės šventus žodžius, o tavo mintis tuo metu ten, gilumoje, tas žodis nepražūva. Tikriausiai, kai kurie iš jūsų nustebote, kai pirma kartą patekote į bažnyčią ir ten kartojamos trumpos maldos: "Viešpatie, pasigailės" keturiasdešimt kartų. Kartojama daug kartų vienas ir tas pats prašymas. Kam tai? Tik dalis šių žodžių patenka į sąmonę, kita dalis į pasamonę, į gelmę savojo ‚aš', kuris uždengtas nuo išorinių veiksnių, ir būtent šią gilumą reikią išjudinti, nes ten šaltinis nuodėmės ir gėrio. Ne viskas, kas veikia sąmonėje, įtakoja žmogų. Štai todėl Bažnyčia nuo seno priėmė maldos formulių kartojimą, tarp kurių taip vadinamos "Jėzaus malda". Ši malda trumpa, tik keletas žodžių: "Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk nusidėjėlio". Ši malda kartojama 50 kartų, 100 kartų arba daugiau. Jos kalbėjimo metu įsijungia galingi psichologiniai veiksniai. Todėl patyrę mokytojai draudė pradėti praktikuoti šią maldą be stebėtojo, be vadovavimo. Ypač pavojinga, kai žmogus nustoja skaičiavęs - štai kam skaičiuokliai (ko gero rožinis). O tie kas skaičiuoja be rožinio, kiek patinka, patenka į nevaldomą psichologinę būseną. Todėl Bažnyčios Tėvai kalbėdavo, kad tai pavojinga, nors ir galinga malda, būtinai reikalaujanti prižiūrėtojo, gyvo mokytojo. Maldinga žmogaus būsenos tikslu Tėvai vadino nuolatinę maldą. Tai jums gali pasirodyti keista, kas čia per žmogus, kuris nuolat meldžiasi? Tai arba beprotis, arba ligonis, arba fanatikas. Bet iš tiesų nuolatinė malda - normalus dalykas ir yra krikščionio gyvenimas. Tai nereiškia, kad žmogus turi visa laiką kartoti maldas, o reiškia, kad visada išlieka prieš Dievo Veidą; ar juokiasi ar verkia, pavargęs ar pailsėjęs, nuliūdęs ar nudžiugęs - jis visada akies krašteliu mato Dievo buvimą. Ir visada į Jį orentuojasi su dėkingumu, su malda, su ramybe, paprasčiausiu buvimu, kad štai Tu čia, šalia. Tokia būsena daro dvasią kieta, tvirta, skaidria. Bet tam, kad to pasiekti, mes turime pradėti nuo maldažodystės. Tai, ką dabar jums kalbėjau yra maldos aukštumos, o pirmieji žingsneliai tai maldažodystė - rytinės ir vakarinės maldos. Jas būtina skaityti ryte ir vakare, skaitant iš maldaknygės, po vieną išmokstant mintinai. Labai svarbu išmokti jas mintinai, nes, kai jūs kartojate jas mintinai, jos įeina į gelmę jūsų dvasios, ir jūs nugalite tamsos jėgas, kurios jus supa. Štai jūs išsigandę, pavojuje, pasimetėte, ar kvaila nuotaika - jūs pradedate tarti šventus žodžius ir po žingsneli šie žodžiai padaro tvarką jūsų dvasioje. Jei nepadeda tarimas viduje, tarkite garsiai, tai patikrinta, tai patirtis. Malda duoda žmogui gilią jėgą, nes ji sujungia jį su Dievu.
Yra įsižiūrėjimo malda. Vienas XVIII keliauninkas pasakojo, kad kai kartą jis išeidinėjo iš šventovės, pastebėjo vieną valstietį, kuris pasiliko sėdėti. Tai įvyko Prancūzijoje, kur Švč.Sakramentas atvertas visą laiką. Sakaramentas čia ir žmogelis sėdi ir žiūri į vieną tašką. Šventikas paklausė jo: "Kas yra, ką pergyveni?" O tas atsako: "Aš paprastas žmogelis, nežinau kaip jums paaiškinti, tėve, bet štai sėdžiu prieš Ji, ir man gera su Juo, ir, turbūt, Jam gera su manim":. Ir štai šį Dievo buvimo jausmą pergyveno apaštalai, kai vyko Persimainymo paslaptis, kai jie miegojo ant kalno. Ir kai trys apaštalai prabudo ir pamatė spinduliuojantį Kristų, jie nežinojo ką sakyti, ir Petras tarė: "gera mums čia būti". Tai viršūnė maldos vidinio priėmimo. Metropolitas Antonijas, vienas iš mūsų amžininkų, maldos mokytojas, pasakojo apie vieną moterį, kuri niekaip negalėjo pajausti maldos galią, ji kalbėjo: "Dievas tyli kai aš meldžiuosi". O jis jai sako: "Bet ponia, jūs juk neleidžiate Jam net žodelio įterpti… kažkas jūsų galvoje kelia triukšmą. Kaip galit išgirsti Jo tylų balsą, jei visa laiką Jam apie kažką pranešinėjate?..". Metropolitas tai visada pasakodavo ir aprašė tai, žinoma su ironijos šešėliu. Tai nereiškia, kad jūs tampate storaodžiai ir beširdžiai, ne, bet jūs sutvirtėjate. Jūsų reakcija nustoja būti per daug audringa. Jūs nustojate būti tokie pažeidžiami ir silpni, kaip anksčiau, nes esate su Juo ir per šią prizmę žvelgiate į pasaulį. Ir atsiveria pasaulyje kitas išmatavimas, kita gelmė, ir žmonės, kuriuos jūs matote, kitaip priimate. Jumyse iškyla geranoriškumas, gailestingumas, žmogiškumas, beveik meilė, ir jums nemalonu važinėtis liftu ir stebėti nuliūdusius veidus, jūs žvelgiate į juos visai kitaip, gyvenimas ima keistis, kasdieninis gyvenimas. Kalbu apie paprastus, buitinius dalykus. Jūs nustojate būti nelaimingu žmogumi, kuriam viskas bjauru, kuriam apsidairyti - bjauru, kuris jaučiasi pasinėręs į purvą. Taip, žinoma, pas mus gyvenimas nesaldus. Bet kur gyvenimas buvo saldus ir kada? Bet svarbu, kad žmogus, Dievo tvirtinamas, sugebėtų šiame gyvenime išsaugoti save ir ne tik išsaugoti, bet ir auginti. Todėl Šv.rašto mąstymai, maldažodystė yra krikščionio gyvenimo dalis. Tai aš vadinus "dvejomis stalo kojomis". O trečioji koja - Prisikėlimo diena (Sekmadienis).
Man visada gera, kai atvyksta pas mus sportininkai iš užsienio, ledo rutulio žaidėjai ar dar kokie ten ir sako: "Sekmadieniais mes nežaidžiam". Formalumas? Apeiga? Ne. Senovės principų teisumas. Prieš tris tūkstančius metu su viršum Viešpats tarė: "Septintą dieną švęsi". Dabar pas mus įprasta, septinta diena - išeiginė, ir net šešta. Bet iš tiesų ši diena buvo duota pradžioje, kad žmogus išsikapstytų iš skubėjimo ir pamastytų ir surinktų save. Visų reikalų niekada nesutvarkysi. Tai jūs puikiai žinote. Tai bedugnė statinė, bet įgauti jėgų gyvenimui, dėl to verta sustoti. Tada ir rūpesčiai lengviau spręsis. Pasakojo apie viena vokietį batsiuvį, kuris, kad ir kaip jį pastorius kvietė į Mišias, atsisakydavo, tardamas, kad gerbia Viešpatį Dievą, bet turi šeimą ir jis turįs siūti batus sekmadieniais kad juos pramaitintų. Tada pastorius atliko tokį eksperimentą. Jis tarė: "Na kiek uždirbi sekmadienį? Štai aš tris mėnesius tau užmokėsiu, o tu sekmadieniais ateik I bažnyčią". Taip ir padarė. Ir batsiuvys per tuos tris mėnesius išmoko taip sutvarkyti dienas, kad sekmadienis jam tapo gyvenimo šventės diena. Koks gyvenimas be šventės? Tai tik pilka masė. Ir štai sekmadienis turi būti mūsų šventė. Mes tai praradom. Mes tai paniekinom, dabar reikia ne iš tėvų ar senelių lūpų o iš literatūros prisiminti, kad sekmadieniais žmonės net šventiškai rengdavosi. Mylėjo šią dieną, sekmadienį. Mums tai skamba kvailai, mes įpratom viską sumaišyti - sekmadienį - susitvarkyti ir taip toliau… Tai štai, šis trečias elemetas - šventa diena sekmadienis. Ir žinoma, centrinę vietą užima mūsų bendra malda. Jūs paklausite, o kaip galima į Dievą kreiptis visiems kartu? Taip, Jėzus sakė: "melskitės vienumoje". Bet Jis taip pat pasakė: "kur du trys mano vardu ir aš tarp jų…" Reiškia, mes atiduodam Jam savo širdį, vadinasi mes kartu Jam tarnaujam, tai ir yra dievo tarnyba (pamaldos)…
Telaimina Jus Dievas!
Paskaita perskaityta 1990 vasario 3 d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą