2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

Chuliganas Koriganas


-Ar aš Los-Andžele? - paklausė lakūnas.
- Los Andžele?! Čia Dublinas... Airija...
Toks pokalbis įvyko 1938 metų liepos 18 dieną, kai Dublino oro uoste nutūpė „skrydžio kryptį supainiojęs“ 31 metų airių kilmės lakūnas Duglas Koriganas (Douglas Groce Corrigan). O viskas prasidėjo nuo to, kad liepos 17 dienos 5 valandą 15 minučių ryto jo pilotuojamas lėktuvas „Curtiss Robin“ pakilo iš Bruklino Loyd Beneto aerodromo (Floyd Bennett Field). Duglas Koriganas su savimi turėjo du šokoladinius užkandžius, dvi dėžutes figų, kvortą vandens ir teritorinį JAV žemėlapį, kuriame buvo pažymėtas maršrutas iš Niujorko į Kaliforniją. Jis budėjo visą naktį – ketino kilti vidurnaktį, bet aerodromą gaubė tirštas vasaros rūkas. Pagaliau 4 valandą ryto leidimas buvo gautas. Iš tikro Duglas Koriganas laukė šios akimirkos tris metus nuo to laiko, kai pirmą kartą atėjo mintis perskristi Atlantą. Todėl kelios laukimo valandos Floyd Beneto aerodrome nebuvo ilgos.
Pagaliau atėjo laikas startui. „Curtiss Robin“ pripildomas degalais ir išridenamas iš angaro. Paleidęs variklį priėjo prie lauko mechaniko ir paklausė, kuria kryptimi turėtų kilti, kad vėliau galėtų pasukti į Kaliforniją. Jam atsakė, kad norint išvengti pastatų vakariniame aerodromo gale reikia kilti į rytus. Nesant vėjo kilimo kryptis nebuvo svarbi. Koriganas apsisprendė – kils rytų kryptimi. Kupinas degalų lėktuvas riedėjo beveik visu daugiau nei kilometro ilgio taku ir pagaliau sunkiai atsiplėšęs nuo betono pakilo ir tako kraštą praskrido vos 50-ies pėdų aukštyje. Suprasdamas, kad lėktuvas kops ne taip greitai, kaip norėtųsi, nusprendė skristi tiesiai dar kelias mylias, o po to pasukti į vakarus.
Kai pakilo į 500 pėdų aukštį žemę vis dar dengė rūkas. Pradėjęs posūkį į vakarus aptiko, kad neveikia kompasas – ištekėjo jame esantis skystis. Daug nesivargindamas pasinaudojo lėktuvo grindyse esančiu kompasu ir tęsė posūkį iki pat tos akimirkos, kol magnetinė rodyklė parodė, jog jis skrenda pasirinktu kursu į „vakarus“. Duglas išsirengė į ilgą kelią per visą šalį. Jis buvo toks ramus, lyg jau ne kartą tai būtų daręs. Iš tikrųjų jis tai ir darė jau septynis kartus, tiesa, du bandymai buvo neoficialūs.
Koriganas ištisus tris metus visais būdais bandė gauti leidimą skrydžiui iš Niujorko į Dubliną. Jam nuolat atsakydavo, kad jis gali skristi iš Niujorko į Kaliforniją, o skrydis per Atlanto vandenyną net nebus svarstomas.
Nenuorama
Duglas Koriganas gimė 1907 metų sausio 22 dieną Techaso valstijos Galvestono mieste. Jo tėvas buvo inžinierius, o mama- mokytoja. Sulaukęs 15-os mėnesių vaikas laimėjo pirmą vietą vietiniame kūdikių konkurse. Jo tėvas su visa šeima nuolat kilnojosi iš vietos į vietą, kol galų gale išsiskyrė su savo žmona. Nuo to laiko Duglas gyveno tai pas tėvą, tai pas motiną, o paskui liko gyventi pas ją Los Andžele. Ten ir pradėjo dirbti. Tuo metu net minties nebuvo apie aviaciją.
Tą sekmadienį 18-metis Duglas nusprendė nuvažiuoti į vietinį aerodromą ir ten pirmą kartą gyvenime pakilo į orą. Tai buvo apžvalginis 10-ies minučių skrydis su Curtiss JN-4D „Jenny“ aplink Los Andželo B.F. Mahoney ir Claude Ryan aerodromą. Du su pusę dolerio kainavęs pasiskraidymas pakeitė jo gyvenimą ir nuvedė pavojingais, žavingais, lemtingais ir net skausmingais keliais. 1925 metų spalio mėnesį įvykęs skrydis užtemdė aistringą Duglo norą tapti architektu ir įžiebė naują svajonės žvaigždę.
Jau po savaitės Koriganas vėl pasirodė aerodrome, tik šį kartą jis turėjo kitą tikslą – ieškojo, kas galėtų jį patį išmokyti skraidyti lėktuvais. Netrukus jis praleisdavo aerodrome visus savo sekmadienius. Po trumpos pamokos Koriganas likdavo aerodrome iki pat vakaro ir talkindavo mechanikams.
1926 metų kovo 25 dieną jis pakilo į pirmą savarankišką skrydį. Vėliau ne kartą sakydavo, kad tai pati svarbiausia diena jo gyvenime.
Netrukus Ryan ir Mahoney nutraukė savo veiklą Los Andžele ir persikėlė į San Diegą, kur atidarė Ryano Aeronautikos kompaniją (Ryan Aeronautical Company) ir pasiūlė darbą Koriganui. Atvykęs į San Diegą Duglas matė, kad naujos kompanijos padėtis itin nestabili – gamyklos angaruose stovėjo tuzinas nebaigtų lėktuvų – užsakovai nutraukinėjo kontraktus. Bet netrukus jie gavo Čarlzo Lindbergo telegramą – jis teiravosi, ar Ryan Aeronautical galėtų sukonstruoti transatlantiniam skrydžiui tinkamą lėktuvą. Savininkai atsakė, kad toks lėktuvas kainuos 10000 dolerių ir bus parengtas per 2 mėnesius. Lindbergui tiko ir kaina ir terminas, todėl jis išvyko į gamyklą.
Ir aš skrisiu per Atlantą!
1927 metų vasario mėnesį Koriganas matė, kaip kompanijos savininkas Mahoney kalbasi su jaunu žmogumi. Pasikalbėjęs su juo Mahoney paliepė Koriganui ir vienam iš mechanikų eiti į aerodromą ir parengti skrydžiui lėktuvą, kurį išbandys tas pats išstypęs jaunuolis. Pakeliui mechanikas pasakė Duglui, kad tas vyrukas yra iš Sent Luiso ir ketina skristi iš Niujorko į Paryžių. Koriganas atsisuko ir atsiduso:
- Po galais, jis atrodo, kaip koks fermeris. Ar tu manai, kad jis gali skraidyti?
Jie parengė skrydžiui Ryan M-1, bet Koriganui nepatiko variklio garsas. Lindbergas ištarė „Viskas gerai“, ir įsiropštė į kabiną. Netrukus jis pakilo, per kelias minutes apskrido lauką, pasuko prieš vėją ir atliko devynias iš eilės kilpas ir užbaigė savo pilotažą apversdamas lėktuvą ore. Koriganas, o tuo labiau mechanikas dabar jau neturėjo jokių abejonių, kad Čarlzas Lindbergas gali skraidyti, o šis nusprendė, kad Ryan surinks jam „Spirit of St. Louis“.
Ištisus du mėnesius kompanija ruošė lėktuvą, o Koriganas ir kiti neretai likdavo darbe po vidurnakčio. Jis pats surinko sparnus ir sumontavo degalų bakus bei prietaisų skydą. Nemažai laiko gamykloje praleido ir pats Lindbergas. Vėliau Koriganas prisimindavo, kad visa Ryan Aeronautical komanda buvo užsidegusi Lindbergo idėja. O pats Lindbergas rašė apie Ryan komandą: „Jie taip trokšta sukurti lėktuvą, kuris nuskristų iki Paryžiaus, kaip ir aš trokštu ten jį nuskraidinti“.
Ryan Aeronautical spėjo užbaigti lėktuvą „Spirit of St. Louis“ laiku ir 1927 metų gegužės mėnesį nuskraidino jį į Sent Luisą, o iš ten – į Niujorką. Iš čia jis ir pasuko link Paryžiaus.
Sužinoję, kad Lindbergui pasisekė atskristi iki Paryžiaus Koriganas ir jo bendradarbiai šoko į automobilius ir lėkė miesto gatvėmis lyg pakvaišę. Tačiau Duglas Koriganas buvo ne tik susižavėjęs, - jis buvo įkvėptas. Tada jis ir nusprendė pats įveikti Atlantą.
Po to, kai "Ryan Aeronautical" sukūrė dabar labiausiai pasaulyje žinomą lėktuvą, jų verslas suklestėjo. 1928 metų spalio mėnesį gamykla perkeliama į Sent Luisą. Bet Koriganas liko Kalifornijoje – jis įsidarbino mechaniku ką tik įsteigtoje aviacijos mokykloje Airtech School. Jau nuo pat pradžių šioje mokykloje kasdien skraidyti mokėsi po 50 studentų. Koriganui likdavo tik viena galimybė kilti į orą, - per pietų pertrauką. Jam patikdavo išdarinėti įvairiausius triukus – jau vos pakilęs nuo žemės neretai jis užriesdavo lėktuvo nosį ir nerdavo į dangų stačiai. Jis darydavo po 10-11 kilpų iš eilės, o kompanijos pilotai kalbėjo, kad jis – pamišęs. Kai tik Koriganas išlipdavo iš lėktuvo, kiti pilotai nuolat skaitydavo moralus dėl lengvabūdiško elgesio ir ramybės drumstimo. Jos žiūrėdavo tiesiai į akis ir naiviai šypsodamasis teisindavosi: „Nemanau, kad tai buvo pavojinga“.
Vyriausias kompanijos pilotas buvo neperkalbamas ir Koriganui uždrausta daryti triukus su kompanijos lėktuvais. Nieko tai nepadėjo – Duglas nutraukė triukų kaskadas virš kompanijos aerodromo. Vietoj to jis nuskrisdavo prie Meksikos pasienio ir ten duodavo valią savo fantazijai.
1930 metais kartu su bičiuliu nukeliavo į Niujorką ir įsidarbino Ruzvelto aerodrome. Su pasirodymais jie gastroliavo po visą Rytų Pakrantę. Jie nusileisdavo šalia mažų miestelių ir siūlydavo skraidinti žmones. Verslas klestėjo – kartais jie uždirbdavo ii 140 dolerių per savaitę.
1933 metais Koriganas nusprendė grįžti į Kaliforniją. Jis neturėjo automobilio, todėl pradėjo dairytis nebrangaus lėktuvo, kuriuo galėtų parskristi į Vakarus. Netrukus rado visai neblogą „Curtiss Robin“, už kurį prašė 325 dolerių. Jau po kelių dienų kartu su broliu pakilo skrydžiui į Vakarų Pakrantę. Kas 100 mylių jis leisdavosi ir skraidindavo žmones, taip užsidirbdamas pinigų kelionei.
Kartą jis pritrūko degalų po to, kai keliuose miestuose iš eilės nerado aikštelės tūpimui. Pagaliau aptiko krūmais apaugusį lauką. Tūpimas buvo grubus – vienas iš važiuoklės ratų kliudė kelmą ir nulaužė važiuoklės atramą. Laimei, netoliese buvo sodyba. Ten jis rado kelis lentgalius, atsikirpo vielos iš aptvaro ir pats sutaisė važiuoklę. Fermeris iš traktoriaus nupylė truputį gazolino ir Koriganas tęsė savo kelionę.
Grįžęs į San Diegą kurį laiką dirbo lėktuvų gamykloje. Tai visiškai netenkino nutrūktgalviškos Korigano natūros. Jis nusprendė atnaujinti savo „Curtiss Robin“ ir įgyvendinti savo svajonę perskristi Atlantą. Jis puikiai suprato, kad toks užmanymas gali baigtis mirtimi, tačiau visgi tai tikrai nebus nuobodu. Būdamas airiu net nesvarstė pasirinkdamas kelionės tikslą – savaime suprantama, kad tai turėjo būti Dublinas.
Pirmiausia jis nusipirko naują 165 arklio galių variklį Wright J6-5, po to sumontavo papildomus degalų bakus. Jis ketino tapti pirmuoju žmogumi, be nutūpimo nuskridusiu iš Niujorko į Dubliną. Bet tai nebuvo taip paprasta, kaip galėjo atrodyti. Po lėktuvo patikrinimo federalinis inspektorius leido skristi tik virš JAV ir net nesileido į kalbas apie transatlantinius skrydžius.
Duglas Koriganas buvo užsispyręs – 1936 metais nuskrido į Niujorką, pakeliui nutūpdamas Sent Luise. Niujorke dar kartą rašė prašymą dėl leidimo įvykdyti savo planą. Be jokių paaiškinimų jam atsakyta, kad palauktų dar vienus metus. Po to atsakyta, kad netgi tuo atveju, kai lėktuve nėra radijo, būtina turėti radijo operatoriaus licenciją.
Koriganas grįžo į Kaliforniją, ten įgijo tą licenciją ir tuo pačiu sumontavo lėktuve dar du kuro bakus. 1937 metais vėl pateikė prašymą skrydžiui, bet vos prieš kelis mėnesius kažkur Ramiajame vandenyne dingo Amelija Erhart. Tokiomis aplinkybėmis niekas nesiryžo duoti leidimą dar viena skrydžiui virš vandenyno. Dar daugiau – vyriausybė atsisakė atnaujinti Korigano lėktuvo licenciją, o tai reiškė, kad dabar jis iš viso negali niekur skristi. Vėliau jis rašė: „Atrodė, kad dabar tikrai buvau sustabdytas“.
Niujorkas – Kalifornija ir atgal
Bet jis neatsisakė savo ketinimo. Net neturėdamas leidimo skristi jis turėjo savo lėktuvą. Jis mąstė taip: „Jie negali uždrausti skraidyti lėktuvu, kuris neturi licencijos. Kolumbas išnaudojo savo šansą, tai kodėl neturėčiau aš?“ Koriganas nuskrido į Niujorką ir planavo tūpti Bruklino Floyd Bennett aerodrome naktį, kai visa valdžia saldžiai miega. Ten jis galėtų pripildyti savo kuro bakus gazolinu ir nerti virš vandenyno. Ir tegul eina visi po velnių!
Ruošdamasis didžiajam nuotykiui davė vardą savo lėktuvui. „Aš visada laikiau savo lėktuvą mažyčiu Saulės spinduliu. Todėl ant variklio gaubto užrašiau „Saulės spindulys“ (Sunshine).
Skrydis į Niujorką buvo sutrikdytas – blogas oras jau pirmą dieną privertė tūpti Arizonoje. Kitą dieną oria dar labiau pabjuro ir teko tūpti Naujojoje Meksikoje. Nesėkmės lydėjo visą kelionę – virš Techaso valstijos skrido dvi dienas, jis buvo priverstas tūpti atviruose laukuose arba šalia tokių miestų, kur nėra jokių aerodromų. Kelionė iš Kalifornijos į Niujorką truko devynias dienas.
Be to jau buvo spalio pabaiga ir artėjo šalčiai. Koriganas nusprendė nerizikuoti ir neskristi virš vandenyno. Vienas yra nepaklusti biurokratams, kita – ryžtis pavojingam skrydžiui virš Šiaurės Atlanto. O juk jo planuota kelionė buvo pavojinga netgi palankiausiomis oro sąlygomis.
Vietoj to jis nusprendė nuskristi be nutūpimo į Kaliforniją. Vieną popietę Koriganas nutūpė Floyd Bennett aerodrome, pasipildė degalais ir vėla pakilo į orą. Niekas nestabdė ir niekam nerūpėjo lėktuvas be licencijos. Netrukus jis suprato, kad turi būti dėkingas likimui už tai, kad nemėgino įveikti Atlanto vandenyno – skrendant virš Misisipės apledėjo karbiuratorius. Variklis prarado galią, todėl Koriganas turėjo nuolat judinti droselio sklendę, kad sutrupintų ledą ir apsaugotų nuo naujo apledėjimo.
Priešinis vėjas vertė eikvoti degalus, o tai reiškė, kad jų nepakaks kelionei iki Los Andželo. Vis dėlto jis pasiekė Kaliforniją ir nutūpė Adamso aerodrome (San Fernando slėnyje). Ten jį ir pričiupo federaliniai inspektoriai – vienas iš jų apžiūrėjo lėktuvą ir nurodė aerodromo pareigūnams, kad neleistų juo kilti. „Sunshine“ prastovėjo Adamso angare pusę metų.
Bet Koriganas neturėjo jokio noro taip ilgai likti ant žemės. Jis lankėsi aplink Los Andželą išsimėčiusiuose aerodromuose ir tai šen tai ten skraidydavo įvairių tipų lėktuvais. Bet jis norėjo skristi su savo lėktuvu, todėl kapitališkai atremontavo variklį ir pateikė patikrinimui. Federalinis inspektorius nusprendė, kad lėktuvas tinkamas eksperimentinei licencijai ir leido skristi iki Niujorko nutūpiant, o iš ten atlikti tokį pat skrydį iki Los Andželo.
Rengdamasis skrydžiui Koriganas atliko keletą bandymų, kad išsiaiškintų gazolino suvartojimą skrendant įvairiais greičiais. Galop jis nusprendė, kad tinkamiausias „Curtiss Robin“ greitis – 85 mylios per valandą. Tada ėmėsi oro prognozių.
1938 metų liepos 7 dieną jis pakilo iš Long Byč (Long Beach). Skrendant virš dykumos teko įveikti audringus oro sūkurius, o Naujojoje Meksikoje brautis per smėlio audrą. Vėliau jį pasitiko viesulas ir milžiniški žaibai. Jis pasiryžo taupyti degalus, todėl neaplenkinėjo audrų. Laimei šis pasirinkimas buvo palankus. Audrą jis įveikė vėluodamas viena valanda. Kelionės pabaigoje pradėjo tekėti pagrindinis kuro bakas – Koriganas jau abejojo ar pavyks užbaigti skrydį. Jis pasiryžo skristi tol, kol užteks gazolino.
Tuo metu, kai baigėsi paskutiniai kuro lašai jis galėjo tik spėlioti, kiek dar jo liko. Bet jis skrido. Prie Filadelfijos pavyko „pasikinkyti“ palankų vėją ir prieš saulėlydį jis pasiekė Niujorką ir tūpė Ruzvelto lauke. Kai nutūpė, degalų bake buvo likę keturi galonai gazolino.
Apžiūrėjęs lėktuvą Koriganas nusprendė, kad neturi galimybių sutaisyti degalų nutekėjimo – reikėjo ne mažiau savaitės. Per tą laiką reiktų išimti degalų baką ir jį suremontuoti. Jis troško įgyvendinti savo planą. Skrydžio plane pasakyta, kad skris iš Niujorko į Kaliforniją. Tą patį liudijo ir federalinė licencija. Vienintelis turėta žemėlapis aprėpė Jungtinių Amerikos Valstijų teritoriją. Liepos 16 dieną Koriganas atskrido į Floyd Bennett aerodromą ir sklidinai pripildė kuro bakus. Ketvirtą valandą ryto jis buvo pasirengęs skrydžiui.
Skrydis
Liepos 17-os rytą Koriganas pats išrideno lėktuvą ir, pasišviesdamas žibintuvėliu, apžiūrėjo veikiantį variklį. Jis veikė puikiai. Pilotas įsiropštė į savo „Sunshine“ ir nuriedėjo į rytų-vakarų kilimo taką. Lėktuvas buvo taip perkrautas, kad prieš atsiplėšdamas riedėjo taku 3200 pėdų (beveik kilometrą).
Po 10-ies valandų skrydžio smarkiai atšalo. Bet tai buvo smulkmena, palyginus su tuo, kad tekėjimas iš degalų bako vis didėjo. Degalai užliejo visas kokpito grindis ir apsėmė batus. Koriganas net nežinojo, kad yra kažkur virš Šiaurės Atlanto ir nelabai suvokė, kad tokia kuro netektis yra katastrofiška. Jis skrido tamsoje, ir laikas tikrai nebuvo jo sąjungininkas. Ant grindų telkšojo colio gylio kuro bala. Nuotėkis nebūtų buvęs toks pavojingas, bet kuras sunkėsi visai šalia išmetamojo vamzdžio – o tai reali sprogimo galimybė. Koriganas žinojo, kad reikia kažką daryti, bet su savimi jis turėjo tik atsuktuvą. Su juo ir pradūrė skylę grindyse – dabar gazolinas varvėjo išorėn priešingoje lėktuvo pusėje. Sprogimo galimybė buvo pašalinta.
Neturėdamas jokių galimybių pašalinti nutekėjimą stengėsi sugalvoti kitą būdą – skrendant per šalį jis dar galėjo nutūpti pasibaigus degalams. Dabar jis neturėjo jokių galimybių tūpti – kažkuriuo metu jis susivokė skrendąs virš vandenyno. Prieš skrydį Koriganas planavo taupyti degalus nedidindamas variklio apsukų. Dabar jis suvokė, kad tokiu būdu jis praranda kur kas daugiau gazolino, nei sueikvoja. Koriganas nusprendė maksimaliai padidinti variklio apsukas ir išnaudoti tą gazoliną, kuis yra bake. Padidinęs apsukas nuo 1600 iki 1900 jis padidino ir skrydžio greitį. Dabar liko vienintelė viltis – tikėjimas, kad degalų užteks iki tol, kol pasieks krantą. Pamatęs žvejų valtį nusileido kuo žemiau ir skrido link jos – Koriganas pagrįstai tikėjosi, kad tokia maža valtis būtų pernelyg nutolusi nuo kranto. Atrodė, kad pagaliau krantas netoli. Švęsdamas šią žinią atsidarė figų pakelį.
Kai suvalgė sausainius ir pradėjo šokolado plytelę, tolumoje išvydo žemės juostą. Vėliau jis sakė: „Pastebėjau nuostabias žalias kalvas“. Netrukus Duglas Koriganas pamatė didelį miestą – Dublinas buvo jo protėvių namai. Kaip ir kiekvienas geras pilotas jis du kartus apskrido Baldonnel lauką, pasitikrino ar nėra artėjančių lėktuvų, pasirinko vėjo kryptį ir grakščiai nutūpė. Buvo liepos 18-oji diena.
Gimtoji Airija
Nuriedėjęs link starto linijos paliko veikiantį variklį tam atvejui jei paaiškėtų jog yra nelaukiamas. Pirmasis jo sutiktas žmogus buvo armijos karininkas. Koriganas prisistatė ir pasakė: „Vakar ryte išskridau iš Niujorko į Kaliforniją. Po to pasiklydau debesyse ir nuskridau neteisingu keliu“. Karininkas ramiai ištarė: „Taip, mes žinome“. Tada Koriganas nustebo: „Tikrai? Kaip jūs sužinojote?“ Karininkas ištarė: „mažame popieriaus lapelyje buvo žinutė, kad kažkas skrenda ta kryptimi. Vėliau mums skambino iš Belfasto ir pranešė, kad lėktuvas su JAV ženklais praskrido virš jų“.
Po to atėjo mėlyna uniforma apsirengęs muitininkas ir paklausė ar Koriganas niekur nebuvo nutūpęs. „Aš praskridau virš miesto – spėju, kad tai buvo Belfastas. Tačiau nemačiau ten jokio aerodromo. Tai pirmasis taškas, kuriame tūpiau išskridęs iš Niujorko“. Muitininkas draugiškai atsiliepė, kad tokiu atveju situacija tampa lengvesne. Jie nuvedė Koriganą į lauko biurą, kur jis pasirašė oro uosto registre. Tada parodė straipsnį laikraštyje, kur buvo rašoma apie Atlanto vandenyne dingusį nežinomą lakūną.
Koriganas ne tik, kad neturėjo leidimo tokiam skrydžiui, jis neturėjo nei paso, nei kokių nors kitų dokumentų. Tačiau pareigūnų tai nestebino. Jie pranešė, kad susisieks su Amerikos ministru Stefenu Kadahi (Stephen Cudahy). Tuo tarpu pakvietė lakūną puodeliui arbatos. Kai ministras sutiko priimti Koriganą, muitininkas paprieštaravo: „Dar neturiu nurodymų iš vyresnybės. Ar negalite palūkėti?“ Karininkas paklausė: „Kas atsitiko? Juk jūs nesuimate lakūno?“ Muitininkas sutriko: „Ne, bet tokio atvejo nėra buvę mano tarnyboje. Nežinau ką daryti“. Karininkas nusijuokė ir paleido Koriganą.
Amerikos ministras panoro pats išgirsti istoriją iš pirmų lūpų. Duglas žinojo, kad šis pokalbis yra labai svarbus, todėl nuoširdžiai dar kartą papasakojo, jog pakilo iš Floyd Bennett aerodromo ir pasuko į rytus. Jis pabrėžė, kad rytas buvo ūkanotas. Kadahi santūriai atsiliepė „Aš suprantu“.
Tada Koriganas papasakojo visą istoriją ir apie savo klaidą. Jis aiškino, kad lėktuvas buvo perkrautas, todėl negalėjo kopti taip greitai, kaip reikėjo. Tada lakūnas nusprendė nuskristi dar kelias mylias į rytus, sudeginti dalį kuro ir tik tada pasukti atgal. Koriganas paaiškino, kad sugedo lėktuvo kompasas, todėl jam teko pasinaudoti atsarginiu magnetiniu kompasu. „Argi jūs nieko nematėte apačioje?‘ – paklausė Kadahi. „Žemę dengė rūkas“ – atsakė Koriganas, - „Vienoje vietoje buvo properša ir aš mačiau miestą. Nusprendžiau, kad tai – Baltimorė ir įsitikinau, kad skrendu teisingu kursu į Kaliforniją“. Iš tiesų Koriganas matė.... Bostoną. Bet tai buvo vienintelė properša – likusi kelio dalis įveikta pasinaudojant kompasu. Kai po 26 valandų skrydžio jis pagaliau išniro iš debesų , pamatė... vandenyną. „Tai buvo keista, nes po 26 valandų skrydžio niekaip negalėjau atsidurti virš Ramiojo vandenyno. Buvo gerokai šviesiau, kai pažvelgiau į kompasą. Tik dabar pastebėjau, kad visą kelią žvelgiau į priešingą rodyklės galą. Dabar supratau, kad esu kažkur virš Atlanto vandenyno!“ Jam neliko kieko kito, kaip tik laikytis tos pačios krypties. Netrukus apačioje pamatė miestą ir aerodromą. Prieš du metus jis nuodugniai išstudijavo Airijos žemėlapį, todėl nesunkiai suprato, kad tai – Dublinas.
Kadahi klausėsi skeptiškai.
- Sakote, buvo ūkanota, kai kilote iš aerodromo? Jūsų istorija taip pat ūkanota, todėl papasakokite kaip buvo iš tikrųjų.
- Bet aš ką tik papasakojau viską kaip buvo ir nežinau jokios kitos istorijos.
- Tai Jūs tvirtinate, kad buvo būtent taip?
- Tokia mano istorija. Man gėda dėl navigacinės klaidos.
Gandas apie drąsų Korigano žygį sklido neregėtu greičiu. Prie JAV pasiuntinybės būriavosi reporteriai, fotografai ir kino kronikų operatoriai. Pasipylė sveikinimo telegramos, telefono skambučiai. Sveikino ne tik draugai ir pažįstami, bet ir tokios įžymybės, kaip Henris Fordas (Henry Ford) ir Hovardas Hjuzas (Howard Hughes). Koriganas susitiko su Airijos premjeru Eamon De Valera ir dar kartą nuodugniai papasakojo skrydžio istoriją. Bet aki tik jis pradėjo pasakoti apie klaidingai suprastą kompasą visi pradėjo juoktis. Vėliau Koriganas rašė, kad nuo to momento viskas klostėsi palankiai. De Valera pasakė:
- Jis atvyko į mūsų šalį be dokumentų, todėl ir mes leisime jam išvykti be dokumentų.
- Pone, De Valera esu Jums labai dėkingas ir gailiuosi, kad sukėliau tiek problemų.
- Viskas gerai, - atsakė premjeras. – Mes džiaugiamės, galėdami Jums padėti, nes Jūsų skrydis dar kartą parodė pasauliui, kur yra Airija.
Triumfo žygis
Laukdamas oficialių leidimų Koriganas aplankė Londoną ir ten susitiko su JAV ambasadoriumi Džozefu Kenedžiu (Joseph Kennedy). Vėliau Koriganas ir jo lėktuvas laivu „Manhattan“ išsiųsti į JAV. Jis tikėjosi rimtų kaltinimų, bet likimas ir skrydis buvo jam palankūs. Jaj pritaikyta vienintelė nuobauda – piloto licencija sustabdyta iki rugpjūčio 4-os dienos. Kaip tik tą dieną laivas atplaukė į Niujorką ir plaukė pro Laisvės statulą. Tuo metu sukaukė šimtai sirenų, o gaisriniai laivai saliutavo vandens srovėmis. Nepaisant to, kad jis pažeidė daugybę taisyklių, Duglas Koriganas buvo sutiktas kaip didvyris. Prieplaukoje į laivą pakilo sutikimo komiteto nariai iš Merijos ir nuvežė Duglą į McAlpin viešbutį.
Kitos dienos popietę jis iškilmingai važiavo Brodvėjumi. Pasveikinti jo susirinko daugiau nei milijonas žmonių – tiek po pirmojo transatlantinio skrydžio nesurinko net Čarlzas Lindbergas.
Po to Koriganas skraidė po Ameriką, jo garbei buvo rengiami paradai, j sveikino miestų merai, gubernatoriai ir didžiulės minios žmonių. Didžiausi laikraščiai ir radijo stotys putodami pasakojo apie „atsitiktinai“ įveiktą Atlanto vandenyną ir netrukus suteikė jam „Klaidingo Kelio“ ("Wrong Way" Corrigan) pravardę. Jam buvo įteikta šimtai dovanų. Didžioji jų dalis buvo ... kompasai.
1938 metais Koriganui įteiktas Jungtinių Valstijų Vėliavos Asociacijos medalis, o gimtojo Techaso Galvestono miesto oro uostas pavadintas Korigano vardu. 1939 metais kino studija RKO Studios sukūrė filmą „Skrajojantis airis“ (The Flying Irishman), kuriame ir vaidino pats Koriganas. Gi pats didžiausias pripažinimas jam buvo paties prezidento Franklino Ruzvelto žodžiai, kad jis nei minutės neabejojo Korigano istorijos tikrumu.
Jis niekada nepaneigė savo istorijos
Antrojo pasaulinio karo metais Duglas Koriganas dirbo lakūnu-bandytoju, o vėliau tarnavo transporto aviacijoje. 1946 metais kreipėsi į JAV senatą, kad gautų leidimą pilotuoti keleivinius lėktuvus. Po to kurį laiką dirbo komerciniu pilotu mažoje Kalifornijos aviakompanijoje.
Po 12-os viešo gyvenimo metų Duglas Koriganas nusipirko 18-os akrų apelsinmedžių giraitę šiaurinėje miesto dalyje ir persikėle ten su žmona ir trimis sūnumis. 1969 metais pardavė didžiąją giraitės dalį ir liko gyventi žaliame name. Viena iš 93 gatvių jo gyvenvietėje buvo pavadinta Korigano vardu., nuolat duodavo interviu. Bet į gyvenimo pabaigą atsiribojo nuo pasaulio.
Jo žmona Elizabet mirė 1966 metais. Kai 1972 metais Katalinos saloje aviacijos katastrofoje žuvo sūnus, Duglas atsiskyrė nuo pasaulio. 1988 metais jis susiviliojo galimybe pademonstruoti nuo 1940 metų garaže saugomą lėktuvą aviacijos šventėje. Jis taip užsidegė idėja paskraidyti su savo „Sunshine“, kad šventės organizatoriai sunerimo. Duglas nepilotavo jokio lėktuvo nuo pat 1972 metų, todėl organizatoriai labai apdairiai pastatė sargybinius prie lėktuvo sparnų ir net svarstė galimybę pririšti jo uodegą prie policijos mašinos.
80-ųjų metų pabaigoje buvo keli pranešimai apie tai, kad garsioji klaida buvo padaryta tyčia. Pats lakūnas nuolat tai neigė. 1960 metų sausio 26 dieną jo žmona vietiniam laikraščiui pasakė: „Jis niekada man nemelavo ir iki šiol tvirtina, kad padarė navigacinę klaidą“.
Sulaukęs 88 metų Duglas Koriganas mirė 1995 metų gruodžio 9 dieną. Liko du sūnūs – Duglas ir Haris, bei sesuo Evelina.
Chris Fasolino
Aviation History 2005/05

Komentarų nėra: