2012 m. balandžio 2 d., pirmadienis

Švęsti Jėzaus Velykas


Ką reiškia žodžiai ,,Kristus mirė ir prisikėlė“!
Kokią prasmę krikščioniui turi Velykos?
Velykų slėpinys - mūsų tikėjimo pagrindas

Velykos - krikščionių tikėjimo išpažinimo šerdis. Nepaprastai įtaigiai viename iš savo laiškų apie tai kalba apaštalas Paulius:
„Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tai kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti. Juk jei mirusieji negali buti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15,12-19).
Paulius kreipiasi į bendruomenę ar galbūt į jos dalį, nepripažįstančią mirusiųjų prisikėlimo. Jis sako, kad jei mirusieji neprikeliami, tai ir Kristus nebuvo prikeltas, tačiau tuomet mūsų tikėjimas ,,tuščias", o mes patys - ,,apgailėtini". Tai reiškia, kad be prisikėlimo mūsų tikėjimas yra nieko vertas, kad mes - tik užuojautos verti svaičiotojai.
Kodėl? Ogi todėl, kad Jėzaus prisikėlimas liudija ir apreiškia, kad jis iš tiesų yra Tėvo Sūnus. Be Jėzaus prisikėlimo krikščionybė tebūtų gailestingų filantropų draugija ar nepataisomai suklaidintų žmonių grupė, neteisingai supratusi savo mokytojo žodžius.
Tam tikra prasme Korinto bendruomenės prieštaravimai ir abejonės dėl prisikėlimo yra būdingi ir kai kuriems nūdienos žmonėms. Labai jau keistas ir sunkiai tikėtinas dalykas - mirusiojo prisikėlimas. Kur girdėta, kad kas po mirties prisikeltų? Galbūt ir kai kurie šalia mūsų gyvenantys krikščionys mano, kad mirtis – visa ko pabaiga. Kartais tokį nusiteikimą galima pastebėti laidotuvėse: atsiranda tokių, kurie atėję į Mišias už mirusįjį nedrąsiai prisėda bažnyčios gale ar stoviniuoja šventoriuje - laiko save krikščionimis, bet netiki prisikėlimu!
Plėtodami šią temą dar sykį prisiminkime apaštalą Paulių: Graikijoje, Atėnuose, jis kalbasi su nepatikliai mirusiųjų prisikėlimo atžvilgiu nusiteikusiais žmonėmis. Kaip rašoma Apaštalų darbuose, po Pauliaus kalbos, pasibaigusios prisikėlimu grįsto tikėjimo skelbimu, įvyksta štai kas:
„Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: ,,Apie tai pasiklausysime kitą kartą". Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Iš jų Dionizas, Aeropago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai (Apd 17, 32-34).
Taigi abejoti prisikėlimu nėra tik ,,šiuolaikinio išprususio vakariečio" prerogatyva - tai tolimus laikus siekiantis klausimas, su kuriuo krikščionybė susidūrė labai anksti tiek už krikščioniškos  bendruomenės ribų, tiek savo viduje. Todėl apaštalinė bendruomenė iš karto ėmė viešai skelbti tiesą, kad Kristus mirė ir prisikėlė. Šis teiginys - tai taip vadinama kerigma, krikščioniškosios žinios šerdis. Patys pirmieji apaštalų mokymai buvo ne apie meilę, taiką ar brolybę. Visų pirmiausia apaštalai ėmė skelbti Kristų prisikėlus!
Tai suvokti mums gali padėti Velykų laiko sekmadienių liturgija, kurios pirmasis skaitinys yra iš Apaštalų darbų knygos. Šiose ištraukose kaip tik ir kalbama apie pirmąsias apaštalų ,,homilijas". Garsūs yra apaštalo Petro ,,pamokslai", kuriuose įtaigiai pabrėžiama, kad Kristus prisikėlė.
Prisiminkime bent vieną pavyzdį - sekminių dieną Petro sakyto pamokslo kreipimąsi:
„Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote; taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“ (Apd 2, 22-24).
Ta pati tiesa pabrėžiama ir kitų apaštalų pamoksluose - Nukryžiuotasis prisikėlė. Tai pati svarbiausioji ir neatidėliotina žinia, kurią apaštalai privalėjo pranešti pasauliui. Kaip tik dėl šio nepalaužiamo jų įsitikinimo, jog Kristus yra prisikėlęs Viešpats, jie ir buvo pavadinti ,,krikščionimis“ - t. y. Kristaus mokiniais. Apie tai rašoma Apaštalų darbuose:
„Jiedu abu ištisus metus darbavosi Bažnyčioje ir išmokė gausų burį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius ,,krikščionimis“ (Apd 11, 26).
Taigi prisikėlimas yra mūsų tikėjimo atspirties taškas ir pagrindas. O sykiu - daugybės klausimų, nesusipratimų, skirtybių šaltinis. Kaip anuomet, taip ir šiandien. Kuo remdamiesi galime tikėti Jėzaus prisikėlimu? Kuo grindžiame savo tikėjimą į mirusį ir prisikėlusį Kristų? Turime du svarbius ženklus, kuriuos jau minėjome: tuščią kapą ir Prisikėlusiojo pasirodymus. Tai ne įrodymai, o ženklai, kuriuos galime priimti arba atmesti.
Jie nevaržo mūsų laisvės! Turime ir dar vieną svarbų ženklą, kviečiantį įtikėti: apaštalų liudijimą. Dėl jų nuopelnų šiandien galime tikėti Jėzaus prisikėlimu. Ir dėl jų palikto žodžio - Naujojo Testamento (evangelijų, Apaštalų darbų, apaštalo Pauliaus laiškų ir kt.). Užrašyti apaštalų žodžiai išreiškia jų tikėjimą.
Tačiau yra ir dar vienas didžiai iškalbingas liudijimas - pats jų gyvenimas. Tie kuklūs, ne itin išsimokslinę vyrai paliko savo šeimas ir namus, rizikavo savo ateitimi ir geru vardu, draugystėmis ir daugelis iš jų paguldė galvas, kad patvirtintų, jog tiki mirusį ir prisikėlusį Jėzų, Tėvo Sūnų.
Manau, tai vercia rimtai susimąstyti. Galima rasti žmonių, sutinkančių mirti dėl idėjos, dėl vertybių - net ir dėl netikrų. Tačiau mirti Jėzaus vardan, kad skelbtum jį esant savo gyvenimo Viešpačiu - toks sprendimas man atrodo esąs ypatingas, nes yra pagrįstas išimtinai dvasiniu principu - tikėjimu įJėzų. Tokios mirties niekada neieškoma. Ji niekam nėra priešiška, nepažeidžia kitų asmenų teisių. Ja nesiekiama žemiškų tikslų, nesivaikoma pomirtinės garbės. Galime tarti, kad krikščionio kankinio mirtis yra visiškai bergždžia. Savo mirtimi jis tik trokšta pasakyti, kad miręs ir prisikėlęs Kristus yra jo gyvenimo Viešpats ir jam toks brangus, kad žmogus geriau renkasi mirti nei Jėzų išduoti ar jo išsiginti.
Kiekvienas kankinys yra liudytojas. Tikinčiajam kankinystė yra aukščiausias liudijimo lygmuo. Apaštalai mums paliko butent tokį liudijimą kaip savo tikėjimo nuoširdumo ir tikrumo įrodymą. Pasiklausykime kitų iškalbingų Petro žodžių:
„Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos, tačiau be prievartos. Jie mat bijojo, kad žmonės jų neužmėtytų akmenimis. Taigi, atsivedę apaštalus, jie pastatė juos prieš teismo tarybą. Vyriausiasis kunigas metė jiems kaltinimą:
,,Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują".
Petras ir apaštalai atsiliepė:
,,Dievo reikia klausyti labiau negu zmonių". Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems". Išgirdę šituos žodžius, jie baisiai įširdo ir norėjo juos užmušti (Apd 5, 26-33).
Kuo pagrįstas yra apaštalų liudijimas? Jei tie vyrai nebūtų patyrę kai ko pribloškiančio, jei nebūtų matę ir lietę prisikėlusio Jėzaus, jei nebūtų tapę nepakartojamo įvykio liudininkais - kaip būtų galima paaiškinti jų drąsą viešai kalbėti žmonėms, stoti prieš išsimokslinusius fariziejus ir aukštuosius kunigus? Kaip paaiškinti tai, kad per palyginti trumpą laiką jų gyvenimuose įvyko tokių didžiulių permainų? Kaip paaiškinti jų kankinystę ir mirtį?
Pasakodami apie Prisikėlusiojo pasirodymus, apaštalai troško perteikti savo asmeninę patirtį. Tai nebuvo haliucinacijos, fantazijos ar prasimanymai: jie pasakojo apie asmenį, kuris ne sykį su jais ir daugeliu kitų kalbėjo, valgė, leidosi paliečiamas. Ir šis asmuo yra Prisikėlusysis – tas pats, kuris buvo miręs ant kryžiaus ir savo kūne vis dar tebenešioja nukryžiavimo žymes.
„Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir farė: ,,Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 19-20).
O vėliau: „Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: ,,Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis - būk tikintis“ (Jn 20, 26-27).
Taigi tai, ką apaštalai mums skelbia, yra reali jų patirtis, juos pačius pribloškęs įvykis, faktas, tapęs jų pasišventimo priežastimi. Žinoma, visa tai nėra mokslinis Jėzaus prisikėlimo įrodymas, bet patikima prielaida, paskata susimąstyti. Toliau viskas priklauso nuo mūsų - ar panorėsime gilintis į šią tiesą, ar skverbsimės giliau į Velykų slėpinį, ar leisimės pagaunami Jėzaus ir jo Bažnyčios istorijos.
Jei esame krikščionys — nors mums ir kyla abejonių ar neaiškumų- veikiausiai tikime Jėzaus prisikėlimu. Veikiausiai tikime ir pasitikime apaštalų liudijimu bei nepertraukiama tikėjimą mums perdavusių liudytojų grandine.
Ką šiandien mums reiškia Jėzaus prisikėlimas?
Jėzaus prisikėlimas turi per šimtmečius nekintantį objektyvųjį aspektą, kurį galime atrasti skaitydami Katalikų Bažnyčios Katekizmą. Jėzaus prisikėlimas yra esminis faktas, atskleidžiantis jo tapatybę. Prisikėlimas mums pasako, kas iš tikrųjų yra Jėzus. Tai, kad Jėzus yra gyvenimo Viešpats, sužinome tik Velykų rytą.
Visa, kas buvo anksčiau (jo žodžiai, stebuklai, ženklai), yra Velykų paankstinimas. Velykos galutinai mums patvirtina, kad visa, ką anksčiau Jėzus sakė ir darė, yra tiesa.
Tačiau mane labai domina ir kitas, subjektyvusis aspektas - prisikėlimas ,,man". Kas Jėzui prisikėlus įvyksta manyje? Toks klausimas kyla dėl gerai žinomos stulbinančios tiesos, kad esame ,,prisikėlimo vaikai“: per krikštą krikščionis ,,miršta" ir ,,prisikelia“ su Kristumi. Mūsų lemtis - numirti šiam gyvenimui ir prisikelti kitam.
Minėtą tiesą dažniau linkstame ,,taikyti“ žemiškosios kelionės pabaigai. Bet tai juk vyksta jau šiame gyvenime! Prieš keletą dienų įsikarščiavęs bičiulis man kalbėjo: ,,Na, gerai, būti krikščioniu - tai tikėti, kad po mirties prisikelsiu. Bet aš noriu gyventi kaip prisikėlęs jau dabar, šiame gyvenime!“ Gyventi prisikėlus šiame pasaulyje ir šiame gyvenime - tai esminis tikėjimo aspektas, raginantis mus atsiliepti jau šią akimirką. Tai didysis Velykų mums metamas iššūkis ir neįkainojama dovana.
Ką reiškia būti ,,prisikėlimo vaiku“ jau šiandien? Tai įsileisti į savo gyvenimą Velykų slėpinio logiką. Turbūt ne sykį esate patyrę kažką panašaus: po niūraus ar net juodo ir galbūt nepaprastai ilgai trukusio laiko tarpsnio debesys staiga ima ir išsisklaido, nušvinta saulė. Po mirties ateina prisikėlimas. Pati gamta, štai kad ir besikeičiantys metų laikai, mums byloja apie nuolatinį mirties ir gyvenimo ratą, apie nuolatinį mirimą ir atgimimą. Taip ir mūsų sieloje džiugesys keičia skausmą, laimė - kančią. Tai visuotinis dėsnis. Tačiau to per maža. Velykos negali būti laikomos tik Visatos atgimimo simboliu ar mitu. Kai kurie per Velykas dovanoja kiaušinius ir vadinam jas... ,,gražiausia“ pavasario švente!
Jėzaus prisikėlimas nuplėšia nuo istorijos dviprasmybės šydą. Istorija - dėl jai būdingos nuolatinės gėrio ir blogio, džiaugsmo ir skausmo kaitos - nenurodo mums aiškios kelio krypties. Istorija mums neduoda suvokti, kokia bus jos baigtis. Iš istorijos dviprasmybių mus išvaduoja Jėzaus prisikėlimas, nes jis atskleidžia istorijos prasmę. Žmonijos istorija nepavaldi paprastos ,,pusiausvyros" dėsniui. Žmonijos istorija – daugiau nei amžinoji gėrio ir blogio kova.
Kristaus prisikėlimas skelbia, kad paskutinį žodį tars gėris. Kad paskutinįžodį tars laimė. Kad paskutinį žodį tars šviesa. Ši perspektyva mums yra labai svarbi, nes moko pasikliauti rytojumi ir pasitikėti gyvenimu: juk pasaulio ir mano asmeninė gyvenimo istorija turi gerą, šviesią prasmę, kurią suteikia galutinė Dievo, kuris yra visų Tėvas, pergalė. Taigi Jėzaus prisikėlimas mums dovanoja viltį. Ir įkvepia pasitikėjimo.
Kaip esame keičiami?
Prisikėlimas mums užtikrina, kad net sunkūs gyvenimo tarpsniai yra prasmingi. Turbūt ne vienam yra tekę kentėti ar vargti nesuprantant kodėl. Jėzaus Velykos mums skelbia, kad prasmė yra visada. Gal šiuo metu mes jos nesuvokiame, tačiau jei at- siduosime į Dievo rankas, kad ir koks sunkus ir skausmingas būtų mūsų kryžius, jis padės mums priartėti prie gyvenimo ir prisikėlimo slėpinio.
Juk ne tas pats, ar negandų užklupti kenčiame sukandę dantis, ar bejėgiškai nuleidžiame galvą ir pasiduodame, ar žengiame per sunkumus tikėdami, kad galime juos įveikti ir kad jie netgi gali mums ar šalia esantiems žmonėms suteikti kažko gero. Tai išties skirtingi dalykai.
Prisikėlimas mus įgalina tikėti ir viltis, niekada nepalūžti, neprarasti drąsos ir nenusiminti. Niekada nenuleisti rankų. Krikščionis yra karščiausias vilties gynėjas: net ir prieštaringiausiais bei tamsiausiais istoriniais laikotarpiais.
Krikščionis įvykių sūkuryje laikosi tarsi mažytis šviesulėlis plačiame tamsiame vandenyne ir liudija, kad tamsybė nelaimės, kad vieną dieną ši mažytė švieselė pavirs spindulingo ryto aušra!
Prisikėlimas reiškia, kad bet kada galima viską pradėti iš naujo. Kartais patiriame slogių nuodėmės padarinių. Nesusipratimų kartėlį. Nusiviliame. Pralaimime. Ima atrodyti, kad prieš akis - akligatvis, kelio pabaiga.
Jėzaus prisikėlimas primena, jog tai netiesa: nebūna padėties be išeities. Visada galima pradėti iš pradžių, nes Jėzus yra stipresnis už mano nuodėmę ir už bet kokias žmonių piktadarybes. Visada galima pakilti iš duobės.
Būnant bet kurio amžiaus. Bet kurią akimirką. Kad ir kaip susiklostytų aplinkybės. Prisikėlimas reiškia niekuomet nepasiduoti baimei. Žinoma, nėra taip, kad krikščionis neturėtų baimės jausmo - tikrai ne. Tačiau tai reiškia, kad jis nesileidžia baimės suparalyžiuojamas. Prisikėlusysis kviečia nebijoti. Baigdamas siūlau paskaityti dar vieną Šventojo Rašto ištrauką:
„Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: ,,Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ,,Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite". Štai aš jums tai paskelbiau". Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams. Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: ,,Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: ..Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys" (Mt28, 1-10).
Kasdien vis labiau atsiverkime Jėzaus Prisikėlimo slėpiniui. Tegu kiekviena mūsų diena tampa perkeičiančiu susitikimu su Prisikėlusiuoju. Tegu kiekvienas sekmadienis mums tampa savaitės Velykomis (štai kodėl Jėzus mane kviečia į susitikimą, kuriame yra laužoma duona). Tuomet būsime tokie krikščionys, kurie net ir ištikti galybės sunkumų žengia į priekį, nes žino, kokia kryptimi keliauja, žino, koks yra jų gyvenimo tikslas - vienybė su Išganytoju Jėzumi.
Kun. Alessandro Barelli SDB / Saleziečių žinios, 2008 Nr. 1 (130)

Komentarų nėra: