2012 m. gegužė 30 d., trečiadienis

Pirmosios vidurinės mokyklos Lietuvoje


Jau XIV—XV amžiuje sutinkame lietuvių studentų, studijuojančių Europos universitetuose. Tačiau tuo metu Lietuvoje dar nebuvo nei vidurinių, nei aukštųjų mokyklų, mokytasi namie. Jos ėmė kurtis XVI a. — renesanso, humanizmo laikotarpiu. Sparčiai plintant reformacijai ir aštrėjant politinei-religinei kovai tarp jos šalininkų ir priešininkų, mokyklos tampa viena kovos arenų. O reformacijos iškeltas gimtosios kalbos reikalavimas buvo lemtingas posūkis Europos švietimo demokratėjimo linkme.
Neatsitiktinai todėl pirmąją, reikia manyti, vidurinę ar bent platesnio už pradinę mokomojo turinio mokyklą įkūrė 1539 m. Vilniuje vienas iš reformacijos Lietuvoje pradininkų Abraomas Kulvietis. O XVI a. antroje pusėje Vilniuje jau veikė kalvinų ir jėzuitų vidurinės mokyklos. XVII a. jų įsikūrė 8, XVIII a. pirmuose trijuose ketvirčiuose — 4, o XVIII a. pabaigoje, kada švietimui ėmė vadovauti nebe atskiri vienuolynų ordinai ar reformatų sinodai, o pasaulietinė Abiejų tautų (t. y. Lietuvos ir Lenkijos) Edukacinė (švietimo) komisija, vidurinių mokyklų smarkiai padaugėjo, ypač vakarinėje Lietuvos dalyje.
Vidurinės mokyklos tuomet buvo vadinamos kolegijomis, gimnazijomis, apygardinėmis bei apygardėlinėmis, vaivadinėmis, apskritinėmis (pavietinėmis). XVI—XVIII a. dėstomi dalykai buvo daugiausia humanitariniai, o XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje gamtos ir tiksliesiems mokslams skiriama kone pusė visų pamokų. XIX a. antrajame ketvirtyje vėl buvo pasukta į klasicizmą.
Lyginant vidurinių mokyklų išsidėstymą ir tankumą feodalizmo laikotarpiu su mūsų laikais, jis juokingai retas, bet ano meto sąlygomis anaiptol nebuvo atsilikęs: antai, Prūsija, po padalinimo užėmusi dalį Lenkijos—Lietuvos valstybės, stebėjosi čia radusi tankų vidurinių mokyklų tinklą, tik per retą pradinių. O carinė švietimo ministerija visą XIX a. pirmąją pusę konstatuodavo Vilniaus gubernijoje esant ypač daug vidurinių ir pradinių mokyklų, taip pat ir mokinių. Pvz., 1809 m., kaip pateikia prof. E. Medinskis, Petrapilio mokslo apygardoje buvo 5 apskritinės su 1066 mokiniais ir 3 gimnazijos su 294 mokiniais; Maskvos m. apygardoje — 44 apskr. (2356 mok.), 10 gimn. (447 mok.); Charkovo m. apygardoje — 18 apskr. (1747), 8 gimn. (447 mok.); Kazanės m. apygardoje — 5 apskr. (248 mok.), 5 gimn. .(315 mok.); Vilniaus m. apygardoje — 54 apskr[1].) (7422 mok.), 6 gimn. (1305 mok.).
Kam tarnavo vidurinės mokyklos tuo metu? Mokslo cenzo feodalinė valstybė ilgą laiką nereikalavo. Jis buvo reikalingas pirmiausia dvasininkui, norinčiam pakilti savo hierarchijos laiptais, ypač jei negalėjo pasigirti savo kilme. Tam tikrą išsilavinimo laipsnį turėti — pastudijuoti nors kiek aukštojoje mokykloje — nuo renesanso laikų vis daugiau reikalavo viešoji aukštosios visuomenės nuomonė ir iš pasauliečių bajorų. Tačiau nei teisme, nei seime, nei kitose valstybinėse institucijose nereikėjo būti baigusiam vidurinės ar aukštosios mokyklos. Tik feodalinei santvarkai irstant, plečiasi profesinės inteligentijos (gydytojų, inžinierių, mokytojų) sluoksnis, kuriam reikalingi specialaus išsilavinimo žmonės.
Vidurinės mokyklos Europoje kūrėsi iš pradžių dažniausiai vienuolynuose. Šie buvo drauge ir feodaliniai žemės savininkai, todėl juos matome kaimo vietovėse ar mažuose miesteliuose. Taip buvo ir Lietuvoje. Kražiai, Pašiaušė, Troškūnai, Padubysys (šiandien — Bazilionai), Kolainiai — vis tai labai negausios gyvenvietės. Iš pradžių mokiniai visi sutilpdavo pačiame vienuolyne ir buvo gana izoliuoti nuo vietos gyventojų. Tačiau gausėjant mokinių ir išsiskyrus toms mokykloms, kuriose tesimokė pasauliečiai, o ypač XVIII a. ketvirtame ketvirtyje atsiradus ir visai pasaulietiškoms mokykloms, vadinamoms akademinėmis, mokiniai tiesiog užtvindydavo miestelį ar kaimo vietovę, kur buvo įsikūrusi mokykla.
Gyvendavo jie trobose grupėmis, kurioms vadovavo vyresnieji mokiniai, vadinami naminiais prižiūrėtojais arba direktoriais (iš čia kilo ir daraktoriaus terminas). Maistą paprastai atsiveždavo iš namų ir duodavo buto šeimininkei virti. Vis dėlto neapsieidavo be pirkinių ir kitų patarnavimų vietoje. Todėl vietiniai gyventojai iš dalies gyvendavo iš mokinių. Kai carinė valdžia 1840 m. buvo nutarusi iškelti Kražių gimnaziją j Raseinius, miestelio gyventojai nutarė sudėti reikalingų lėšų griūvantiems mokyklos pastatams atremontuoti, kad tik jos neiškeltų iš Kražių. Prašymą valdžiai jie motyvavo, kad iškėlus mokyklą, nebeturėsią is ko gyventi. Savo ruožtu Raseinių gyventojai buvo pasiryžę apsidėti specialiais mokesčiais ir iš jų apmokėti butus mokytojams bei pačiai gimnazijai patalpas, kad tik miestelis gautų gimnaziją.
Mokykla teikė specifinių bruožų visai tai vietovei ne tik ekonominiu požiūriu, bet ir gyvenimo stiliumi, papročiais ir t. t. Anksti rytą direktoriai būreliais vesdavo mokinius į bažnyčią, iš jos į mokyklą, pietų pertraukos metu į butus, paskui vėl į mokyklą ir t. t. Antradienių ir ketvirtadienių popiečiais, kai pamokų mokykloje nebūdavo, mokiniai klasėmis ar būreliais eidavo vaikščioti į tolimesnes apylinkes, žaisdavo kartais ir miestelio aikštėse bei pakraščiuose. Neapsieidavo ir be incidentų. Pvz., 1808 m. žiemą dar patamsyje einančius būreliais Dotnuvos mokyklos mokinius j bažnyčią užpuolė netolimo dvaro žmonės, pačiupę vieną mokinį, įsivertė į roges ir buvo benusivežą, tačiau sujudusi mokinių minia puolė vaduoti draugą. Kilusiose muštynėse nugalėjo mokiniai ir, vos nepasmaugtą nelaimingąjį išvadavę, skubiai nusivedė namo. Tai buvo be leidimo išėjęs mokytis baudžiauninkas. Jam teko tučtuojau pasišalinti, o Dotnuvos mokyklai, iškėlus dvarininkui bylą — teisintis ir gintis. Pasitaikydavo, kad mokiniai eidavo vaduoti pagrobtą draugą net iš paties dvaro. Mokyklos paprastai stengdavosi nuslėpti tokius mokinius ir teismuose visaip gintis, aiškiai nepalaikydamos dvarininkų pusės. Šitokie įvykiai praskambėdavo ne tik mokykloje, bet platesnėse apylinkėse.
Vėl kitaip nuteikdavo apylinkę mokyklinės iškilmės: iškilmingi mokslo metų pradžios ar pabaigos aktai, egzaminai, mokyklos ruošiami vaidinimai. Daugelis tų iškilmių vykdavo bažnyčioje, vietos ponybės akivaizdoje buvo sakomos mokinių ir mokytojų prakalbos, giedama, grojama. Ten nei valstiečiai, nei miestelio gyventojai nedalyvavo.
Mokykla turėjo poveikj apylinkės gyvenimui: sklido mokykloje auginami vaismedžių sodinukai, grįždavo iš atostogų mokiniai su knygomis ir žiniomis. Mokinių butuose, be to, gyveno ir mokėsi ne tik mokyklą lankantieji mokiniai, bet ir tie, kurie ruošėsi j ją stoti. Be abejo, didelis barjeras gilesniam mokyklos poveikiui buvo dėstomoji vidurinėse mokyklose kalba: pora amžių visai svetima ir kasdieniniame gyvenime mažai girdima lotynų, o nuo XVIII a. pabaigos — lenkų kalba.
Ilgą laiką nebuvo reikalo varžyti žemesniuosius sluoksnius, stojant į vidurines mokyklas. Priešingai, pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje, trūkstant kandidatų į mediciną, reikėjo jų ieškoti ekonomijų valstiečių tarpe. Pavojus esamai santvarkai atsirado, kai prasimokiusiųjų valstiečių jau buvo tiek, kad jie nebeištirpdavo feodaliniame sluoksnyje, ir nors maža jų dalelė grįždavo atgal į liaudį. Tada ir bajorai, ir carinė valdžia pasirūpino, kad liaudžiai pakaktų pradinės mokyklos ir profesinio turinio žinių. Vidurinė mokykla buvo aiškiai skiriama aukštesnei klasei. Kol dar nebuvo draudimų valstiečiui ar neturtingam miestiečiui stoti į ją, jos luominį charakterį iš dalies rodo mokinių pavardžių rašymas: XIX a. pirmoje pusėje vidurinėse nerasime nė vieno mokinio pavarde, besibaigiančia galūne -aitis, -ūnas, -as; visos jos sulenkintos priesagomis -ovič, ar -evič, arba numetant galūnę -as. Lietuviškos lieka tik tos pavardės, kurių daryba buvo siejama su bajoriška kilme: -aila, -yla ir t. t.. Vadinasi, mokykla iš pat pradžių pasirūpino, kad inteligentai įsilietų į valdantįjį sluoksnį. Tikrosios mokinių pavardės paaiškėja teismų bylose: mokinys Michalkievič pasirodo besąs pabėgęs baudžiauninkas Mykolaitis, Voitkievič — Vaitkeliūnas ir t. t.
Gausėjant besimokančių valstiečių, jie buriasi kurioje nors vienoie vidurinėje mokykloie. Antai. Kražiuose XIX amž. pradžioje mokėsi palyginti nemaža valstiečių. Kiek vėliau jų daugiau atsiranda Ž. Kalvarijoje, Padubysyje, Dotnuvoje. Rytinėje Lietuvos dalyje iš viso vidurinėse mokyklose valstiečių reta. Apie Suvalkiją—Užnemunę stingame žinių, bet antrajame amžiaus ketvirtyje ta pati tendencija labai ryški: 1839 m. Suvalkų gimnazijoje iš 386 mokinių mokėsi 49 valstiečiai; Seinų apskritinėje tais pačiais metais iš 110 mok. — 6 valstiečiai, bet perkėlus 1840 m. apskritinę į Marijampolę, valstiečių gausėja: 1852 m. jų 50 (iš 193), 1854 m. — 75 (iš 178), 1857 m. — 134 (iš 223), o Suvalkų gimnazijoj belieka tik po pora. Po 1831 m. carinei valdžiai planingai mažinant vidurinių ir pradinių mokyklų skaičių Lietuvoje, ypač Kauno gubernijoje, valstiečių mokinių daugiau suplaukia į Šiaulių, Telšių ir iš dalies į Panevėžio vidurines. Toks koncentravimasis valstiečių kilmės mokinių, o XIX a. pradžioje ir mokytojų, negalėjo neturėti tam tikro poveikio jų socialinės ir nacionalinės sąmonės brendimui.
Suprantama, žemesniojo sluoksnio plūdimas į vidurines mokyklas priklausė nuo pradinių mokyklų tinklo tankumo. Tuo atžvilgiu įvairios Lietuvos sritys visą laiką skyrėsi viena nuo kitos. Tikslesnių ir smulkesnių žinių apie pradinį tinklą XVIII a. Lietuvoje trūkstama, todėl tesiremsime XIX a. pirmąja puse. Šio amžiaus pradžioje Vilniaus mokslo apygardoje, kurią sudarė Vilniaus, Gardino, Minsko, Volynės, Podolės, Kijevo, Mogilevo ir Vitebsko gubernijos, pradinių mokyklų skaičiumi pirmavo Vilniaus gubernija (1809 m. iš 409 pradinių visoje apygardoje 139 teko Vilniaus gub.). Savo ruožtu, toje pačioje Vilniaus gub. visą laiką vyrauja žemaičiai, šiaurinės vidurio Lietuvos apskritys ir Suvalkija. Vienos Telšių apskrities mokinių skaičius, pagal amžininko V. Gadono pastebėjimą, sudarė 9% visos apygardos mokinių.
Vakarinių Lietuvos sričių švietimo lygis, o ypač socialinė mokinių sudėtis, stebino ne vieną ano meto ne tik tyrinėtoją, bet taip pat ir carinės valdžios atstovą, keldami net ir tam tikro nerimo. Labai apytikriai skaičiuojama XIX a. pirmajame ketvirtyje, be paplitusių valstiečių tarpe namų mokyklėlių-bakalorijų ir be žydų konfesinių mokyklų, vienas mokinys teko: Telšių apskr. — 58 gyventojams, Šiaulių—70, Raseinių — 82, Kauno—117, Upytės — 132, Ukmergės — 241, Trakų — 263, Ašmenos — 200, Breslaujos — 330, Užnerio — 520 gyventojų.
XIX a. viduryje Vilniaus mokslo apygardoje geriausias santykis buvo Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose: 1 mokinys apytikriai 250 gyv. Tačiau Kauno gubernijoje, paskaičiavus neoficialių „valančinių" mokyklų mokinius, 1854 m. santykis botų maždaug 1:100. Visa nulėmė, atrodo, seniai turėjusi susidaryti čia valstiečių mokymosi tradicija. Antai, 1844 m. iš 3149 mokinių Kauno gub. buvo 1082 valstiečiai, kai Vilniaus gub. iš 2804 mokinių — 307 valstiečiai, Gardino gub. iš 2676 — 290, Minsko gub. iš 2768 — 47. Penkiose Augustavo gub. apskrityse 1857 m. mokėsi 853 valst., iš jų Marijampolės apskr. — 557.
Išskiriant protestantiškas Latviją ir Estiją, šis reiškinys buvo retas visoje carinėje Rusijoje. Tur būt, jį reikia aiškinti gausėjančiais kapitalistiniais elementais tose Lietuvos srityse, kur buvo daugiau laisvų ir nelažinių valstiečių, kaip antai, Telšių, Šiaulių, iš dalies Raseinių apskrityse. Be to, čia turėjo susidaryti žymiai didesnis nei kitur laisvųjų skaičius. Istorinės sąlygos galėjo išugdyti ir išugdė psichologiškai atkaklesnį, didesnių kultūrinių poreikių žmogų. O tatai negalėjo neatsiliepti ir švietimui.
Ir vis dėlto vidurines mokyklos įtaka skverbėsi į mases labai lėtai, nes visa gyvenimo struktūra tam nebuvo palanki. Taikliai apibūdino šią švietimo pusę žemaitis nuo Tryškių, T. Dabševičius, savo įdomiuose atsiminimuose: „Be abejo, mokyklų ir mokyklėlių skaičiaus Žemaičiuose pakako civilizacijai pakelti. Kiekvienas gyventojas tada turėjo pašonėje parapijinę mokyklėlę, o aukštesniąją mokyklą — ne toliau, kaip per dvi ar tris mylias. Mokinio išlaikymas taip nedaug kainavo, kad ne tik šlėktelė iš savo turtelio, ar ekonomas, bet net ir činšininkai ir valstiečiai išsigalėdavo atiduoti vaikus į mokyklą [...]. Daugiau nei pusė žemaičių gyventojų mokėjo skaityti, ir retai ką iš vyrų, o taip pat moterų, pamatydavai bažnyčioje be knygos [...] Kodėl vis dėlto to krašto civilizacija mažai tekilo? Atsakymas labai paprastas: nes mokėti raštą ir būti civilizuotu žmogumi — tai du visai skirtingi dalykai. Iš dalies kliudė mokyklos auklėjimo ir sandaros ydos, vis dėlto daug daugiau politinė krašto padėtis ir privalomi įstatymai. Pusė besimokančio jaunimo buvo valstiečių klasės, kuriai visi visuomeninio gyvenimo keliai buvo uždaryti. Nerasdamas kur kitur laisvai įstoti arba prasisprausdamas tik nepaprastai sunkiai, šis žemaičių jaunimas perpildydavo visų senosios Lenkijos—Lietuvos provincijų vienuolynų naujokynus ir seminarijas, o gimtoji žemė dėl to tuštėjo ir skurdo. Vis dėlto dalis tų išsimokslinusių iš valstiečių ar šlėktų kilusių žmonių grįždavo į gimtąją žemę ar nebenutraukdavo su ja ryšių. Iš pradžių jų buvo nedaug, vėliau vis gausiau. Taip grįžo A. Strazdas, S. Valiūnas, S. Stanevičius, S. Daukantas, L. Ivinskis, M. Valančius, J. Pabrėža, K. Aleknavičius, M. Akelaitis ir kiti. Įsijungė ir nedidelė dalis vidutinių bajorų, kaip D. Poška, J. Goštautas ir kt. Neatsitiktinai tokių žmonių iš pradžių buvo gausiausiai Žemaičiuose, kur daugiau raštingos liaudies, kur didesnis lietuviškos knygos ir lietuviškos mokyklos poreikis. Vėliau nacionalinės inteligentijos eilės ėmė pasipildyti iš Suvalkijos ir kitų Lietuvos sričių.
Filolog. m. k and. M. Lukšienė
Mokslas ir gyvenimas 1967/07



[1]  Vilniaus apygardos bemaž visos apskritinės mokyklos savo kursu prilygo gimnazijoms, o kitose apygardose jos buvo 2 klasių.

Komentarų nėra: