2012 m. birželio 13 d., trečiadienis

Atgal už Tėvynę!

Naujametinis kreipimasis į tarybinę liaudį.
Michailas Žvaneckis.

Pagaliau

Visi atsiduso su palengvėjimu.
Praėję evoliucinio vystymosi kelią spirale žemyn, mes grįžome ten iš kur išėjome. 
Tiesa, jau be pinigų, be smegenų ir raumenų. 
Kaip grįžta namo prasilošęs kazino.
Mama, mes grįžome!
Namo! Namo!
Ir ačiū Dievui, vaikučiai! Su Nauja Laime!
Aš ir taip niekada nebuvau praradęs optimizmą, o paskutinieji įvykiai suteikė man sparnus.
Sakiau gi: arba aš gyvensiu gerai, arba mano kūriniai bus nemirtingi.
Ir gyvenimas pasisuko į kūrinius.
O jie šaukė man:
-Viskas, jūs krizėjė, jūs tris metus nevažinėjote metro! Apie ką gi dabar rašysite? Dabar viskas apie tai. Dabar iš viso žmogaus teisės, dabar asmenybės laisvė aukščiau valstybės. O jūs apsirijote ir tris metus nevažinėjote metro.
Kritika švytėjo: amžinai girtas, apsirijęs, storasnukis ir visą laiką su bokalu.
O aš visada su bokalu, nes žinojau – neilgam tai.
Visi iš žodžių. O aš – iš veidų. Aš žodžių nežinau, aš veidus suprantu.
Priejo automeistras ir sako:
-Aš Jums pakeičiau radiatorių
Aš pažvelgiau į jo veidą.
-Ne, - sakau, - nepakeitei
-Tai yra, - sako, - užlitavau.
-Ne, - sakau, - neužlitavai
-Einu pažiūrėti. – Ir nuėjo žiūrėti.
Kai visi pradėjo šaukti „Laisvė!" ir aš kartu su visais, pradėjau žvalgytis į veidus.
Viskas normalu.
Mūsų žmonės
Jie laisvės nepatrauks.
Jie mėgsta pažeidinėti.
Tu jam uždrausk, kad jis pažeistų.
Tai jis supranta.
- Kas tai padarė?
- Kur?
- Čia.
- Ką padarė?
- Ką padarė aš matau. O štai kas padarė?
- O ką, čia uždrausta?
- Uždrausta.
- Ne aš. 
Mūsų laisvė – tai, ką darome, kai niekas nemato.
Liftų sienos, stočių tualetai, svetimų mašinų kapotai.
Tai ir yra mūsų laisvė. Mums trukdo rankos iš priekio.
Rankos už nugaros – kitas reikalas.
Ir įsakymai ne iš priekio, bet iš už nugaros. Tai yra, ne kviečia, bet siunčia.
Tai visiškai kitas reikalas.
Galima užmerkti akis ir paklusti: „Kairėn žengte marš! Stop! Laisvai! Rikiuok!“
Taigi, tauta šiandien visiškai teisėtai reikalauja tvarkos.
Tai yra mūsų kraujyje – privaloma, laiku ir šitas... sąžiningumas, tvarka ir švara.
Mes visus 70 metų gyvenome tvarkoje ir negalime nuo to atprasti.
Ir aplamai – mūsų laisvė yra betvarkė.
Mūsų svajonė – tvarka betvarkėje.
Skirtumas nedidelis, bet kai kurie jį jaučia.
Jie mums ir praneša: štai dabar yra demokratija, o štai dabar – diktatūra. Tai, kas demokratijos salygomis yra spausdinama, diktatūros metu yra sakoma.
Diktatūroje labiausiai bijoma klausimo, demokratijoje – atsakymo.
Diktatūros metu yra daugiau baleto ir anekdotų, o dmokratijoje – kelionių ir apiplėšimų.
O didelės gyvuliškos baimės – vienodai.
Diktatūroje gali pritrenkti iš viršaus, demokratijoje – iš apačios.
O kai viskas tvarkoje – iš abiejų pusių.
Kalbėti, kad diktatūros sąlygomis policija gina, reikštų šiek tiek perdėti.
Ji mus saugo. Ypatingai laisvės atėmimo vietose.
Tai buvo ir bus.
O gatvėje, ore ir ant vandens – pačių numirėlių reikalas, todėl žuvusių skaičius karuose pas mus prilygsta žuvusių skaičiui taikos metu.
Aplamai, mūsų laisvė nors ir skiriasi nuo diktatūros, bet ne taip ryškiai, kad tame galėtųb susigaudyti neišsilavinęs žmogus, pavyzdžiui prokuroras arba kariškis.
Daugelį domina proletariato diktatūros oranžerijose klestinčio ir nepakeliamose laisvės suklestėjimo sąlygose žūvančio satyriko likimas.
Bet visa tai tarsi. Tiesiog pogrindžio šiltnamio sąlygomis jis yra ryškiau matomas ir aiškiau girdimas.
Ir jis pats turi ryškius orientyrus. 
Jis yra prirakintas prie grandinės ir loja į pravažiuojantį traukinį, tai yra daiktas, lojimas, grandinė ir naudingo veiksmo koeficientas yra aiškus kiekvienam.
Laisvės sąlygomis satyrikas yra be grandinės, bet su antkakliu. Kur jis yra dabar – neaišku.
Jo lojimas girdisi tai kariuomenėje, tai prie paties Kremliaus tvoros, o dažniausiai jis susikaupęs ieško blusų ir nepaprastai ilgisi vakarienės.
Ir kvailiui aišku, kad sėdėjimas pririštam grandine yra kur kas dvasingesnis ir leidžia giliau pažvelgti į vidinį savo pasaulį.
Nes bėgimą su grandine galima įgyvendinti tik savo vaizduotėje, o tai visada domina skaitytojus.
Žinoma, nepamaišytų, kad rašytojas dėl aukštesnės jo organizmą paliekančios literatūros kokybės pasėdėtų kalėjime.
Bet tiesą sakant, nesinori.
Ir taip jau darai daug ką: painioji šeimas, susitikinėji su vaikais...
Todėl kalėjimas – to jau per daug.
Bet kas šiandien džiugina – tai naujo pogrindžio nuojauta.
Baigėsi judėjimas, maišatis, mitingai, rinkimai, debatai, ir vėl virtuvėje, vėl užuominos, vėl vyriausioji kultūros valdyba ir aukštseni įsipareigojimai. Vėl tau šaukia: „Jūs savo kūriniais žeminate tarjybinį žmogų“. O tu šauki: „O tu su savo „Gazele“ jį tiesiog žaloji“. Gražu!..
Bet tas, kuris mus vėl gena į pogrindį, net neįtaria, su kokiais profesionalais turi reikalą. Pagal visus akustikos dėsnius iš ten ištartas žodis yra dešimt kartų stipresnis ir garsesnis, o svarbiausia – jis įsimenamas atmintinai.
Ir amžinas vyresnybės šūkis: „Rytoj dirbti geriau, nei šiandien“ – pogrindyje aiškinamas vienareikšmiškai: šiandien nėra jokios prasmės dirbti.

Komentarų nėra: